Asmenybės
03 06. Idealistas – šviesiausia žvaigždė tautos padangėje
Dr. Kazys Račkauskas
Tikriausiai ne aš vienas pastebėjau, kad tūlam verslo ar pramogų pasaulio banginiui, sustabarėjusiam politikui ar valdininkui visuomeninės veiklos entuziastas – altruistas ar idealistas kelia savotišką alergiją. Skeptikų nuostabai aš linkęs pritarti romantikams, manantiems, kad tautos dvasios tvarumą sąlygoja nemenkos reikšmės veiksnys – koks nuošimtis tėvynainių yra idealistai. Tai tokie žmonės, kurie ne deklaratyviais postringavimais apie patriotizmą, o kiekvieną dieną šeimoje, mokykloje, darbe ir visuomeniniame gyvenime pagal išgales triūsia Lietuvos, jos žmonių labui.
Vasario 27 d. sukako 160 metų, kai gimė senos lietuvių bajorų giminės atstovas dailininkas, archeologas, muziejininkas, literatas ir publicistas Tadas Daugirdas (1852–1919). Šio neeilinio šviesuolio nuopelnai mūsų paveldosaugininkų dar nepakankamai pastebėti ir įvertinti.
Tadas Daugirdas gimė 1852 02 27 Torbine (Novgorodo gub.), susisiekimo inžinieriaus Mykolo Daugirdo ir Marytės Jelenskytės šeimoje. Tėvui 1856 m. grįžus į savo dvarelį Plemborge (Ariogalos vlsč., dabar Daugirdava), Tadas mokėsi namie, vėliau – Rygoje, Vilniuje, 1870 m. Peterburgo, po to Miuncheno meno akademijoje. Atvykęs į Varšuvą, atidarė savo studiją. Bičiulių įkvėptas susižavėjo protėvių krašto senove, pasinėrė į archeologijos gelmes. Pradžioje keliavo po savo šalį, nuo 1881 metų pradėjo kasinėti senovės kapinynus Žemaitijoje, gilinosi į tokios tematikos literatūrą, užmezgė ryšius su to meto archeologais, susilaukė jų palaikymo. Buvo išrinktas Lenkijos MA (Krokuvos) nariu korespondentu, ne vienos šalies mokslo draugijos nariu.
Birutė Teresė Lengvenienė
1891 m. iš Varšuvos persikėlęs į Plemborgą, užsiėmė ūkininkavimu, susidomėjo kaimo verslais, todėl mažiau beliko laiko proistorės tyrinėjimui, liaudies meno ir etnografijos medžiagai rinkti. Po keliolikos metų ūkininkavimo įsitikino, kad Plemborge jo didoka vertingų senienų kolekcija visuomenei naudos neatneš. Tad pasisiūlė Kauno m. savivaldybei bendradarbiauti. Ši, mirus vienam miesto muziejaus įkūrėjų jo vadovui K. Gukovskiui, 1907 02 08 paskyrė T. Daugirdą muziejaus prižiūrėtoju – konservatoriumi, o po poros metų – muziejaus vadovu.
T. Daugirdas paliko savo dvarelį ir ūkį šeimai, o pats persikėlė į Kauną. Apsigyveno savivaldybės skirtame kambarėlyje ir vos už simbolinį atlygį per 10 metų entuziastingai ugdė miesto muziejų. Padovanojo jam savo surinktus šimtus archeologijos, numizmatikos, etnografijos ir kitų eksponatų. Tęsė senovės paminklų žvalgymą ir apskaitą, bendradarbiavo spaudoje. Karo metais visomis išgalėmis saugojo nuo pražūties muziejaus turtą. Pelnė didelį kauniečių pasitikėjimą, todėl buvo išrinktas miesto burmistro padėjėju. Dalyvavo 1905 m. Didžiajame Vilniaus Seime, lietuvių dailės parodose, kūrė scenarijus ir režisavo spektaklius. Kartu su Jonu Basanavičiumi 1917 m. dalyvavo komisijoje mūsų vėliavos spalvoms nustatyti, rengė su Antanu Žmuidzinavičiumi Vyčio projektus, herbą.
1919 m. pavasarį, kai Lietuvos vyriausybė įsteigė Valstybės archeologijos komisiją (VAK), T. Daugirdą išrinko pirmininku. Jau sunkiai sirgdamas jis netausojo savęs, vadovaudamas pirmajai mūsų šalies valstybės paveldosaugos institucijai. Vyko į Zapyškį dėl senosios bažnyčios apsaugos. Kartu su Konstantinu Jablonskiu ėmėsi praktinių žygių užkirsti kelią vertingų istorinių dokumentų naikinimui. Varginamas ligos aktyviai dalyvavo VAK posėdžiuose, kurie porą kartų per savaitę vykdavo nedideliame jo kambarėlyje, tiesiog prie ligonio lovos.
