Asmenybės
05 22. Stanislovo Rapolionio premija - unikali premija
Alfonsas Kairys
2005 – aisiais metais Tautinių mažumų ir išeivijos departamente prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės po vieno iš vizitų į Rytų Lietuvos mokyklas daug kalbėta apie lietuvių kalbos pradininką Stanislovą Rapolionį, XVI a. eruditą, mokėjusį lietuvių, lenkų, vokiečių, lotynų, graikų, hebrajų kalbas, vertusį į lietuvių kalbą giesmes. Apie Karaliaučiaus universiteto, įsteigto 1544 m. (palygink: Vilniaus universitetas pradėjo savo veiklą nuo 1579 m.), vieną pirmųjų teologijos profesorių, į kurio paskaitas – pokalbius studentai veržte veržėsi, apie mokslininką, kurį aukštai vertino Rytų Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Branderburgietis, apie Žmogų, besirūpinusį ne vienu Karaliaučiaus universiteto lietuviu studentu, apie...
Premijos regalijos: Skulptoriaus Konstantino Bogdano sukurta skulpturėlė
O jis - Stanislovas Rapolinis - kilęs iš Eišiškių, Versekos upe maitinamo, Vytauto Didžiojo žmonos Onos krašto. Reikėjo įamžinti mažai kam žinomą šviesulį ir nuspręsta įsteigti Stanislovo Rapolionio premiją, kurios nuostatuose, patvirtintuose 2006 metų Tautinių mažumų ir išeivijos Departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2006 m. vasario 10 d. įsakymu Nr.-V-14 rašėme: „ Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės steigia kasmetinę Stanislovo Rapolionio premiją. Premijos teikimo tikslas: skatinti mokytojų, kultūros ir meno veikėjų literatūrinę veiklą, tautinį ugdymą, istorinės praeities studijavimą Rytų Lietuvoje, etninėse žemėse, užsienio lietuvių gyvenamosiose vietos“.
Skulptorius Konstantinas Bogdanas
Premiją numatyta teikti kasmet gegužės mėn. 13 d. (Stanislovo Rapolionio mirties data, kadangi tiksli gimimo data nežinoma) Šalčininkų rajono Eišiškių Stanislovo Rapolionio vidurinėje mokykloje (dab. gimnazija) arba kitoje Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės numatytoje vietoje. Laureatas apdovanojamas Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės užsakymu pagaminta Stanislovo Rapolionio skulptūrėle, diplomu ir pinigine premija. Skulptūrėlės autorius – žinomas Lietuvos skulptorius Konstantinas Bogdanas. Įdomu tai, kad pirmieji Stanislovo Rapolionio premijos laureatai buvo eišiškietis, Stanislovo Rapolinio kraštietis, mokyklos direktorius Vytautas Dailidka (knygos Tautinių tradicijų puoselėjimas“, „Paklydusio pavasario godos“) bei visaginietis Algirdas Kavaliauskas (knygos „Visaginas“, „Jaunojo visaginiečio portretas“, “Jūsų laukia Visaginas“). Apie autorius Vertinimo komisijos narė Kultūros ministerijos Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėja Irena Seliukaitė atsiliepė taip: „Susipažinusi su kandidatų Stanislovo Rapolionio premijai gauti darbais, pritariu, kad premija būtų skiriama Vytautui Dailidkai ir dr.Algirdui Kavaliauskui. Reikšmingi V.Dailidkos kraštotyros darbai, ypatingai svarbu, kad Eišiškių Stanislovo Rapolionio vidurinėje mokykloje veikia mokytojo vadovaujamas kraštotyros muziejus, kuriame sukaupta daug krašto istoriją liudijančios medžiagos.
Pirmieji Stanislovo Rapolionio premijos laureatai: eišiškietis Vytautas Dailidka ir visaginietis Algirdas Kavaliauskas
Visaginiečio dr.A.Kavaliausko knygos ir straipsniai bei kita veikla , be abejonės, reikšmingai
prisideda prie Rytų Lietuvos problemų išryškinimo ir sprendimo. Tai profesionalios knygos, turinčios mokslinę vertę“.
Premijos įteiktos per pirmąjį Rytų Lietuvos moksleivių menų festivalį Siemens arenoje, plojant 2000 susirinkusiųjų Ignalinos, Šalčininkų, Švenčionių, Vilniaus, Ukmergės rajonų Vilniaus miesto moksleivių, mokytojų.
