Asmenybės
04 28. Šv. Patriko stebuklai
Nijolė Kavaliauskaitė – Hunter
Šv. Patriko gimimo diena nežinoma, tačiau žinoma, kada jį Dievas pasišaukė būtent kovo 17-ąją. Spėliojama, kuriais metais jis gimė, tačiau žinoma, kad jis mirė arba 460, arba 461 metais.
Kadangi Maewyn Succat (tėvų duotas vardas ir pavardė) Patrikas nebuvo karalių palikuonis, tad jo atėjimą į šį pasaulį metraštininkai nematė reikalo įamžinti. Jis buvo vienas iš daugelio linksmai krykščiančių vaikų, laimingų pasaulį išvydusių. Tačiau jo mirties diena buvo įsiminta ir iki šiol minima, švenčiama, nepamiršta. Viena legenda byloja, kad jis buvo palaidotas tame pačiame kape su Šv. Brigita Daunpatrike (Olsteryje). O šv. Patriko žandikaulis užkonservuotas sidabrinėje urnoje ir dažnai buvo naudojamas kaip priemonė blogai akiai nuimti, epilepsijai gydyti, gimdymo problemoms palengvinti. Kita legenda teigia, kad šv. Patrikas palaidotas Glastonbury. Iki šiol egzistuoja šv. Patriko koplytėlė Galstonbury Abbey (buvęs vienuolynas Anglijoje).
Kodėl Patriko mirties data yra reikšmingesnė nei gimimo? Todėl, kad šis žmogus „pajudino kalnus“, „privertė upes tekėti kita vaga“. Jis paliko daug gerų, „revoliucinio“ pobūdžio darbų, laimėjo pergales prieš druidų kunigus.
Patrikas gimė pagoniu ir tokiu liko iki tol, kol jam sukako 16 metų. Tuomet jį pagrobę airių plėšikai pardavė druidų kunigui, kuris su juo žiauriai elgėsi. Patrikas, pervadintas kitu vardu, buvo vergas ir avis ganė šešerius metus. Žiaurus elgesys jį nuteikė prieš druidą ir jo dievus, tad Patrikas dieną, naktį meldėsi ne pagoniškajam Dievui, ,,...miške, kalnuose, prieš aušrą, per sniegą, per šaltį, per lietų, nebuvo tingumo manyje, nes tuomet degiau aistringa dvasia“. Dievas jam ištiesė ranką apsireikšdamas sapne: „Ir vieną naktį aš išgirdau balsą sakantį man: „Žiūrėk, tavo laivas yra pasirengęs“. Patrikas to laivo ieškojo dviejų šimtų mylių atstumu. Išvaikščiojęs surado, o vėliau išplaukė į dabartinę Prancūziją. Saint Martin vienuolyne baigęs kunigystės mokslus, vyskupo ir popiežiaus Celestine I buvo išsiustas atgal į Britaniją kovoti su eretikais. 433 metais jis grįžo į Airiją ir įkūrė savo pirmąją bažnyčią ir pasimatė su savo išnaudotoju druidu. ,,Kai aš atvykau į Airiją, kasdien turėjau rūpintis avimis (sielomis), ir daug kartų per dieną meldžiausi. Dievo meilė sušildė mane ir mano tikėjimas buvo sustiprintas. Į mano dvasią buvo įlieta jėgų“.
Tuo metu šalies religija buvo druidų rankose. Šie išmintingi pagoniai buvo dvasininkai, mokytojai, burtininkai, teisėjai, gydytojai. Save laikydami tarpininkais tarp žmonių ir dievų, naudojo magiją, aukojo žmones. Be kita ko, druidai turėjo įtakos viešajam gyvenimui.
Patrikas siekė kiekvienam airiui maldos pagalba parodyti kelią pas Dievą. Jis skatino patiems mirtingiesiems atrasti Dievą ir ryšį su juo. Neigė druidų paslaugas ir jų šventąsias giraites. Palaipsniui Patrikas įgijo kelių genčių lyderių pasitikėjimą ir juos atvertė į krikščioniškąjį tikėjimą.
Jo nuopelnai Airijoje nepamatuojami. Patrikas iniciavo 300 bažnyčių pastatymą, paskyrė 350 vyskupus, įšventino 5 000 kunigų, pakrikštijo 120 000 žmonių, tarnauti bažnyčiose pasikvietė dvasininkus iš Anglijos ir Prancūzijos. Prireikė trisdešimtmečio ir Airija tapo katalikišku kraštu.
Šaltiniuose minimas laiškas, kurį šv. Patrikas parašė užjūryje gyvenančiam savo draugui. „Aš esu nuodėmingas ir kuklus. Tačiau man Dievas davė galios ir jėgų, barbarams parodyti stebuklus. Aš juos prikėliau iš mirusiųjų, juos laidojau. Atlikau darbus, kuriuos tik šventieji pakelia.“
Jam tai buvo pakeliama, nes buvo ryžtingas, tvirtas, „geležinės valios vyras“, propagavęs vienuolio discipliną pagoniškoje šalyje. Jis pakrikštijo princeses, o pakrikštytas princeses pavertė vienuolėmis, kunigams palikdamas sielos darbą. Jis įvedė lotynišką abėcėlę, propagavo lotynų kalba rašytas knygas Airijoje. Jam nebuvo svetimi ir šviečiamieji tikslai.
