Asmenybės
06 01. Dainininkas nuo Taujėnų krašto
Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Netoli didelio kelio, nuo Ukmergės besisukiojančio link Panevėžio, Taujėnų apylinkėse Šalnų kaime 1937-ųjų kovo 11-ąją nemenkų ūkininkų Kazimieros ir Vlado Čekauskų šeimoje gimė Alfonsas. Dabar Taujėnus greitkelis aplenkia. Tačiau vyresniųjų atmintyje visą sovietmetį autobusai ir krovininiai sunkvežimiai dardėjo tarp it gatviniame kaime susirikiavusių trobų. Iškilmingai pasitikdavo ant grafo Marikonio rūpesčiu lietų pamatų Karolio Radvilo baigta statyti baltos Šv. Kryžiaus bažnyčios kolonada, didžiulis, įvairiomis įstaigomis paverčiamą buvusį dvarą, supantis sodas.
Miestelio istorija mena stambaus valsčiaus centro gyvenimą: su bruzdančiu turgumi, šurmuliuojančiais garsiais prekeiviais. Skalambijęs Šv. Velykų varpas į šventorių sukviesdavo sunkiai dirbusius valstiečius, didelio, puošnaus dvaro šeimininkus ir svečius. Istoriniuose šaltiniuose galima aptikti XVI amžiaus medinio dvaro žymes. Nuo 1671 m. dvaro savininkais tapo garsi Pacų giminė. Ilgam įrašyti Radvilų giminės darbai. Gražuolę Mariją Radvilaitę vedė grafas Benediktas Marikonis. Pagal italų architekto Pietro de Rossi projektą Taujėnuose pastatė klasicistinio stiliaus rūmus, kaupė meno kūrinius, suformavo turtingą kunstkamerą, užveisė vieną gražiausių Lietuvoje angliško stiliaus landšaftinių parkų. Harmoningoje erdvėje jungėsi vaismedžių sodas, parko alėjos, skulptūrų kompozicijos, tvenkiniai...
Alfonsas Čekauskas veda renginį Taujėnų dvare
Iki sovietmečio dvaras siejamas su Radvilų giminės vardais. Verta prisiminti dar keletą žymių žmonių pavardžių. XIX a. drauge su Rusijos imperatoriumi Aleksandru Pirmuoju Taujėnuose lankėsi rusų rašytojo Levo Tolstojaus tėvas grafas Nikolajus Tolstojus. Caro dėmesio objektas buvo Taujėnų dvare augusi gražuolė Sofija Tyzenhauzaitė (vėliau – grafienė Sofija de Šuazel-Gufe).
Prezidentą Antaną Smetoną minime ne tik kaip žemietį, netoliese buvusio Užulėnio dvaro, prezidento vasaros rezidencijos šeimininką, bet ir kaip Taujėnų pradinę mokyklėlę baigusį mokinuką. Ne svetimas jis buvo ir Čekauskų giminėje: mamos brolis buvo vedęs Smetonos sesers dukrą.
Tėvas kurį laiką laiką buvo Taujėnų valsčiaus viršaičiu. Šeimyna gyveno Lietuvos žemės gėrybių prisodrintame gražiame Trakų vienkiemyje. Vieškelis vingiavo link palei didžiulę pelkę įsikūrusio ir vis besiplečiančio Šalnų kaimo. Kaimą saugojo net dešimt kryžių. Tačiau nuo pokario bėdų neapsaugojo. Duonos stoka, svetimkūnio ūkininko versle – kolūkio gyvenimo realijos... Mokslas prasidėjo pradinėse klasėse tėvų name įrengtoje mokyklėlėje. Čia pat gyveno ir mokytojas, kieme zujo vaikai. Vėliau mokėsi Taujėnų vidurinėje mokykloje.
Pokaris miškų tankmėje esančioje sodyboje seserims, broliui, tėvams ir paaugliui Alfonsui grėsė pražūtimi. Slėpė, gydė partizanus, buvo jų ryšininkai. Ne vienas stribų nušautas Taujėnų krašto partizanas atgulė visų skausmui ir ašaroms mokyklos, bažnyčios aikštėse. Neįmanoma pamiršti ir 1948-ųjų metų trėmimų...
