Asmenybės
06 05. Lietuvos kultūra niekšingų interesų ir nusikaltimų gniaužtuose
Pokalbis su Lietuvos edukologijos universiteto docentu dr.Egidijumi Mažintu
Jūs domitės gerai susipažinęs su Europos ir Amerikos klubine kultūra, 10 metų gyvenote įvairiose JAV valstijose. Kodėl lietuviška klubinių renginių kultūra paviršutiniškai susipažinusi su Vakarų ir Rytų šios srities stilių teorijomis ir paveldu, nors klubinės kultūros giminystė teatriniams žanrams kaip menų jungiamojo komplekso idėja tarpukaryje gyvavo kai kuriose Kauno kavinėse (“Konrado”).Renginių tikslai-“garbėn kelti lietuviškumą”(Vydūnas). J.Lindė-Dobilas pabrėžė visų menų įtaką “tautiškajame mokyme”?
EM.Sovietmečiu KK buvo laikoma buržuaziniu išmislu. Nors tarpukaryje prieš 80 metų estradoje dainavę Šabaniauskas ir Dolskis, bei kiti scenos daininkai visur dainavo lietuviškai, dainų tekstus verte iš kitų kalbų, jeigu būtų užtraukę, rusiškai, angliškai, prancūziškai, tai būtų ne tik didesniuose , bet ir mažesniuose miesteliuose apmėtyti pomidorais, ar supuvusiais kiaušiniais, toks buvo noras tiek žiūrovų klausyti lietuvių kalbos o artistų dainuoti ir kurti lietuviškai. Pažiūrėkite dabar net Lietuvos talentų ir kituose jaunųjų talentų konkursuose visi staugia svetimomis kalbomis, niekinant savąją gimtąją kalbą. Dainuojama prokalbėmis, kurios kilo žymiai vėliau iš lietuvių kalbos pabėrusios pasauliui sanskritą, lotynų ir graikų kalbas. Ir dar 15 šeimų tame tarpe prancūzų, anglų ir slavų kalbas. Eilę šimtmečių carinė valdžia, lenkiškoji pospolita, rusiškoji sovietinė valdžia niekino archainę lietuvių kalbą, keldami savo labai jaunas klajoklių kalbas, kurių išraiška ir giluminių kalbos požiūriu daug atsilieka nuo musu senosios kalbos. Apie tai rašė 2011m.JAV profesorius milijoninius tiražus siekiančiame„New York times”dienraščio puslapiuose. Vykdyti tyrinėjimus ir dalyvauti tokioje veikloje senosios lietubių kultūros paieškose, buvo laikoma negarbinga, žeminanti. Sovietmečiu Lietuvoje estrados artistai,deja negalėjo įsigyti aukštojo muzikinio išsilavinimo, išskyrus brolius Algį ir Valdemarą .Frankonius. Todėl šiandiena turime apgailėtą LKK padėtį , o meninėse programose dominuoja vestuvinio lygio , megėjiško saviveiklinio tipo atlikėjai. O šiuo metu LKK kosmopolitiškėjant nėra šios srities profesionalų daug atsitiktinių asmenų dirba šioje srityje.Lietuvoje yra vos keletą aukštąjį muzikinį režisūrinį išsilavinimą turinčių meninininkų. Netgi profesionaliuose teatruose režisieriais dirba aktoriai, chorų vadovai, bankrutavusių įstaigų vadybininkai, visi kas nori. Lietuvos kultūra šiandien atitinka 1955 LTSR lygį, o mokslas 1965m.LTSR standartą. Taip atsitiko todėl, kad Lietuvos politinis elitas pragmatiškai susituokė su kriminaliniais mafijos elementais, todėl šios „santuokos demokratija”ar „teisėta” nesiryžta pavadinti joks save gerbiantis politologas. Jau nuo 1990m.visose Baltijos valstybėse nėra partinės sistemos, kuri aprėptų visus visuomenės sluoksnius. Oligarchinės Latvijos, Estijos ir Lietuvos vyriausybės yra dešiniosios, o kairieji spektrai ir socialiniai bei ekonominiai, kultūriniai judėjimai taip populiarūs Vakarų Europoje ir Š.Amerikoje vegetuoja. „Visoms Baltijos šalių vyriausybėms yra bendra tai, kad jos šunodegiauja Jungtinėms Amerikos Valstijoms, -tvirtina dienraštyje „Junge Welt” Vokietijos Bundestago deputatė Ulla Jelpke. -Iš 140 Lietuvos Respublikos Seimo narių 80 yra milijonieriai. ES šiose valstybėse mato Baltijos valstybes, kaip per nelyg uolias nares, pasižyminčias kaip pigios jėgos (vergų) tiekiejas ir ištikimas amerikietiškojo imperializmo sąjungininkes (Be jokio kritiško balso sutikusios dalyvauti Irake ir Afganistane JAV vykdomose agresiškuose karuose). Nors šios abejotinas uolumas, skeptiškai vertinamas ne tik eilinių skurdžiai gyvenančių šių šalių piliečių, bet ir kitų ES narių, tačiau Baltijos vyriausybių „pataikūniškos orientacijos” per nelyg brangiai kainuoja valstybės biudžetui. Baltijos