Asmenybės
06 08. Maironis mūsų likimas
Petras Bielskis
Nuostata, suformuota siekiant politinių tikslų yra tokia gaji, kad pamatyti tikrą situaciją yra sudėtinga, beveik neįmanoma. Savu laiku bolševikai, bijodami didelės mūsų prezidento Antano Smetonos įtakos pasauliui, siekė sunaikinti jo autoritetą. Taip kūrė žeminančius įvaizdžius apie bailų, basą, atsiraitojusį kelnes, varlinėjantį ir nakčia, brendantį per upelį senuką. Koks, girdi, ten prezidentas. Ir tas šešėlis kybo virš jo galvos iki šių dienų, Negana to ar tai iš minties ribotumo, ar tyčia, ar kieno tai paraginti , bet net šių dienų kai kurie vyrai tuos paistalus primeta ir platina. Net brutualus agentūrinis nužudymas neįstengia apginti prezidento garbės. Va, dramaturgas Gediminas Jankus dabar parašė pjesę, kurioje prezidentas ne bėgą, o dirba didelį valstybinį drbą. Na, ir kas?. Pjesė teatrams nelabai tinka arba neatitinka reikiamo šablono. Prezidentas vis dar turi būti mažas, bailus ir kvailas.
Laikas ne tik nustunia į užribį gyvybiškai svarbius mūsų egzistencijai reiškinius, bet kažkaip nežymiai, palengva ir lyg nepiktybiškai atrofuoja kolektyvinę atmintį, įtvirtina lyg ir visuotinai priimtiną nuostatą. Būtent nuostata pasidaro reikšmingesnė už faktą ir ima veikti kultūroje savarankiškai
Seniai suformuota ir bolševikmetyje užgrūdinta nuostata persekioja ir Maironį. Su vėjo malūnais kaunasi ir šis mūsų dvasios pranašas. O Jonas Mačiulis-Maironis jau šimtą penkiasdešimt metų mumyse ir virš mūsų. Vis tik kelios kartos užaugo ir esame jo šviesoje. Jei vyskupas Valančius išmokė mus rašyti, tai Maironis išmokė kurti arba eiliuoti. Kiekvienas lietuvis eiliuoja. O ką mes žinome apie Maironį? Tik poetas? Kiek buvo rengta jam pagerbti mokslinių konferencijų visose kalbama tik apie „ mąstyseną ir elgseną Mairoio poezijoje“, „erotinį moters motyvą“, „Maironį bendrinės kalbos procese“, „tarp sapno ir pabudimo“ net apie „Maironį sociologą“. Bet kažkas dar praleidžiama arba nutylima. Lyrika ir baladės tik dalis Maironio. Kažkur turi būti mūsų ir jo bendras likimas.
Po nepavykusio 1863 m. sukilimo Žemaičių kunigų seminarija iš Varnių perkeliama į Kauną, kad nuolat būtų žandarų ir gubernatoriaus prižiūrima.
Nuo 1873 m. čia homiliją ir lietuvių kalbą dėsto poetas Antanas Baranauskas. Jis „labai paveikdavo klierikų dvasią, pasakodamas jiems apie senovės Lietuvą, o ypač apie piliakalnius. Savosios tėvynės istorija nejučiomis vieną kitą jaunuolį nuteikdavo lietuviškai patriotiškai. Susipratę klierikai pradėjo skaityti Baranausko eiles. Savo mokytojo dainas jie persirašinėdavo ir išmokdavo atmintinai. Parvažiavę namo atostogų jie šias dainas bedainuodami paskleisdavo tarp kaimo jaunimo. Lietuviai klierikai jau tada buvo tiek susipratę, kad jautė pareigą per atostogas platinti lietuvišką literatūrą“ (Stakauskas, J. Tiesos kelias. 1938. Nr. 11). Lietuvių kalbos sudvasinimui nemaža įtakos padarė ir garsus kalbininkas Kazimieras Jaunius, dėstytojavęs čia nuo 1880 iki 1898 m. Kalba ugdė klierikų lietuvišką savimonę.