„Su mano gyvenimu prabėjo ištisa epocha, kurią nūnai jaunoji karta sunkiai beįsivaizduoja: pokario nepritekliai, mirtis, smurtas, dvasinis ir fizinis tautos naikinimas, moralinių vertybių krizė...“ – sako Alfonsas. Jo gyvenime šis pokario laikas įsirėžė nelauktais dūriais. Po privalomos tarnystės sovietų Armijoje atvykęs į Vilnių, Alfonsas įstojo į Vilniaus universitetą – komisija nepastebėjo didžiausio jaunuolio „broko“ – įsisąmonintos patriotinės veiklos, o atsikvošėję negalėjo atsikratyti puikiai studijavusio lituanisto.
1962 m. universiteto Akademiniame chore pirmą kartą Alfonsą išgirdo kolektyvo vadovas dirigentas Pranas Sližys. Skambiam, didelio diapazono tenorui palinkėjo solisto karjerą. Pasėjo menininko sėklą. Universitete lavėjo balsas, jauno, vešliaplaukio dainininko repertuare atsirado solo dainų. Puikiai skambėjo ne tik liaudies dainų balsuotės, bet ir viena kita arija. Neturėjęs viešumos patirties jaunas dainininkas jaudindavosi, baimindavosi. Tačiau vis labiau apimdavo ir didelis pasitenkinimo jausmas, leidęs pajusti bendratį su klausytojais, kūrinių autoriais.
Į konservatoriją Alfonsui įstoti sutrukdė vėl tie patys pokario biografijos puslapiai, inspiravę naivias, bet jaunuoliui skausmingas peripetijas. Tačiau svarbiausia buvo pasiekta: jau diplomuotas mokytojas, vėliau Lietuvos švietimo, kultūros institucijų atsakingas darbuotojas vis nesiliovė dainavęs. Koncertinė scena tapo sava. Dalyvavo ir respublikiniuose konkursuose, o 1976-aisiais tapo „Sidabrinių balsų“ laureatas. Lietuvos kultūros ministerijos Meno reikalų valdybos viršininko pavaduotojas, pats dainininkas baritonas Valerijonas Indrikonis primygtinai siūlė dainuoti Kauno muzikiniame teatre. Tačiau jau gerokai kentęs pažeminimus dėl praeities, A. Čekauskas nesiryžo atversti naujo gyvenimo puslapio nepažįstamame mieste ir kolektyve. Juolab, kad koncertinėje scenoje jis buvo laukiamas. Dabar A. Čekavičius gali maloniai prisiminti koncertus Lietuvos, kitų respublikų filharmonijose. Su įvairių atlikėjų grupėmis dainavo Menininkų rūmuose (dabar Prezidentūra), Juveskiulės (Suomija), Varšuvos, Poznanės, Kijevo, Odesos, Lvovo, Talino, Sofijos, Švedijos, įvairiose Lietuvos miestų ir miestelių salėse. Dainininkas prisimena ir įspūdingas keliones į Rusijos gilumą – atsivėrė Sibiro erdvės, Baikalo vandenys, Kaukazo kalnynai, Uzbekijos medvilnės plantacijos, Armėnijos sostinės fontanai.
Jaunas dainininkas suprato, kad reikia mokytis. Šiandien jo atsiminimuose ryškūs dainuoti mokiusių artistų – Kazio Gutausko, Irenos Žukaitės, Vaclovo Daunoro, Petro Olekos, Valentino Adamkevičiaus – portretai. Daug talkino pamokose, scenoje akompanavęs pianistas, dirigentas Chaimas Potašinskas. Alfonsas sako, kad būtent jam padedant „išlavinau balsą ir įgijau solisto patirtį“. Aišku, didelė etinė, sceninės meistrystės mokykla buvo partneriai scenoje. O jų būta įdomių: Elena Čiudakova, Giedrė Kaukaitė, Edmundas Kuodis ir Jonas Giriotas, Nijolė Ambrazaitytė, Stanislovas Rubinovas, pianistai Ligija Richterytė, Povilas Araminas, smuikininkas Gediminas Dalinkevičius, skaitovai Gražina Bigelytė ir Vytautas Kybartas, šokėjai Dalia ir Vidas Kamaičiai ir kiti.
