Asmenybės
03 23. Žemaičių dievdirbystės fenomenas
Aleksandras Šidlauskas
Žemaitijos žemė išaugino nepaprastai daug dievdirbių. Apie juos rašė dailininkas A. Varnas, fotografas, kraštotyrininkas B. Buračas, istorikas A. Stravinskas. Ne veltui šis vakarinis Lietuvos kraštas vadinamas medinės skulptūros ir mažosios sakralinės architektūros kraštu. Telšiai, Plungė, Kretinga, Kelmė ir Šilalė – tai tie žemaičių rajonai, kuriuose buvo sukoncentruota didžiulė šio žanro liaudies meno savastis. Šiandien šių kūrinių sumažėjo iki išnykimo ribos, išskyrus tuos tradicinius paminklus, kurie stovėjo sodybose, bažnyčių šventoriuose, kapinėse. Visa kita sovietmečiu buvo išgriauta, suniokota, sunaikinta, pagrobta, išparduota, o neretai – sudeginta. Laimei, kai kas suspėta užfiksuoti „Lietuvių liaudies meno“ tomuose, kitokiuose albumuose.
Žmonės niekuomet nebuvo abejingi savo tėvų ir senolių tradicijoms, nes jos dvasiškai jungė kartas, taurino žmogų, įvairino kasdienybę, gražino buitį. Meno tradicijomis, kaip didžiausia atminties sankaupa, buvo perduodamas gyvybingiausias praeities laikų dvasinio pasaulio gijos: gerumas, tautiškumas, pagarba, žmogiškumas. Dievdirbių kūriniuose buvo įkūnijamas žmogaus skausmas ir neviltis, praradimas ir vidinė nerimastis. Šiomis mažosios architektūros formomis ir medinėmis skulptūromis šiandien į mus prakalbo meistro išradingumas, mąstysenos savaimingumas, prigimtinė aistra ir tradicijų tąsa, nusidriekianti iš vienos kartos į kitas.
Šio straipsnio autorius, aštuoniolika metų darbavęsis Šilalės rajone, pastoviai domėjosi ir rinko medžiagą apie gabius kaimo dailides, kurie vėliau buvo pavadinti dievdirbiais, liaudies meistrais, tautodailininkais. Asmeniniame archyve susikaupė pluoštai rašytinės medžiagos, aplankai su nuotraukomis, piešiniais ir brėžiniais. Tuo domėtis visą laiką skatino fotografijos meistrai: Rimantas Dichavičius, Mečislovas Sakalauskas, Bernardas Aleknavičius, garsusis Šilalės krašto tyrinėtojas, kraštotyrininkas Vladas Statkevičius, rajono pedagogai.
Visų pirma reikia supažindinti su garsiu Šilalės rajono dievdirbiu Juozu Raibužiu. Tai būta linksmabūdžio nerūpestingo žmogaus. Mėgo keliauti iš vieno miestelio į kitą. Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno Samaroje. Sugrįžęs į tėviškę, apsigyveno Kvėdarnoje. Išgyveno šešiasdešimt metų (1898-1958). Mėgo drožinėti vaikams žaisliukus: gandrus, briedžius, gaidžius, švilpukus. Per dieną jų išpjaustinėdavo iki 10-20. Dievuką droždavo visą savaitę. Mėgo darbuotis naktimis, o savo dirbinėlius veždavo parduoti į Šiluvos, Tytuvėnų, Plungės, Rietavo, Varnių, Švėkšnos, Užvenčio atlaidus ar jomarkus. Mėgo dirbintis humoristinius veikėjus: muzikantus, velniūkščius, žvėris. Laukuvos ir Kvėdarnos apylinkėse statė kryžius.
Kitas, ne mažiau pagarsėjęs medžio drožėjas buvo Jeronimas Jasūdas (g. 1891 m.). Lankiausi pas jį 1974 m. birželio mėnesį. Štai ką dievdirbys/droždirbys man papasakojo: „1912 m. įstojau į kariuomenę. Tėvas išvyko į Ameriką. Karo metais pabėgau iš armijos ir apsigyvenau Kiaukų kaime. Vedęs užauginau keturias dukras ir du sūnus. Pirmojoje sovietų okupacijoje prievartiškai turėjau statyti tvirtoves prie Jūros upės. Čia skaldžiau akmenis“. J. Jasūdas, pamėgęs ne tiktai medį, bet gipsą ir cementą, ėmė lieti dievukus. „Pirmiausia būsimą skulptūrą padarydavau iš molio, paskui turėjau padaryti formą, į kurią supildavau gipsą. Turguose savo tvarinėlių nepardavinėdavau. Dirbau tiktai „po užsakymu“, buvau nebrangininkas, už dievuką imdavau po du litus. Kai netoliese, Šilų kaime, pastačiau mūrinę koplytėlę, tai žmonės ėmė kalbėti, kad namukas yra, bet nėra šeimynos. Tad teko išlieti keturias skulptūrėles.“
Įvairiomis progomis ir įvairiais laikotarpiais Šilalės rajono kaimuose buvo daugiausia statomos koplytėlės ir koplytstulpiai. Tai buvo pavienių asmenų arba vietos bendruomenės iniciatyva. O intencijos buvo įvairios – stichinėms nelaimėms, tremtims, karams atminti. Važiuokime, tarkime, keliu iš Balsių kaimo į Upyną. Vieškelis vingiuotas, kalvelėmis paraižytas. Čia jis šokteli į kalnelės viršūnę, kurioje stovi koplytėlė, čia strimgalviais verčiasi žemyn ir padaro posūkį, prie kurio pastatytas aukštas koplytstulpis. Štai lygumėlėje prie vieškelio medis glaudžia prie savęs prikaltą mažą koplytėlę. Menotyrininko K. Čerbulėno teigimu, dar nesurasta to paties kūrėjo absoliučiai tapačių kūrinių.