Maironis irgi tais metais studijuoja Kauno Žemaičių kunigų seminarijoje ir baigė ją tik 1888 m. Po ketverių metų paskiriamas tos pačios seminarijos profesoriumi, ir jo poemą „Per skausmus į garbę“, arba „Lietuvos istoriją“ klierikai leidžia iš rankų į rankas. Va,čia ir tik čia turi prasidėti Maironis. Ir dėsninga, kad XIX a. pab. kauniškėje Žemaičių kunigų seminarijoje susitelkia didelis būrys susipratusių, tautos skriaudai neabejingų klierikų, kurie ateityje imsis didelių dvasinių ir kultūrinių darbų. Iš tokių labiausiai minėtini Antanas Karosas ir Juozas Skvireckas (būsimieji garsūs vyskupai), žinomi lietuvių literatūros kūrėjai: Juozas Tumas, Aleksandras Dambrauskas, Kazimieras Pakalniškis (Dėdė Atanazas), Adomas Žeimys-Žeimavičius, Povilas Dogelis, Domininkas Pocius, Pranciškus Urbonavičius, Povilas Januševičius; ir spaudos darbininkai bei visuomenės ir Bažnyčios veikėjai: Vincentas Jarulaitis, Antanas Steponaitis, K. Karklinskas, Juozas Lydeika, Vincentas Bijeika, Juozas Stakauskas, Felicijonas Lelys, Jonas Vizbaras, Pranciškus Blažys, Kazimieras Pranckietis, Silvestras Pauceris, Jonas Karbauskas ir kt. Bažnyčios istorija beveik visų jų pavardes vėliau mini represuotųjų sąrašuose arba martirologijos suvestinėse.
1884 m. Žemaičių kunigų seminarijos Kaune klierikas Aleksandras Dambrauskas-Jakštas sumano leisti laikraštį „Lietuva“. Išėjo tik keletas numerių, bet pati idėja ir protų sujudimas dvasiškiams turėjo didelę įtaką. Bet ši idėja irgi kyla iš pasipriešinimo graždankai, tautos nugirdymui, spaudos draudimui.
Jauno Juozo Tumo iniciatyva įkuriama slapta lietuvių klierikų organizacija „Lietuvos mylėtojų draugija“ (1888 – 1890). Atmosfera įelektrinta ir bręsta konstruktyvių žygių situacija, ateina metas veikti.
„1889 m. Kauno žemaičių seminarijos klierikas Paulius Šilinskas, parvežęs iš Vilniaus šv. Kazimiero relikvijų ir įdėjęs jas į paprastus misinginius kryželius, padalijo juos dešimčiai savo artimiausių draugų (J. Tumas, J. Vizbaras, K. Pakalniškis, P. Viengalis, A. Kaupas, F. Lelys, A. Žeimavičius, K. Karklinskas, K. Pranckietis), pasižadėjusių gaminti religinę lietuvių literatūrą ir rinkti jai lėšų“ (Dambrauskas, A. Šv. Kazimiero draugija. 1931, p.5). taip gimė pirmoji nelegali klierikų Šv. Kazimiero draugija.