valstybėse nėra sukurta pilietinė politinė kultūra.” Apžiūrėjusi Vilniaus, Rygos, Talino senamiesčius, apsilankiusi nutautėjusiuose anglų kalba pavadintuose klubuose „Junge Welt” politikos skyriaus vedėja U.Jelpke pastebi, „jog už tą naująjį kosmopolitiškąjį spindesį brangiausiai sumoka dešimtys tūkstančių blokiniuose namuose skurstantys žmonės”. Analizuodamas "Valstybinės jaunimo reikalu tarybos parengtu jaunimo iniciatyvų katalogus" pasigedau lietuviškų klubinių įstaigų-restoranų, barų, kavinių, aludžių renginių kaip populiarios laisvalaikio formos vadinamos Lietuvos klubinės kultūros (LKK), statistinių duomenų. Pirmieji tokie tyrimai ir eksperimentai Vakaruose buvo atliekami XX amžiaus 3-jame dešimtmetyje.Gauti rezultatai analogiški narkotikų injekcijai į venas. Klubinė kultūra gali įtakoti studentijos pasaulėžiūrą.Lietuviškų klubinių meno renginių profesionalumas neįgauna autonomijos ir neužima deramos vietos klubų savinininkų, vadybininkų ir renginių organizatorių-režisierių estetinių pažiūrų sistemoje. LKK yra aklo mėgdžiojimo ir aklo kopijavimo stadijoje, perima svetimas kitų šalių renginius-Halovyną, Valentino ir t.t.Lietuviška klubinė kultūra pagal kultūrinį akiratį nėra nacionalinė, priklauso nuo kosmopolitinių ir komercinių laikmečio dvasios reikalavimų. Ne valstybinės bet verslo institucijos lemia kuri šventė gali tapti švente. Verslo struktūros abejingos valstybinių šventinių renginių finansavimui, bet visą kapitalą investuoja į klubinę kultūrą.
LKK ypač daug jaunimo ar tai įtakoja jų dvasinio ir meninio ugdymo vertybių skalę.
EM.Be abejo .Lietuviškų mažų miestelių ir studentijos kontaktas su LKK įkyriai siūlomų laisvalaikio formų kiekybe jungia savyje megėjiškų kičinių reiškinių konvulsijų sklaidą -nuogo žmogaus ir moters kaip pasilinksminimo objekto (pietūs ant nuogos merginos kūno, pasisėdėjimai merginų persirengimo kambariuose, pliaukšėjimas artistėms per užpakaliukus, sodinti šokėjas ar padavėjas ant klientų kelių, sumokėjus 50 litų vadinant vakaro kultūrinės programos atlikėjas ir artistes žeminančiais vardais, gėrimus nešiojančios nuogos padavėjos, Eurovizijos tiražavims skiepija pakitusią meninių ir dvasinių vertybių orientaciją-konstruojama per prievartą plasmasinio, diskotekinio šlagerinio anglų kalba kuriamo ažiotažo supratimo linkme. Komercinės kultūros perteklius pažeidė jaunimo orientaciją. Mokyklos, šeimos ir aukštosios mokymo įstaigos skiepijamų idealų nuostatos kito susidūrus su realiu masinės kultūros siūlomų reiškinių fenomenu. Nepatyręs jausminis jauno žmogaus spontaniškas kontaktas klubinė kultūros aplinkoje susidurė su erotikos, pornografijos biaurumo ir primityvių instinktų puoselėjimo tendencijų sklaida. Paraližuojančia jaunimo gebėjimą vertinti ir susivokti šios “naujos masinės kultūros” krypties bei tendencijos įvairovėje. Sunku užčiuopti orientacinius klubinės kultūros mokymo ir studijų gairių siluetus Ne tik aukštosiose mokyklose, bet Ir universitetuose. Lietuviškų klubinių renginių tiesmukai transplantuotos reklamos ir klipai tapo patrauklesnės už siūlomą programą, ar pasirodymą. Nauja karta išaugo žinodama, kad sažiningus sodina į kalėjima, naivius apgaudinėja, mylinčiaisiais naudojamasi. O susikompromiavę patekę į teisėsaugos Akirami politikai siekia Ir Tampa net miestų merais, akivaizdžiai rodydami jaunimui naujas vertybes-vagys susisaistę su oligarchais politiekieriai siekia Ir keisdami savo pažiūras, stengiasi Ir prasibrauna net į Seimo komitetus. Labai vidutinių gebėjimų renginių organizatorius, besišaipantis nuolat kobzonišku kostiumu Valinskas(gaila, kad jo nebuvo kas Paprocina) tapo net Seimo pirmininku. Pastarojo laikmečio brukama idėja:”Tegul žūva silpni ir negražūs”. Deja, išsamesnės panašių reiškinių analizės, problemų likvidavimo paieškų, apskritai šios srities tyrimų stokojama. Todėl LKK ypatumai jaunimo meninio ir dvasinio ugdymo kontekste yra svarbi tyrimų sfera ir aktuali pedagoginė problema.
