Asmenybės
07 31. Žymų karikatūristą kalbina „ Lietuvos aido “ vyriausiasis redaktorius – Algirdas Pilvelis
„ Karikatūros piešimą prilyginčiau išpažinčiai sau..“
Taip apie savo ilgametį pomėgį piešti politines karikatūras ir gebėjimą į svarbiausias šalies gyvenimo aktualijas pažvelgti savitai, sako pirmą kartą Panevėžio miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje ( Kniaudiškių g. 34 ) ir „ Babilono “ prekybos bei pramogų centre beveik vienu metu surentų parodų „ Žiūrėk abejomis “ autorius – gydytojas Jaunius Augustinas. Ta proga, jis sutiko pasikalbėti ir laikraščio skaitytojams plačiau papasakoti apie savo kūrybą.
Papasakokite apie save.
Gimiau Kaune, Fredoje 1932 m. Tėvas buvo Lietuvos karo aviacijos majoras, motina – namų šeimininkė. Du broliai: Vitolis – 1929 m. ir Kęstutis 1933 m.
Sovietams okupavus Lietuvą ir likvidavus karo aviaciją, šeima išsikėlė gyventi į Šiaulius. Vaikai lankė J. Janonio mokyklą, tėvas mokytojavo Amatų mokykloje. Karui prasidėjus, butas Šiauliuose sudegė, todėl šeima apsigyveno tėvų gimtinėje – Ukmergėje. Bolševikams sugrįžus, tėvai ir brolis Vitolis buvo nuteisti už antisovietinę veiklą ir įkalinti. Brolis Vitolis žuvo 1948 m. Komijos anglies šachtoje. 1951 m .baigiau mokyklą Ukmergėje, tarnavau sovietinėje armijoje, o 1962 m. baigiau Kauno Medicinos institutą. Gydytoju dirbau nuo 1962 m. iki 2010 m. Visą laiką Dzūkijoje:
12 metų Seirijuose apylinkės ligoninės vyr. Gydytoju ir gydytoju bei 36 metus Veisiejų ligoninėje ir ambulatorijoje gydytoju – terapeutu.
Dabar gyvenu Druskininkuose.
Prašau papasakoti apie savo kūrybos kelią. Kada pradėjote piešti, kaip keitėsi požiūris į visuomeninio gyvenimo problemas?
Sėkmės karaliumi tapti yra atsitiktinumas. Jo dėka gimstame, laimime aukso puodus. Atsitiktinai Kolumbas atradoAmeriką, o bezdžionė nuėjo iki Nobelio premijos.
Gilioje vaikystėje, atsitiktinai nosies galu paliečiau aprasojusį lango stiklą – gavosi didelis taškas, tada brūkštelėjau pirštu – va, linija. Apsukau pirštu – cha, cha“
„ – Mama, žiūrėk – kaip Putelės nosis “. melchioro Putelės nosis buvo apskrita kaip lemputė.
„ – Putelė visai ne žmogus, už tai jo nosis tokia kaip lemputė “ – pasakė Tutis.
„ – Tu nieko nežinai – kaip tik žmogus, pas jį ir plaukas yra “. Tutis buvo užsispyręs kaip jūrininkas ir pasakė:
„ – Jis – juokas “. Taip, atsitiktinai, nosies ir piršto pagalba supratau kaip daromas juokas. Tutis netyčia atrado, kad karikatūrai svarbiausia – nosis. Tutis - tai mano brolio slapyvardis - Kęs – Tutis.
Melchioras Putelė anais laikais buvo „ Lietuvos aido “karikatūrų serialo personažas.
Sovietų valdžios pradžioje 1940 m. Balsuojant į Seimą jis surinko daugiausia balsų.
Mano piešimo sugebėjimams vystytis labai padėjo mama:
Ji pirko pieštukus, sąsiuvinius, dažus ir sakydavo:
„ – Nelakstykit per balas, o eikit piešti “.