Spaudos draudimo panaikinimas (1904 m.) Lietuvoje smarkiai pakeitė situaciją. Kauno kunigai suprato katalikiškos spaudos svarbą ir skubėjo apsinaudoti politiniu atšilimu. Kunigų seminarijos profesorius Povilas Januševičius paduoda rusų valdžiai prašymą lietuviškam laikraščiui leisti. Rusai pareikalavo vyskupo sutikimo. „Vyskupas Paliulionis ne tik šį projektą aprobavo, bet sutiko, kad prof. P. Januševičiaus nurodytiems kunigams pakvietimus į rengiamąjį suvažiavimą išsiuntinėtų iš paties vyskupo kanceliarijos, kad kviečiamieji suprastų patį Ganytoją tam sumanymui pritariant“ (Ten pat, p. 6). 1905 m. spalio mėn. 13 d. Kaune Šv. Kazimiero draugijos vardu buvo įregistruoti „Pasitikėjimo bendrovės“ įstatai. Steigėjų sąraše septyni žmonės: Rietavo dekanas ir Plungės klebonas kun. Vincentas Jarulaitis, Kauno dekanas kun. Mykolas Miežinis, Kurtuvėnų klebonas kun. Jonas Vizbaras, Kauno Karmelitų bažnyčios klebonas kun. Konstantinas Olšauskis, seminarijos profesorius kun. Povilas Januševičius, Slavikų klebonas kun. J. Strimavičius ir Seinų seminarijos profesorius kun. Juozapas Laukaitis. Pradinio kapitalo suma – 1800 auksinių rublių. 1200 iš jų paaukojo kun. V. Jarulaitis. Kiti bendrovės nariai skyrė po 100 rub.
Iš kur tai? Lietuvos valstybė dar toli, aušros nesimato.. Tai ne baladės , ne “žiedų eilė pirmutinė”, tai kelias “ per skausmus į garbę”. Maironis į mūsų sąmonę ir kultūrą ateina kaip ryškus šviesulys, stambaus masto , didelio pilietinio temperamento kūrėjas. Jo asmenybei reikštis nepakako lyrikos.
Ir todėl visai nesuprantama, kad iki šiol tebegalioja klaidinga nuostata apie Maironį kaip dramaturgą. Praeina dideli jubiliejai ir nė vienas Lietuvos teatras nemato arba apsimeta nematantys Mairomio. Suprantama, kad sovietmečiu didžioji jo trilogija apie kunigaikštį Vytautą buvo nepriimtina kaip ir prezidentas Smetona. Ir todėl labai lipo menkinantis epitetas apie kunigaikščių apologetiką. Dramai"Vytautas pas kryžiuočius" priekaištauta, kad dramos turinys sudarytas iš dviejų fabulų, Vytautas parodytas kažkoks išdavikas, neišvystytos ir nereikalingos moterų scenos, Ragainės komtūras irgi tik įsimylėjęs kvailas senis.
Visa istorinė trilogija tik vienintelį kartą buvo pastatyta Kauno damos teatre Vytauto jubiliejiniais metais, vos ne prieš šimtmetį ( Kęstučio mirtis- 1924 m.,Vytautas pas kryžiuočius-1925 m., Didysis Vytautas – karalius-1930 m.)
Klaipėdos universiteto teatras pastatė šią dramą tik 1987 metais pačiam Lietuvos nepriklausomybės priešaušryje. Teatras įrodė, kad Maironį, domina didelių tikslų visuomenės labui siekianti, savęs atsižadanti, tauri asmenybė. Tam laikui labai svarbi asmenybės ir tautos likimo tema. Kad ir moterų linija. Tai vado moterys, tiksliau, kariai, diplomatinis korpusas Jos tylėdamos, besišypsodamos, bet kantriai vykdo svarbų uždavinį: dalyvaujant damoms, kariai vienuoliai nori jų akivaizdoje pasirodyti švelnesni ir geresni. Moterų akivaizdoje magistras nebegali valdyti vadų taip, kaip juos valdytų vyriškoje kompanijoje, ir čia Vytautas laimi. Pabandykime pašalinti moteris iš magistro kabineto, ir viskas pasikeis. Taigi Maironis buvo įžvalgesnis ir gabesnis negu manome. Ir Ragainės komtūras pasirodo yra senas prūsų vadas, pavergtas kryžiuočių ir slapta tarnaujantis Vytautui. Visos meilės tik raišo vilko taktika. Dramos veiksmas sukonstruotas keliais planais, ešalonuotas, išvagotas giliomis vilkduobėmis į kurias ir pateko kritikai. Tuo tarpu Maironis lietuvių dramai suteikė europinės elegancijos.