Pirmaisiais atgimstančios Lietuvos valstybės metais, vykstant aršioms kovoms dėl nepriklausomybės, T. Daugirdas su vienminčiais užsimojo pasitelkti visuomenę, puoselėjant paveldo vertybes. 1919 m. rugsėjo 16 d. VAK posėdyje prasidėjo diskusija dėl Senovės paminklų mylėtojų draugijos steigimo. Spalio 2 d. VAK posėdyje siūlyta steigtiną organizaciją vadinti Krašto pažinimo draugija, tačiau tą pačią dieną apsispręsta vadinti Tėvynės pažinimo draugija (TPD). Tartasi, kad TPD skyrius Lietuvos vietovėse galėtų sutelkti VAK nariai. 1919 m. lapkričio 1 d. Tadas Daugirdas mirė.
Vladas Nagevičius atsisveikinimo žodyje sakė: „Milžinkapių krašto sūnau, kurs per visas savo dienas stengeis atidengti amžių uždangą, slepiančią žiloj praeity mūsų protėvių šešėlius, lik Lietuvos atminty amžinas“ (Lietuva, 1919, lapkr. 6). Po metų, prisimindamas pasišventėlį ir muziejininką paveldosaugininką, rašytojas Balys Sruoga rašė: „Šiandie mes, minėdami neužmirštamą Tadą Daugirdą, jo negęstamos galios vainikan turime įpinti: jisai gyveno ne mums, tik amžinasčiai“ („Dainava“, 1920, sausis, p. 64).
Naujai išrinktas VAK pirmininkas prof. Eduardas Volteris ir komisijos nariai 1919 12 12 sudarė komisiją TPD įstatams parengti. Diskutuota, kaip draugija turėtų veikti. VAK nariai V. Nagevičius, T. Ivanauskas, J.Vabalas-Gudaitis siūlė ją palikti Lietuvių mokslo draugijos (LMD) sudėtyje, A. Dambrauskas ir L. Vailionis gynė TPD savarankiškumą, nes baiminosi, kad jos veiklai per LMD nedarytų įtakos lenkai. Okupavę Vilniaus kraštą.
Nuo Tado Daugirdo mirties prabėgus 70 metų, mūsų kartos šviesuoliai nepamiršo iškilaus pirmtako. Atgimimo įkarštyje, 1989 m. lapkritį, į Panevėžį susirinkę naujos pakraipos „Gimtinės“ laikraščio autoriai, skaitytojai ir bičiuliai nusprendė tęsti Tėvynės pažinimo draugijos veiklą, patvirtino statutą ir veiklos programą. Pirmininku išrinko žurnalistą Kęstutį Demskį, pavaduotoju – istoriką Aurelijų Noruševičių.
Per pastaruosius dešimtmečius TPD sutelkė šimtus uolių tautotyros savanorių, kurių atradimų naujienas 1989–2009 m. skelbė „Gimtinės“ laikraštyje. 2010 metais pradėjo įgyvendinti ilgalaikį sklaidos projektą „Į savasties aruodą – brandūs paveldo grūdai“. Pernai išleistas pirmasis 312 psl. tęstinio mokslinės krypties leidinio „Tautotyros metraštis 2010“ tomas, o šį balandį prenumeratoriai sulauks antrojo 2011-ųjų metraščio tomo. Vien šviesuolių aukų dėka TPD sudarė ir išleido dešimtis paveldo pažinimui skirtų monografijų, knygų, kalendorių, bukletų ir lankstinukų.
Dabar, kai Lietuvos gyvenimą apraizgė oligarchai, o žiniasklaidą lyg už virvutės tampo pramogų verslo rykliai, kai žymi dalis gyventojų atsidūrė už skurdo ribos, idealistai atrodo tarsi švyturiai audros rūkuose įsiūbuotoje jūroje. Šeimoje ir bendruomenėje jie spinduliuoja viltį, žadinančią tikėjimą geresniu rytojumi, skatinančiu priešintis blogiui, būti sąžiningiems, kurti teisingą Lietuvą.
