Asmenybės

08 07. Juozas Elekšis – tautos dainius

Birutė Silevičienė

Juozas Elekšis, g. 1931 07 29 Lėlaičių k., Mažeikių r., žurnalistų sąjungos ir meno kūrėjų asociacijos narys. Baigė Viešnių vidurinę mokyklą, Vilniaus pedagoginį institutą. Dirbo mokytoju, įvairų administracinį darbą Mažeikiuose, LTSR Ministrų taryboje ir Lietuvos vyriausybėje, atsakinguoju sekretoriumi Mokslo Lietuvos laikraštyje, žurnalo RD redaktoriumi, Gydytojų žinių reporteriu.

Parašė ir išleido 18 knygų (dainos, eseistika, apsakymai, aforizmai, anekdotai, humoras, eilėraščiai).

Šiuo metu Juozas Elekšis dirba prie dviejų knygų: dainų ir prozos. Dar šiais metais ruošiasi jas pristatyti plačiai Lietuvos auditorijai.

Jo žodžiams sukurta per 300 dainų ir giesmių, 10 dainų sukūrė pats. Dainos skambėjo televizijoje, Dainų dainelėje, Siemens arenoje, Kauno halėje, tremtinių sąskrydyje Ariogaloje, Seime. Pagal jo eiles yra sukurtų dainų ir profesionalių dainininkų repertuaruose.

J.Elekšis yra Jungtinių tautų, pasaulio sveikatos organizacijos, LR SAM, žurnalistų sąjungos ir AIDS centro konkursų laureatas (2005 m.), LR SAM ir žurnalistų sąjungos konkurso III vietos laimėtojas (2007 m.), Sveikatos apsaugos ministerijos konkurso Sveikatos apsauga – gerosios premijos laureatas (2008 m.),Tėvynės pažinimo draugijos premijos laureatas (2008 m.), Edvardo Šulaičio premijos (Čikaga) laureatas (2011 m.). Jis įtrauktas į Amerikos biografijos instituto International Who‘s Who of Twentich Century Achievement enciklopedinį leidinį, taip pat „Kas yra kas Lietuvoje?“ leidinius (1995/96, 1997/98, 2008 ir 2009 metais).

Juozas Elekšis yra nuoširdus, geras žmogus. Mielai dalyvauja knygų pristatymuose, Kaimo rašytojų sąjungos veikloje, žmonių susitikimuose neprailgsta laikas, nes Juozo šviesus protas – minčių dovana – visus žavi ir maloniai nuteikia.

Kartais stebiuosi jo energija, veiklumu, suspėjimu būti ten, kur yra pakviestas, gal tuo žmogus užkrečia ir kitus bendraminčius, skatindamas dirbti Lietuvai Tėvynei.

Pateikiu valstybės laikraščio „Lietuvos Aidas“ laikraščio skaitytojams Juozo Elekšio eilėraštį „Viekšnių malūnas Nr.5“:

Atsitūpęs šalia tako su Venta malūnas šneka.

Prie gumbuoto karklo seno apie meilę jai dudena.

Greta mūro jo raudono pylimas jau plauna šonus,

einančių per kuprą kojas šaltu vandeniu bučiuoja.

Upė sprogsta iš pavydo – neįleidžia jos į vidų,

kad undinės negirdėtų, ką malūne šneka diedai.

Dieną, naktį darbo būna upei ir senam malūnui –

žmonės ačiū upei sako, prie malūno mina taką.

Velnio niekas čia nematė, tik aplinkui vaikšto katė,

ir mergaitės jaunos bėga nusimaudyti prieš miegą.

Po karklu berniukai tupi – žvalgosi slapčia į upę...