Asmenybės
02 14. Ką Emilija Pliaterytė veiktų šiandien?
Lidija Veličkaitė
Emilijos Pliaterytės atminimo draugija, rengdama savo ataskaitinį suvažiavimą, prieš tai kartu su Taikos vėliavos komitetu surengė konferenciją „Ką Emilija Pliaterytė veiktų šiandien?“ Renginys vyko sausio 21 dieną Mokytojų namų svetainėje. Vilniaus Emilijos Pliaterytės progimnazijos mokinių grupė atliko himną, skirtą E.Pliaterytei. Po to suvaidinta ištrauka iš Pilaitės liaudies teatro epinės dramos „Mano vardas - Lietuva“, skirta Emilijai Pliaterytei, 1831 m. sukilimo dalyvei, kapitonei. Visas spektaklis - tai dešimties garsių moterų paveikslai, išsidėstę Lietuvos istorijos tūkstantmetyje, pradedant nuo Barboros Radvilaitės iki šių dienų didvyrės Loretos Asanavičiūtės. Spektaklio scenarijaus autorė ir režisierė - Dalia Tarailienė.
„Aš ateinu nuo klonių, nuo miškų, nuo upių, paežerių, nuo jūros kranto - aš iš visur - aš Lietuva esu. Ir man mieliausias tiktai šitas vardas.“- spektaklį pradeda šio vaidmens „Lietuva“ atlikėja Dalia Tarailienė, įvedanti kiekvieną veikėją, šiuo atveju, Emiliją Pliaterytę, kurios vaidmenį atlieka Rūta Zmejauskienė:
„Ar pamenat, kaip kovo 29-ąją
Prie Dusetų bažnyčios vėliavą iškėliau,
Padrąsinau, į kovą pakviečiau nuožmiausią.
Tada aš jau nuo savo žirgo nesitraukiau
Ir prisiekiau kovot lig paskutinio kraujo lašo.“
Emilijos Pliaterytės atminimo draugijos pirmininkas Juozas Žitkauskas pasveikino visus taip gausiai susirinkusius į konferenciją, palinkėjo išsakyti savo pozicijas, ką gi veiktų Emilija šiandien. Taikos vėliavos komiteto pirmininkė dr. Auksė Narvilienė perskaitė Seimo narės Dalios Teišerskytės sveikinimo žodį konferencijai.
Lazdijų rajono savivaldybės Kapčiamiesčio Emilijos Pliaterytės pagrindinės mokyklos aštuntos klasės mokinės Indrė Kukučionytė ir Asta Jarašiūtė, kurias ruošė lietuvių kalbos mokytoja Marytė Tamulevičienė, perskaitė savo rašinius pavadinimu „Ką Emilija Pliaterytė veiktų šiandien“? Indrės Kukučionytės nuomone: „...galbūt šiandien ji būtų kitokia kovotoja? Gal kovotų už savąją kalbą? Už savus namus? O galbūt ji kovotų už šiais laikais smarkiai krintantį Žanos d‘Ark autoritetą? O galbūt atvirkščiai - šiais laikais ji būtų ramus žmogus? ...galbūt už nuopelnus siekiant taikos ji gautų Nobelio premiją? Už partizanų kraują, už baudžiauninkų prakaitą, už Pirčiupio Motinos ašaras - galbūt pasaulis būtent iš jos lūpų išgirstų skaudžią, bet didingą Lietuvos praeitį?“
Asta Jarašiūtė įsivaizduoja atgyjančią Emilijos Pliaterytės statulą ant jos kapo: „Aušta. Raudonis rytuose gražiai nudažo dangų. Saulės spinduliai nedrąsiai apglėbia žemę. Išdykėlis saulės spindulėlis žaismingai glosto geležinės statulos veidą ir švelniai pabučiuoja jos šaltą skruostą. Staiga ji virpteli, giliai įkvepia gaivaus ūkanoto ryto oro ir pakelia sunkius vokus. Dar kartą mirkteli, nesuprasdama, ką regi, o kai seniai saulės nemačiusios akys pripranta prie šviesos, mergina iš širdies pasirąžo, kad sustingęs kūnas atsigautų. Tuomet pažvelgia į dangų, nusišypso pasauliui ir sunkiai kilsteli metalinę koją nuo pjedestalo.“ Vėl stebi pasaulį, vaikščioja po vos atpažįstamą rudeninį Kapčiamiestį, džiuginantį savo gamta ir ramumu, kurio taip stigo ginant tėvynę. Prisimena Emilija, kaip su draugais drąsiai gynė savo tėviškę ir visus, kurie mylėjo Lietuvą. Nesigaili, kad žuvo už tėvynę, tik gailisi, kad negalėjo pasidžiaugti jos laisve. Pamačiusi savo vardu pavadintą mokyklą, džiaugiasi, kad neužmiršo, kai ji prieš 180 metų gynė Lietuvą.
Vilniaus Emilijos Pliaterytės progimnazijos aštuntos klasės moksleivis Jonas Kuprevičius, kurį ruošė lietuvių kalbos mokytoja Marytė Čepaitienė, rašinyje „Ką šiandien veiktų Emilija Pliaterytė?“ akcentavo, kad ji Lietuvą laikė savo tėvyne ir kad šiandien yra labai daug trūkumų, kuriuos pakeistų E.Pliaterytė - tai tautinių mažumų nenoras mokytis lietuvių kalbos. Emilija mokė lietuvius kitų kalbų ir pati mokėsi lietuviškai. Ji - geriausias pavyzdys tautinėms mažumoms. Emilija šiais laikais kovotų už žmogaus teises, būtų vedlė į geresnį ir laimingesnį gyvenimą be pykčio.