Kovo 7 d. sukanka 70 metų, kai gimė uoli pedagogė, talentinga poetė Birutė Teresė Lengvenienė. Ji sugebėjo derinti pareigas šeimoje, darbe, visuomeninėje veikloje su begaline kūrybos aistra. Parašė ir išleido 20 poezijos, eilėraščių vaikams, humoreskų ir istorijos tematikos knygų. Su savo puikiais poezijos kūriniais apkeliavo daugybę Lietuvos vietų. 2003 m. pelnė „Gimtinės“ laikraščio laureatės titulą, 2010-aisiais priimta į Lietuvos rašytojų sąjungą. Ją gerbė ir mylėjo Žemaitijos kolegijos studentai ir bendradarbiai. Buvo renkama Rietavo savivaldybės tarybos nare, jai suteiktas šio miesto garbės pilietės vardas.
B. Lengvenienė 1999 m. įsteigė Tėvynės pažinimo draugijos Rietavo skyrių ir jam sumaniai vadovavo. Nepraleido nė vieno TPD suvažiavimo, parodų ir konferencijų. Ji buvo uolumo pavyzdys visai šalies tautotyros savanorių bendruomenei. Jos iniciatyva rietaviškės sukūrė ir pagamino TPD vėliavą.
Kovo 10 d. M. ir J. Šlapelių muziejuje TPD valdyba rengia Birutės Teresės Lengvenienės gimimo 70 metų sukakties minėjimą. Deja, Birutė į jį neatvyks. Jaunatviška, kupina optimizmo ir energijos, diplomuota fizinio auklėjimo specialistė, talentinga rašytoja, uoli paveldo puoselėtoja sunkios ligos palaužta 2010 m. gruodžio 8 d. iškeliavo į Amžinybę. Žemaičių krašto didžios idealistės gyvenimas, darbai ir kūryba – gražiausias paminklas šviesuolei, jos artimiesiems, tėvynainiams, Lietuvai.
Mūsų laikų tautotyros savanorių bendruomenė brangina paveldo puoselėtojų atminimą. TPD įsteigė ir kas treji metai skiria Tado Daugirdo premiją už nuopelnus, puoselėjant savasties vertybes ir žadinant tautinę savimonę. Draugijos valdyba periodiškai renka uoliausius istorinės atminties žadintojus, kalbos ir tautosakos medžiagos rinkėjus, paminklų ir muziejų puoselėtojus. Sulaukusi kilniaširdiškos dr. Nastazijos Kairiūkštytės aukos, TPD valdyba nusprendė kasmet skirti šios darbščios istorikės vardinę premiją jaunajam tautotyrininkui.
Kasdienis TPD nario darbas, kaupiant senolių atsiminimus, renkant kalbos ir tautosakos lobius bei kitą etnologinę medžiagą, ieškant praeities paveldą liudijančių žinių archyvuose ir bibliotekų rankraštynuose, plačios visuomenės lieka nepastebėtas. Tų atkaklių paieškų darbo vaisius išryškėja po kelių ar dešimties metų, išleidus knygą, surengus konferenciją ar parodą.
Todėl „Lietuvos Aidui“ sudarius galimybę maga padėkoti patiems uoliausiems TPD Vilniaus skyriaus nariams: poetui Juozui Elekšiui, etnologei Gražinai Kadžytei, dr. Nastazijai Kairiūkštytei, žurnalistams Kęstučiui Demskiui ir Juozui Kuckailiui, inžinierei Vilei Dilbienei, rašytojui Vytautui Indrašiui. Ačiū pastarųjų pavyzdžiu sekantiems Birutei Mikulytei, istorikei Janinai Ivoškaitei, žurnalistams Irenai Šuminienei, Juliui Norkevičiui ir Jonui Varnauskui, taip pat M. ir J. Šlapelių muziejaus darbuotojams.
Begalinės pagarbos savo įvairiapuse veikla nusipelnė kauniečiai: Aurelijus Noruševičius, Irena Eigelienė, Saulutė Genovaitė Markauskaitė. Pasigėrėjimo vertos Žemaitijos krašto žmonių istorinės atminties žadintojos plungietė Apolonija Girdžiūnienė, telšietės Janina Jankauskienė, Elena Mažeikienė, Laimutė Valatkienė, Sigita Šimkutė, Stasė Semenavičienė. Dėkojame nepailstantiems dzūkų paveldo tyrinėtojams Vincui Steponavičiui, Onutei Bleizgienei ir Izabelei Navarackienei. Ačiū tautotyros darbštuoliams alytiškėms Elvyrai Aleknavičienei ir Danutei Šalaševičienei, marijampoliečiui Jeronimui Šalčiūnui, užventiškei Eugenijai Čičinskienei, rokiškėnui Feliksui Mažeikiui ir kt.
Kiekviename mūsų šalies kampelyje yra nuostabių žmonių, tęsiančių iškilaus paveldosaugininko Tado Daugirdo ir talentingos poetės Birutės Teresės Lengvenienės gyvenimo žygdarbį.
Atgal