Vienpusiška orientacija į materialines gėrybes yra bene šių laikų visuomenės bruožas. Šitokią orientaciją formuoja ir palaiko tam tikri nacionaliniai veiksniai. Lietuviškos klubinės kultūros ideologų gyvenimo nuostata grynai vartotojiška.Renginiuose išlaidaujama, girtaujama, švaistomasi, kad pasiektų savo tikslų klubinės kultūros ideologai per papildomas primityvias pramogas puikiai parduoda konservinės kultūros tikslus.
EM. Daugiausiai šių veiksnių veikiama pasikeitė daugumos jaunimo pasaulėžiūra ir pasaulėjauta. Norėta įsitikinti ar klubinių įstaigų direkcijų vartotojiškas siekimas pritraukti jaunima iš jį supančios akademinės aplinkos keičia dvasines vartotojų nuostatas. Ar lietuviškoje klubineje kultūroje formuojasi kita išsilaisvinusio iš meninio ir dvasinio ugdymo universalios asmenybės gniaužtų nauja šiuolaikiška jaunimo dvasinių vertybių kokybė. Ar tiesiog lietuviška klubinė kultūra siūlo kitus grožio ir meno estetikos transformuotus laikmečio idealus. Archainėje Graikijoje įvykęs pusiausvyros ir grožio Apolono ir Dioniso-svaigulio ir instinktų išlaisvinimo-kultų susitikimas anot F. Nietzches šią civilizaciją atvedė į nepaprastą ir nepakartojamą lygmenį. Be kita ko, čia išryškėjo ir du svarbūs modernios Vakarų visuomenės fenomenas: teatras ir vyno kultūra. Galima sakyti, kad "padorus gėrimas" įtakoja tautos ar civilizacijos "laipsnių augimą". Vilniuje vienas po kito tarsi grybai po lietumi išdygo dideli puikiai įrengti ir išreklamuoti nelietuviškais bet tarptautiniais pavadinimais pakrikštyti klubai ("Helios", "Forum Palace", "Galaxy", "Intro", "Reset", "Terminalas" ir kt.). Jei Londonas-industrinis pramoninis, Berlynas-aktyviai kultūriškai angažuotas miestas. Pozicionuojant kosmopolitiškėjančio Vilniaus ateities įvaizdį gausėjančių valdininkų gretoms nepakako meninio ir dvasinio ugdymo mokslinininkų bei specialistų rekomendacijų. O Druskininkai. Kultūros strategija Druksininkuose yra „achilo kulnas”. Pažvelkime į pavadinimus. Dar ačiū kad buvusiuos sanatorijos nepakeitė pavadinimų į „Europa”, „New York”, „Rio De Žaneirą”, „Italija” ar „Versalis”. Pažiūrėkite, kur kurorto svečiai pietauja ar leidžia laisvalaikį. „Sicilija”,”Sicilija II”, „Čili”, ”Armank”, „Credo”, „Jerevan”, „Armėniška El &El užeiga”, „Mona Liza”, „Ragis”, Uno cafe”, „Pepės ledai”, restoranuose-„Central”, De Lita”, Europa Royal”, Ivolita”, „Violeta”, baruose-„Fito baras”, Salt Blues”, „Senfortis”, viešbučiuose-„Best Western hotel Central”, Aqua”, „Eurista”, Vila Evelina”, Andante apartamentami”, sveikatos ir grožio salonas”Afroditė“ ir t.t. Šių įstaigų savininkai akivaizdžiai gėdyjasi dzūkiškų, lietuviškų tradicijų, ir nesubrendusių žmonių Noras įsiteikti svetimtaučiams rodo kvailumą ir nepilnavertiškumą. Tokie pavadinmai Kenia miesto įvaizdžiui. Toks skubėjimas į Europą, pernelyg Fidelis garbinimas europinės kultūros yra tiesiog silpnaprotystės užuomazga. Koks esi pilietis jei gėdimasi senų tardicinių