Šiandien dainininkas laimingas savo likimu. Kokius žmones sutiko! Kiek pasaulio pamatė, kokią puikią muziką teko atlikti! Greta lietuvių, italų, norvegų, ukrainiečių liaudies dainų balsuočių daugelį kartų skambėjo įvairių šalių autorių dainos: E. Capua „O, mano saule“, D. Curtis „Sugrįžk į Sorentą“, R. Leonkavallo „Aušra“, F. Schuberto, F. Cholino, M. Glinkos, A, Bražinsko, B. Dvariono, V. Kairiūkščio, S. Šimkaus ir kitų autorių kūriniai. Pasisekimo sulaukdavo tokios sudėtingos arijos, kaip J. Bizet Chosė arija iš operos „Karmen“, Lionelio arija iš D. Flotovo operos „Marta“, ar pagrindinės R. Leonkavallo, G. Pucinio operų ir kitos arijos, J. Strausso operečių fragmentai.
Prabėgo daug džiaugsmo atnešę dainingieji metai. Šiandien A. Čekauskas sako: „Man pačiam įdomus, o kitiems gal keistokas mano dvasinio gyvenimo vingis, regis, niekuo nesusijęs su aistra dainuoti scenoje – tai blaivybės veikla. Tiesa sakant, nesusijęs iš pirmo žvilgsnio. Moralė ir etika formuoja mūsų elgsenos taisykles. Blaivybės judėjimas – iš esmės yra egzistencinė mažos tautos problema. Prieškariu judėjimas už blaivybę buvo pasiekęs iki tol neregėtą mastą. Bet karo, o vėliau pokario suirutės metai sunaikino pradėtą nelengvą tautos apvalymo darbą“.
1989 m. A. Čekauskas sujudino inteligentiją. Pradžioje susibūrė iniciatyvinė grupė, o rudenį blaivininkų suvažiavime Alfonsas išrenkamas Blaivybės draugijos pirmininku. Iki šiol rengia seminarus, konferencijas, mokymus, pokalbius apie žalingus įpročių mokyklose, neformalaus švietimo valandėles, koncertus „paslydusiems“ ir rėmėjams, geradariams. A. Čekausko pranešimai, organizuoti renginiai padėjo tūkstančiams jaunų žmonių apsispręsti atsikratant nuo alkoholio, narkotikų, tabako vartojimo įpročių. Būdamas tikruoju IOGT nariu, jis dalyvavo dešimtyje tarptautinių konferencijų, priima užsienio šalių delegacijas, siekiančias pažinti Lietuvą. A. Čepauskas, sulaukęs pusiaukelės į aštuoniasdešimtmetį, varto parengtas savo knygas: „Mūsų kraštas“, skirtą tėviškei ir jos žmonėms atminti, „XXI amžius ir pavojai tautos išlikimui“, kitus leidinius.
Teko matyti A. Čekausko įkurtos jaunimo blaivybės organizacijos „Baltų ainiai“ narius, kurie siekia sekti vyresnio bendraminčio keliu ir aktyviai dalyvauja Birštone rengiamų stovyklų veikloje, patys gali mokyklų jaunimui pasakoti apie patiriamą džiaugsmą sportuojant, kuriant ir atsikratant to, kas neišvengiamai gali sugriauti gražią jaunystę.
Per dainą link grožio, link dvasinės atgaivos. Kompaktinėje plokštelėje likę dainininko talentą turėjusio Alfonso Čepausko įrašai šiandien liudija mokėjusio tikslingai veikti žmogaus nepaliaujamai skiriamą energiją tam, kad jaunas žmogus subręstų meilei dvasingai Lietuvai.
Atgal