Aš piešiau žmones, o Tutis laivus. Žmones piešti daug sunkiau, reikia kruopštumo ir talento. Jeigu nori žmogų piešti, reikia iškišti liežuvio galą ir lėtai juomi braukti per lūpas, o svarbiausiu momentu jį pagauti ir prispausti apatine lūpa. Kartą, kai gerokai ūgtelėjome ir nudundėjo frontas, mums parūpo šoviniai ir parakas. Mama mus pakvietė ir pasakė:
„ – Jeigu Jūs man išleisite savo žurnaliukus, aš juos nupirksiu “. Tai mus užkūrė ir ėmėmės darbo. Visi žino kaip atrodo žurnalas. Tai – rašinėliai, eilėraštukai, iliustracijos, galvosūkiai, bet svarbiausia – viršelis. Šiam skirdavome daugiausia pastangų. Po to, lapus siūlu surišdavome, o gale būtinai parašydavome kainą – 20 kapeikų. Mama kaip mat išpirkdavo. Mano žurnaliukas vadinosi – „ Į žygį “, o Tučio – „ Jūreivis “. Gerai prisimenu paskutinio savo žurnaliuko numerio viršelį – Vytis trispalvės fone. Jis buvo skirtas 1946 metų Vasario 16 – ajai. Jame parašiau tokį eilėraštuką:
„ ... kaba makštyse naganai, žengia drąsūs partizanai...“ . Po kelių dienų mama pasakė:
„ Aš jūsų visus žurnaliukus sudeginau, daugiau jų neleiskite “. Po mėnesio suėmė vyresnį brolį Vitolį, atliko kratą. Po metų areštavo ir motiną. Tėvas jau seniai sėdėjo cypėje, o mes mokėmės toliau. Aš piešiau ir piešiau, tapau pirmu piešėju klasėje. Man priklausė sienlaikraščio išleidimas, klasės draugams nupiešdavau piešimo namų darbus. 1950 m. Birželio 23 d. „ Tiesos “ lakraštis išspausdino mano karikatūrą „ Tito – šnipų perykla “. tuo metu, po apendicito operacijos aš gulėjau chirurginiame skyriuje. Tutis atnešė laikraštį, bet nieko nesakė. Pirmame puslapyje perskaičiau, kad Korėjoje prasidėjo karas, o paskutiniame...net šoktelėjau nuskausmintas! Atrodė, valio!!! – šaukė Korėjoje eidami į ataką. Mačiau kaip viso pasaulio akys nukrypo į mane.
Baigiau Ukmergės berniukų vidurinę mokyklą ir ruošiausi studijuoti architektūrą Kauno Politechnikos institute, tačiau kaip liaudies priešų vaiko ten manęs nepriėmė. Beje, kaip ir niekur kitur – nei į Vilniaus universitetą, nei į Dailės institutą. Bet šaukte pašaukė tarnauti tėvynei į sovietinę armiją. Ten irgi reikėjo piešėjų, irgi leidau sienlaikraščius, gaminau agitacinius plakatus.
Mano sienlaikraščiui laimėjus pirmą vietą divizijoje, gavau atosotogas tėviškėn. Kai po beveik ketverių tarnybos metų buvau demobilizuotas, įstojau mokytis į Kauno Medicinos institutą. Buvo šiek tiek pasikeitusi politinė padėtis:
Tėvai sugrįžo iš kalėjimų, brolis žuvo šachtoje, o aš jau nebebuvau toks priešas. Institute piešiau studentiškam laikraštėliui. Pasirodė „ Šluotos “ žurnalas – nėriau į jį. Čia spausdino mano karikatūras, viršelius. Mano darbus išgyrė S. Krasauskas. Bet svarbu buvo ir tai, kad už viršelį gaudavau 50 rublių, už piešinėlį apie 20 rublių, kai stipendija tebuvo 29 rubliai. Taigi, man buvo geroka parama mokantis. Be to, bendradarbiaut pakvietė žurnalas „Mūsų žodis “ , humoristinius piešinėlius pasiųsdavau į „ Švyturį “.
Kai baigiau Medicinos institutą ir buvau paskirtas dirbti gydytoju į Lazdijų rajoną, patekau į Seirijų apylinkės ligoninę. Kurį laiką dar pasiųsdavau karikatūras į „ Šluotą “, tačiau didelė tiesioginio darbo apimtis nutraukė bendradarbiavimą spaudoje. Renesansas prasidėjo taip pat netikėtai ir atsitiktinai. Jau 1997 m. Dirbdamas Veisiejų ligoninėje pasiunčiau naujametinį piešinėlį į Lazdijų rajono „ Dzūkų žinių “ laikraštį. Šis jį išspausdino, ir įvyko tai ką numatė Leninas:
Iš kibirkšties įsižiebė liepsna, kuri tebeliepsnoja – ką pašildo, kam padus pasvilina.
Koks Jūsų požiūris į didžiuosius pasaulio dailininkus, ar žinomi klasikos šedevrai gali suteikti minčių kūrybai?
Mano požiūris į įvairių žanrų dailininkus teigiamas – nuo piešinių ant urvų sienų, Monos Lizos šypsenos iki mano „ Jau saulalė debesiais nuviaj “ . Buvo ir daugiau žymių dailininkų. Menas – vertingas, nepakartojamas kaip ir žmonės. Kartais, kiti meninkai įsiterpia į mano kūrybą, pavyzdžiui Franciskas Goja piešinyje „ Kol pilietis miega “.