Gastrolių Vilniuje metu Meno darbuotojų rūmų dramos skyrius ( R. Venckus) po spektaklio surengė platų aptarimą, kuriame dalyvavo profesorė habil. daktarė V. Zaborskaitė, teatro istorikas doc. dr. V.Maknys, doc. dr. A.Guobys, profesorius daktaras V. Vitkauskas, Universiteto teatro vadovas V. Limantas, dramaturgas A. Gudelis, poetas E. Matuzevičius.
Poetas Eugenijus Matuzevičius akcentavo, kad spektaklis skamba naujoviškai. Dramos tekstas perskaitytas šių dienų žmogaus akimis. Tai ne iliustracija, o noras Vytauto epochą geriau ir giliau suprasti, kartu nutiesti ir tiltus į Maironio dramaturgiją.
Profesorė V.Zaborskaitė, apibendrindama vykusią diskusiją, pasakė: "Aš į spektaklį ėjau su didele baime. Maironio dramaturgijoje daug sentimentalumo, melodramizmo ir aš galvojau, kaip tai atrodys scenoje, kaip spektaklį priims auditorija, ypač jauna. Ar tai nebus Maironio diskreditacija? Ar žiūrovai nenusivils? Tačiau pasirodė, kad teatrinis reginys stipresnis už literatūrinį faktą. Ir tai buvo toks džiaugsmas, toks pasitenkinimas, tokia nuostaba, nes tai, ką pamačiau scenoje, buvo nelaukta ir netikėta.
Teatras gerai padarė, imdamas ne visą kūrinį, o tik tris veiksmus. Dar V.Mykolaitis-Putinas savo metu yra rašęs, kad Maironio dramoje Vytautui trūksta psichologinės motyvacijos, kad Vytautas čia, atrodo ne išmintingas politikas, o apgavikas, veidmainis kažkoks. Atsisakydami antro Vytauto atėjimo pas kryžiuočius, antrojo pabėgimo, išvadavo Maironį nuo to priekaišto.
Ypatingai mane sužavėjo, kad Vytautas toks šiuolaikiškas. Vytauto (E. Kupčiūnas) vaidmuo, man atrodo, yra aktoriaus laimėjimas. Įtikina Vytauto dvejonės ir monologas antrojo veiksmo pabaigoje, kad reikia išduoti, kryžiuočius, sulaužyti savo žodį.. Vytauto personažas atrodo motyvuotas. Tai labai svarbu.
Man labai patiko Magistras (aktorius G. Pauliukaitis). Buitiškai komiški momentai, man atrodo, puikiai atsveria, neleidžia spektakliui peraugti į patetiką, negriauna stilistinės vienovės. Stačiai jis prikausto žiūrovo dėmesį, įneša druskos, yra gyvas savo svyravimais, abejonėmis. Tai labai įtaigus personažas“(V. Vyšniauskas. Universiteto teatro renesansas. Tautos teatras. 2005. t. 4, p. 406).
Šiomis dienomis Klaipėdos universitetas vėl sugrįžta prie Maironio asmenybės. Iš naujo pastatyta drama Vytautas pas ktyžiuočius (Vytautą vaidina akt. E. Kupčiūnas, Magistrą Ciolnerį –dramos teatro direktorius akt., G. Pranskūnas, Ragainės komtūrą- akt. A. Šimanskis, Oną Vytautienę – akt. N. Narijauskaitė, Valenrodą – akt. A. Lenkauskas, Vytauto seserį Ringailę – akt. R. Simanavičiūtė, Vytauto dukterį Sofiją – akt. Lina Matutytė).
Humanitarinių mokslų fakultetas (dekanas prof. dr. Rimantas Balsys) sudarė dviejų dalių jubiliejinę Maironio pagerbimo programą: mokslinė konferencija Klaipėdos universitete (2012. 06. 07) ir XIV Lietuvos klojimo teatrų krivūlė (suvažiavimas) Pasandravyje, Maironio gimtinėje (2012. 07. 05-06). Abi programos vienaip ar kitaip pristato Maironį kaip dramaturgą ar teatro veikėją.
Atgal