Praėjo daug metų, ir šių dailės paminklų medis, oro, vėjo, ir saulės gairinamas, suskilo, suaižėjo, suskeldėjo, supuvo. Ši mažoji architektūra savo laiku itin papildė peizažą, meniškai įsipiešė į gamtovaizdį, praplėtė žmogaus žiūrą, papildė siluetą, įvairino horizontą, rodė išmaningą kaimo žmonių meninį skonį, valstiečio pasaulėvoką. Šilalės rajone mažiau pasitaiko mūrinių koplytėlių ir iš akmens tašytų koplytstulpių. Auksarankių liaudies meistrų kūryba – neįkainojamas turtas. Tai savita krašto istorinės atminties saugykla. Nemažai duomenų rasta apie žmonėse žinomus šilališkius dievdirbius Antaną Skrinskį, Tomą Bartkevičių, Antaną Skurdelį, Juozapą Stankų, Viktorą Paulavičių. Kai kurie dievdirbių kūriniai pripažinti respublikinės ar vietos reikšmės kultūros paminklais. Tegul kalba statistika, padėsianti suvokti liaudies meno mastus.
Šilalės rajone oficialiai užfiksuotas 131 dailės paminklas. Tai koplytėlės ir koplystulpiai, ornamentiniai kryžiai, bažnyčiose esančios skulptūros ir paveikslai, altoriai, krikštyklos ir arnotai, varpai, vitražai ir altorėliai. Be abejonės, bažnyčių dailės kūriniai buvo saugomi ir prižiūrimi pakankamai rūpestingai. Net 45 religines temas atspindi medinės skulptūrėlės, esančios koplytėlėse ir koplytstulpiuose. Visa tai - senojo kaimo talentų palikimas. Dailės paminklai visų pirma turi didelę estetinę ir tautinę prasmę. Nors sovietmečio aktyvieji ateistai nevertino jų meninės įtaigos, nesigilino į istorines ištakas. Toks „supratimas“ ne vieną kartą vedė prie to, kad kai kurie pakelės paminklai buvo griaunami naktimis, o kraštotyrininkai, drįsę apie tai rinkti medžiagą, buvo ujami, persekiojami, „auklėjami“. Kaip nė viena liaudies meno šaka šis žanras patyrė pačių didžiausių nuostolių ir praradimų.
Pastarasis dvidešimtmetis parodė, kad atgijo liaudiškosios dailės tradicijos, jos vertinimas naujais aspektais, suskumbama atstatyti kai kuriuos objektus, o nauji paminklai, skirti istorinėms datoms, partizanų žūčių atminčiai, kasmet iškyla ne vienoje parapijoje. Prieš ketvertą metų Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus išleido vis garsėjančio kryždirbio upyniškio Klemenso Lovčiko knygą „Šilalės krašto kryždirbiai ir dievdirbiai“. Joje užfiksuoti visi iki šių dienų išlikę šie kultūros paveldo paminklai. Čia gausu liaudies menininkų biografinių duomenų, apžvelgiamas jų kūrybinis palikimas. Leidinyje daug spalvotų fotografijų. Pratarmėje autorius rašo: „Nuo seno Šilalės krašte buvo statoma labai daug kryžių, koplytstulpių, koplytėlių. Vien tik Upynės apylinkėse 1970 metais pakelėse ir sodybose dar tebestovėjo 140 kryžių, koplytstulpių. O žmonės dar atsiminė 115 vietų, kuriose buvo stovėję tokie paminklai… Pagal nuo 1971 m. rinktas žinias Šilalės krašte gyveno ir dirbo 60 kryždirbių. Iš jų 18 dar ir šiandien garsina mūsų kraštą. Apie meistrus buvo rašyta įvairiuose leidiniuose“.
Tautodailės vertė – jos įvairumas, savitas stilius, estetiškumas. Kryžiai vėl puošia kaimus, pakeles, sodybas, kryžkeles. Atgaiva pati savaime neateina. Atgaiva ir žmogus – mūsų siekiamybės tikslas, mūsų kultūros rytojus.
Atgal