Ar esate domėjąsis kaip politinės karikatūros žanras „ gyvuoja “ pasaulyje?
Aš manau – politinės karikatūros žanras pasaulyje gyvuoja. Beje, jos poveikį galima suprasti iš danų karikatūristo piešinio sukelto siautulio musulmonų pasaulyje. Lietuvoje, gaila, politinės satyros žanras nepopuliarus ir neskatinamas. Satyrinis piešinys kartais laikomas iliustratyviu priedu straipsniui. Tai – neteisinga. Gerai atlikta ir perskaityta politinė karikatūra yra savarankiškas kūrinys, galintis suteikti emocionalios informacijos nemažiau nei geras straipsnis. Satyrinė karikatūra gali egzistuoti savaime be pagalbos iš šono.
Kiek laiko praeina, kai pasakote „ Šitą piešinį baigiau “, ką Jums pačiam duoda šis užsiminimas?
Piešinį baigiu, kai įrėminu ar įrašau į savo kūrinėlių sąrašą. Būna piešinių kur mintis gera, bet piešinį atlikus jis nepatinka išpildymu. Tokių mažai. Kai kuriuos iš jų perpiešiu. Karikatūros piešimą palyginčiau išpažinčiai sau. Reikšmingas ir aplinkinių įvertinimas – teigiamas ar neigiamas – abu jie veikia pozityviai, skatina. Jaučiu, kad gyvenu savimi, savo tautoje, man svarbus jos likimas ir skausmingos jos žaizdos
Kokios temos pastaruoju metu „ pasiprašo “ Jūsų piešiamos?
Pagrindinė mano karikatūrų kryptis – polotinė satyra. Kartais nupiešiu ir nekandaus humoro. Gal ir todėl mano kūrybinis Renesansas prasidėjo Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę. Nors ir prieš tai nupiešdavau politinės satyros piešinių žurnalui „ Šluota “. Dažniau tai būdavo užsakyti ir vidiniai, neteikiantys pasitenkinimo. Tiesiog uždarbiui. Nuo 1997 m. Jau galėjau reikšti savo politinę pasaulėjautą, pilietinį požiūrį į reiškinius. Kiekvienas turi savo požiūrį, nuomonę, tačiau turi turėti ir pareigą savo šaliai, bent jau dalyvauti rinkimuose. Aš juntu poreikį pareigai ir piešdamas, ir tuomi jaučiu poziciją. Ją pastveria mano piešinių parodų lankytojai ir abejingais nelieka. Štai pora pavyzdžių iš atsiliepimų knygos:
„ ...dėkinga Jums už tokią stiprią pilietinę poziciją. Kartais iki ašarų graudu ir juokinga, matyti mūsų gyvenimo realybę...sveikatos, stiprybės Jums gydant žmogaus sielą...“ . „ Ką Jūs čia bandote pavaizduoti? Savo kvailumą? Netoleranciją? Akivaizdu, kad taip. Nes tokie piešiniai nuodija žmonių protus ir tiesiai per aplnkui meluoja į akis. Jei Jus kažkas nuskriaudė, tai nereiškai, kad Jūs dabar turite teisę visiem skiepyti savo neapykantą. Pastebėjome, dažnai prikišate Rusiją ir SSRS, bet palaukime, pasižiūrėkime į pasaulį plačiau...Jūs didžiu protu nepasižymit, ir, abejoju ar kada pasižymėsit, tai iš viso būtų verta patylėti ir nedaryti iš musės dramblio “. ( Kalba netaisyta ).
Kaip pats gyvenimas, tame tarpe ir politinis, įvairus, taip temų daug ir įvairių. Iš temų sukurti sprendimo mintį, siužetą kartais sudėtingiau nei piešinį nupiešti. Būna ir atvirkščiai:
Mintyse sukuri temos sprendimą, o popieriuje įgyvendinti nesiseka. Tada palieku tarytum rūgimui ir žiūrėk, po kuriom laiko gaunasi.
Opiausiu ir aktualiausiu savo uždaviniu jau keli metai laikau partizanų atminimo tematiką. Mano įsitikinimu, partizaninis pasipriešinimas yra pats aukščiausias tarpukario Lietuvos pasiekimas. Jos didžiausia garbė ir pasididžiavimas. Per tą dvidešimtmetį tauta užaugino dvidešimt tūkstančių mirusių stovint ir daugybę surištų grandinėmis, parklupdytų, bet neatsiklaupusių pokaryje.