Teigiama, kad Patrikas atliko 33 prisikėlimo stebuklus. Vienas iš jų: vieną dieną Patrikas atvyko į vietovę, kuri vadinosi Fearta. Vienoje kalnelio pašonėje buvo ką tik palaidotos dvi moterys. Patrikas liepė nukasti žemę nuo ką tik palaidotų kūnų ir Dievo vardu jas prikėlė. Jis ne tik šias dvi prikėlė, bet ir kitoms sieloms suteikė prisikėlimą.
Anuomet Patrikas atvyko į dabartinį Dubliną. Jis pranašavo, kad vieną dieną šis kaimelis taps dideliu miestu. Iš tos vietos ištryško šaltinis. Netoliese buvo gedulas, mirė karaliaus jauniausias sūnus. Tačiau skausmas buvo gilesnis nei atrodė, nes sesuo, išėjusi upelin maudytis, nuskendo. Jos kūnas buvo pačiuptas upės srovės. Po kurio laiko jis buvo rastas besiilsintis upės vagoje. Karalius ruošėsi laidotuvėms. Pagal pagonių papročius viename kape turėjo būti palaidoti abu. Tą gedulo valandą kažkas užsiminė, kad Patrikas, kuris jau buvo pagarsėjęs kaip Nežinomas Dievas, gali prikelti mirusius ir jis šiuo metu yra netoliese. Karalius Alphimus pažadėjo, jei Patrikas prikels iš mirusiųjų abu vaikus, tuomet jis, didikai ir visas miestas apsikrikštys ir pripažins jo religiją. Patrikas supratęs, kad atėjo jo valanda įrodyti Dievo buvimą ir jo galią, abu prikėlė iš mirusiųjų. Tuo pavyzdžiu jis prikėlė kūną fiziškai ir pasiekė dvasinę pergalę, t. y. nugalėjo pagonybės tamsumus ir stabmeldystę. Po šių stebuklų pasipylė bažnyčių statybos. Be abejonės, Patrikas buvo kaltinamas, kad turi ryšių su Nelabuoju. Daugelis norėjo juo atsikratyti. O kai kas sekė jo pėdomis. Echu Mugmedon, Airijos karalius, žinodamas, kad jo kilmingai linijai ateis galas, atidavė Patrikui į vienuolyną savo dukrą. O pats prieš mirtį atsiuntė pasiuntinį prašydamas būti pakrikštytu, nes po mirties norėjo gyventi Dangiškame rojuje. Atvykęs pasiuntinys Patriko nerado. Šis buvo išvykęs, bet gavęs žinią parvyko. Deja, karalius jau buvo miręs. Atgaivinęs karalių paklausė, ką šis užmerkęs akis regėjo? Karalius pasakė, kad matė tą vietą, apie kurią Patrikas pamokslo metu kalbėjo, tačiau į ją nebuvo įleistas, kadangi nebuvo apsikrikštijęs. Tuomet Patrikas paklausė, ar karalius norėtų patęsti gyvenimą Žemėje, ar eiti į dangaus karalystę. Karalius atsakė, kad palyginus su dangiškaisiais džiaugsmais, Žemė yra ,,tuščiaviduris rūkas’’.
Patrikas, išsigelbėdamas iš vergovės Airijoje, atrado laivą. Jis sumokėjo už pergabenimą, tačiau atvykus į naują žemę nebuvo ką valgyti. Vyriausiasis laive paklausė Patriko: „Tu didžiavaisi, kad tavo Dievas yra labai galingas. Kodėl tu nesimeldi už mus, tu žinai, kad mes alkani?“ Patrikas jam atsakė: ,,Atsisuk į Viešpatį, pasitikėk juo visa savo širdimi. Jam nieko neįmanomo nėra. Vieną dieną jis atsiųs pakankamai maisto“. Su Dievo pagalba viskas pasisuko į gerąją pusę. Netrukus mes išvydome kiaulių bandą. Jos užtvėrė mums kelią, alkani jūreiviai jas paskerdė ir sočiai prisivalgė. Jie įsitikino Dievo buvimu.
Šalia visų nuveiktų darbų, legendose minima, kad Patrikas išvijo roplius iš salos. Gyvačių išvarymas reiškė pagonybės pabaigą Airijoje. Gyvatė – pagonybės simbolis. Šis pavyzdys pamoko, kad ir vienas lauke yra karys. Vienas žmogus ir jo tikėjimas kartais gali padaryti daugiau nei šimtai apsiginklavusiųjų.
Atgal