2008 metais Vilniaus kongresų rūmai pasitiko 3-ajį laureatą – Antaną Karmoną iš Ignalinos ir jo knygą „Lietuvių genties didkelis“, apie kurią Vertinimo komisijos narys prof. Libertas Klimka sako: „Antano Karmono knyga „Lietuvių genties didkelis“ nuspalvinta nuoširdžiu meilės gimtajam kraštui jausmu. Leidinys skatina domėtis Rytų Lietuvos kraštu, jo etnokultūrinėmis vertybėmis, pajusti jo išskirtinumus. Jis vertingas kaip vietinio kultūros paveldo bei etnokultūros pažinimo šaltinis. Kūrinys žadina krašto istorinę atmintį, auklėjant jaunimą tautinės tapatybės ir pilietiškumo dvasia“. Tais pat metais premija įteikta: Algimantui Masaičiui iš Vilniaus r. (kn. „Marijampolio vaikai“), Viktorijai Lapėnienei iš Švenčionių r. (kn. „Kryžių sakmė“, „Išgirskime amžių kuždesį“, „Reškutėnai“). Anot Vertinimo komisijos nario Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvių kalbos katedros vedėjo doc. dr. Vido Valskio: „Atidžiai perskaičius visas šias knygas, susidarė labai geras tiek jų turinio, tiek ir kalbos bei stiliaus įspūdis. Visos knygos parašytos gyva, nešabloniška, sodria kalba, mintys dėstomos nuosekliai, aiškiai, rišliai. Tai nemenkas knygelių autorių ir jų pagalbininkų redaktorių nuopelnas.„Kryžių sakmėje“ pateikiamas išsamus Švenčionių rajono kryžių katalogas (rašytinė informacija, komentarai ir nuotraukos), o leidinyje „Išgirskime amžių kuždesį“ pristatomas Švenčionių rajono Nalšios muziejaus Reškutėnų filialo muziejus, jo eksponatai, jų radimosi istorija. Šioje knygelėje esama ir gražių epistolinio ir memuarinio žanrų pavyzdžių – laiškų ir atsiminimų, labai leidinio turinį pagyvinančių ir praturtinančių. <...> A. Masaičio „Marijampolio vaikai“ – autoriaus prisiminimų knyga, kurioje atsispindi ne tik gyvenimo kelias, bet ir Vilniaus krašto istorija, lietuvybės (drauge ir lietuvių kalbos) skynimosi, saugojimo ir puoselėjimo kelias, švietimo(si) raida ir kiti pažintine prasme svarbūs ir pagavūs dalykai“.
Paskutinis, kurį apdovanojo Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės – Jonas Bajorūnas už knygą „Mielagėnų kraštas“. Dėl šio leidinio Vertinimo komisijos nuomonė nesiskyrė ir visi, pritardami Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvių kalbos katedros vedėjui doc. dr. Vidui Valskiui, buvo tos nuomonės, kad „Neabejotinai Stanislovo Rapolionio premijos vertas Jonas Bajorūnas už didelio svorio (tiek tikrąja, tiek ir perkeltine prasme) knygą apie Mielagėnų kraštą, jo kaimus, vienkiemius ir juose gyvenusius ir tebegyvenančius žmones. Solidų įspūdį palieka gausybė tekstu, nuotraukomis, žemėlapiais ir kitokiomis iliustracijomis praturtintos medžiagos, paremtos gausiais archyviniais dokumentais ir amžininkų atsiminimais. Patraukia ir dailiai sutvarkyta knygos kalba, rodanti jos autorių turint gerą stiliaus ir minčių raiškos pojūtį. Kadangi knygoje apstu įvairių vietovardžių ir asmenvardžių, ji gali būti pravarti ne tik istorikams ar kraštotyrininkams, bet ir lituanistams onomastams (vardyno tyrinėtojams)“.
Deja, nespėta įteikti premijų kitiems, garsinusiems Rytų Lietuvą, norėjusiems parodyti ją Lietuvai, autoriams, kadangi ne laiku ir be jokio pagrindo panaikintas Tautinių mažumų departamentas, skyręs visą savo veiklą Užsienyje gyvenantiems lietuviams, tautinėms bendrijoms ir specifiniam (kalbos, įvairiatautės kultūros, gamtos ir kultūros paveldo) Rytų Lietuvos kraštui...
Tačiau, tačiau dalį jo darbo, skirto Rytų Lietuvai, lyg ir perėmė Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ (pirmininkas idėjų kupinas Algimantas Masaitis). Jau antri metai Stanislovo Rapolionio premiją skiria būtent ši draugija.
Atgal