Aš buvau aktyvus sąjūdžio dalyvis mitinguose, rinkiminėse akcijose, budėjau prie Aukščiausios tarybos, buvau Baltijos kelio grandele – ir visur girdėjau daug karštų oratorių, vedlių, patriarchų pažadais išdabintų kalbų tautai apie atmintį žuvusiems už laisvę, didelę ir šventą atmintį ir ypatingai, žuvusiųjų pagerbimą didžiausioje šalies Lukiškių turgaus aikštėje – memorialą Nežinomam partizanui. Juk kur dar Lietuvoje tokia turgaus aikštė, kurioje galima nors ir simboliškai dvedešimt tūkstančių suguldyti. Čia ir KGB budelynas – te mato rūmai kančią ir ryžtą. Tačiau virš tos aikštės tebetvyro tvaikas:
Anas, bolševikinis smogas. Gal geriau čia šokime, dainuokime, linksminkimės? Nutilo oratoriai, vedliai, nebeskraido aptukę pažadais. Seimas 1999 metais priėmė pažadą... padūsaudavo prezidentai, vyriausybės... todėl piešiu savo neviltį. Piešiu „ Paprastą bolševizmą “ – dar vieną atminimo mindymą.
„ Niekas nenorėjo mirti “ dabar pavadintas „ Lietuvos kino klasika “. Talentingas melas – tai ideologija. Čia ji – bolševikinės ideologijos pavyzdys. Ne šiaip sau propaganda, o įsisiurbimas, lipnus spjūvis. Dar dabar demonstruojamas. Kartą per LNK televizijoje jį parodė prieš Vėlynes.Mokinukus gal moko per Vėlynes uždegti žvakutes ant partizanų kapo, o gal demonstruoja šmeižto klasiką? Tyli iškilieji broliai Lokiai, narcizus augina. Todėl piešiu satyrą:
„ Stribo anūką “, „ Kan kan oratoriją smogo metu “, „ Rezistentą “...piešiu koloborantus, prisitaikėlius, šėšėlinę vyriausybę, violetinį gaivalą, nihilizmą, veidmainystę...
Kiek parodų esate surengęs?
Nuo 2002 metų, kada Veisiejuose buvo surengta pirmoji mano piešinių paroda, nereguliariai jos buvo surengtos Lazdijuose, Seirijuose, Alytuje, Druskininkuose, Vilniuje, Utenoje, Ukmergėje ir štai dabar Panevėžyje. Pati gausiausia piešiniais pernai įvyko Druskininkuose, Kultūros centre. Noriu paminėti, kad satyrinių piešinių paroda vos dar ne visiems priimtina. Kai prieš kelis metus ją norėjau surengti Kauno Karininkų ramovėje, man pasakė, kad jie to negalės padaryti, mat „ generolui Kronkaičiui gali nepatikti “. Bet turbūt ne tai, o greičiau – „ kak by čego ne vyšlo “ ( kad ko nors meatsitiktų ) – ano meto virpesių aidas.
Ką Jūsų gyvenime reiškia Panevėžys?
Panevėžys – nuo vaikystės man šviesus miestas. Jis visai mūsų šeimai buvo vieta „ greta tėviškės “, jos jutimine dalimi. Čia, bažnyčiai tarnavo mūsų giminei šviesi asmenybė, mano motinos tėvo brolis, „ dėdė kunigas “, prelatas – Juozapas Gražys. Mama vienerius metus mokėsi Panėžėvio gimnazijoje. Prieš karą mus, vaikus, atvešdavo pas „ dėdę kunigą “ paviešėti, Nevėžyje prie „ raudonos bažnyčios “, pasimaudyti. Vėliau lankydavomės motinai artimoje, iškilioje Baliūnų šeimoje, Staniūnų vienkiemyje, šelpusioje mus, sunkiomis gyvenimo akimirkomis.
Panevėžyje, gyveno mano pusbrolis – Algirdas Augustinas. Medžio apdirbimo meistras, dailininkas – drožėjas. Panevėžyje, apsigyveno iš Sibiro sugrįžusi mano tėvo sesuo – Ona Šibailienė, partizano Jono Šibailio - merainio žmona su sūnumi Kęstučiu ir anūke. Panevėžio senose kapinėse yra bendras mano tėvo Adomo Augustino, jo sesers Onos, sūnaus Kęstučio ir simbolinis Juozo Šibailos kapas. Panevėžys taip pat mano buvusios žmonos Liucijos Vaidakavičiūtės gimtasis miestas, jame gimė mano sūnus Vaidotas.
Mokydamasis Ukmergės berniukų gimnazijoje žaidžiau krepšinį. Su mokyklos komanda atvažiuodavome į Panevėžį pralošti žymiems žaidėjams Matačiūnui, Sargūnui, Žičkui, Balakauskui ir kitiems. Toks mano ryšių su šiuo miestu faktų išvardinimas. Iš tiesų, yra mano gyvenimo įspūdžių, jo dalies šviesus tarpsnis.
Atgal