lietuviškų pavadinimų. Išvardysiu Dzūkijos part izanu slapyvardžius. Štai jie: Dzūkijos partizanų slapyvardžiai kaip ir vardai ypač tautiški, jie matosi, nebuvo piratai, kaubojai, anglai, amerikonai, Džordžai, džonai, Žanai, ar Kadinolai ar kaip dabartinių šou programose dalyvaujančių jaunųjų lietuvių vardai. Dzūkijos partizanai buvo: Medinis, Savanoris, Radastas, Papartis, Savukas, Lietutis, Liepa, Rytas, Lakūnas, Margis, Uosis, Žvalgas, Butageidis, Sklandytuvas, Kelmas, Jotvingis, Kibirkštis, Žilvitis, Laisvūnas, Kalnelis, Skiedra, Karvelis, Suvalkas, Sukilėlis, Gervė, Darius, Audra, Strazdas< Lapinas, Perkūnas, Šernas, Karklas, Karklas, Klevas, Milžinas, Paukštis, Stumbras, Špokas, Lokys, Smilga, Vaidilutis, Vasaris, Šaulys, Raktelis, Gegutis, Sapnas, Lubinas, Dobilas, Linksmutis, Ąžuolinis, Laimis, Darius ir kt.
Iš keistų partizanų pavardžių, paminėsiu šias: Pantera, Sekretorius, Dofas, Liūtas, Naikintuvas, kokie nekalti palyginus su ta svetimų kosmopolitiškų vardų vardų banga užplūdusių eterį ir spaudą. Slapyvardžiais besidomintis žurnalistas Vytautas Rimša pasteli, kad „gražų pasipriešinimo carinei Rusijai pavyzdį žmonėms prieš lietuvių kalbos menkinimą, lietuviškos spaudos draudimą, pagaliau, prieš pačios tautos bei jos kultūros žeminimą tuo metu parodė mūsų rašytojai“. Nepaisydami draudimų ir persekiojimų, jie ir toliau savo raštus rašė ir skelbė lietuvių kalba, bet pasirašinėdami slapyvardžiais. Taip Jonas Basanavičius tapo Birštonas; Vincas Kudirka – Kapsas, Paežerių Vincas; Julija Žymantienė – Žemaitė; Jonas Mačiulis – Maironis; Gabrielė Petkevičaitė – Bitė; Pranas Vaičaitis – Sekupasaka; Juozas Tumas – Vaižgantas; Jonas Jablonskis – Rygiškių Jonas; Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana; Liudvika Didžiulienė – Žmona; Aleksandras Dambrauskas – Adomas Jakštas ir t. t.Tuo metu slapyvardžiai tapo bendrine visuotinio inteligentų pasipriešinimo carinės Rusijos nutautinimo politikai, vykdomai mūsų šalyje, išraiška. Panašiai šie reikalai 1920–1940 m. susiklostė ir Vilnijos krašte, kai Lenkija pagrobė mūsų sostinę Vilnių bei pietines Lietuvos žemes ir ėmė persekioti čia buvusią lietuvišką spaudą bei lietuviškai rašiusius autorius.Nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940 m.) slapyvardžius kai kurie rašytojai naudojo ir toliau: A. Vienuolis – Antanas Žukauskas; Putinas – Vincas Mykolaitis; V. Krėvė – Vincas Mickevičius; S. Nėris – Salomėja Bačinskaitė-Bučienė; Vaidilutė – Ona Pleirytė-Puidienė; J. Radžvilas – Kostas Korsakas; Juozas Baltušis – Albertas Juozėnas ir kt. Savo raštus pasirašinėti slapyvardžiais ypač mėgo rašytojas Balys Sruoga, kuris jų turėjęs apie 100. Slapyvardžius vartojo ir kiti visuomenės veikėjai. Pavyzdžiui, literatas bei aktorius Petras Biržys itin populiariu to meto šalyje Pupų Dėdės slapyvardžiu rengė savo satyrines muzikines valandėles per Lietuvos radiją, o keliaudamas po šalį – koncertus šalies miesteliuose.
Atgal