Rašytoja, Emilijos Pliaterytės atminimo draugijos garbės pirmininkė Emilija Liegutė, kurios iniciatyva buvo įkurta draugija, džiaugėsi savo parašyta dokumentine apysaka „Emilija Pliaterytė“, nors teko keletą žiemų praleisti archyvuose, renkant medžiagą apie Pliaterius. Rašytoja pasakojo, kad Emilija labai domėjosi istorija, tautosaka, troško būti kaip kunigaikštienė Gražina ar kovotoja kaip Žana d‘Ark. Ji draugavo su baudžiauninkų vaikais, matė jų skurdą, išnaudojimą. Emilija Liegutė siūlo pasvajoti: „E.Pliaterytė Dusetų bažnyčios šventoriuje, ant balto žirgo, jau nusikirpusi plaukus, kreipiasi į baudžiauninkus: „Laikas jau atėjo, idant būtume tikrai valnais.“ Gal ir šiandien ji kovotų prieš didžiausius mokesčius, prieš skurdą, kritikuotų tinkamai savo pareigų neatliekančius seimūnus“. Rašytoja iškilmingai padeklamavo savo sukurtą eilėraštį, skirtą karžygei E.Pliaterytei.
Istorikė Vida Girininkienė, kalbėdama apie Emiliją Pliaterytę, primena jos pusbrolį Mykolą Pliaterį - 14 metų vaiką, kuris buvo žiauriai nuplaktas ir paimtas į rekrūtus už tai, kad 1823 m. gegužės 3 d. Vilniaus gimnazijos lentoje užrašė „Tegyvuoja konstitucija“ (Lietuvos ir Lenkijos valstybės Ketverių metų seimas 1791 m. gegužės 3 d. priėmė konstituciją). Šis įvykis sukrėtė Vilniaus miesto gyventojus ir tikriausia E.Pliaterytė šią kraupią sceną turėjo matyti. Adomas Mickevičius tą įvykį aprašo poemoje „Vėlinės“. Kitose poemose – „Gražina“ ir „Konradas Valenrodas“ - jis prikelia Lietuvą iš praeities. Jomis labai susižavi E.Pliaterytė. Tai skatina grafaitę aukotis dėl Tėvynės, dalyvauti 1831 m. sukilime. Istorikė V.Girininkienė apgailestauja, kad Lietuvoje apie 1831 m. sukilimą yra nedaug medžiagos, jis mažai tyrinėtas. Šiek tiek daugiau tyrimų ir aprašymų yra Lenkijoje.
Istorikė paneigia nuomonę, kad Emilija Pliaterytė tapo legenda tik po mirties. Dar gyvai esant, pirmasis ją įamžino jos pusbrolis Cezaris Pliateris, išleidęs apie ją brošiūrą, kurioje pateikia Emiliją kaip romantišką asmenybę. Cezariui Pliateriui tuomet buvo tik 18 metų. Iš visų penkių Pliaterių, kurie dalyvavo mūšyje, Emilija buvo pati vyriausia. 1831 m. sukilime be E.Pliaterytės dar dalyvavo keturios moterys. Artimiausia buvo leitenantė Marija Rašanavičiūtė, prie kurios ji baigė savo gyvenimo kelionę. Nuo pat seniausių laikų vyrai nenorėjo, kad moterys būtų šalia jų su ginklu, tačiau 1831 m. nebuvo taip griežtai nusistatyta prieš moteris kaip 1863 m. sukilime. 1831 m. sukilimas buvo labai neorganizuotas, nepasirengta jam, į karą buvo imami rekrūtai. E.Pliaterytė savo būrį taip pat suorganizavo iš rekrūtų, nes kito pasirinkimo nebuvo. Istorikė V. Girininkienė pažymi, kad geriausiai E.Pliaterytę apibūdina savo atsiminimuose amžininkas Ignotas Domeika. Jis pastebi, kad ji buvo simpatiško veido, žydrų akių, grakštaus sudėjimo, išdidi, labai griežta, nepriekaištingo elgesio, mažakalbė ir žvilgsniu reikalaujanti sau deramos pagarbos. Jai girdint niekas nedrįsdavo krėsti kvailysčių ar įžeisti nemandagiu elgesiu.
Taikos vėliavos komiteto pirmininkė dr. Auksė Narvilienė palygino Emiliją Pliaterytę su jos giminaite Cecilija Pliater-Zyberkaite. Abi jas jungė vienas idealas - tarnavimas Tėvynei. Emilija paaukojo gyvybę, kovodama už laisvę, o Cecilija, būdama slapta vienuole, siekė laisvės diegdama dvasingumą šalyje. Pastarosios nuostata buvo - „piktumą nugalėti gerumu“. Ypatingą dėmesį Cecilija skyrė moters vaidmeniui šeimoje ir visuomenėje. Sužinojusi, kad Varšuvos priemiesčio Praha vargšų ligoninėje silpsta jaunas kunigas, neturintis pinigų susimokėti už gydymą, Cecilija skuba į pagalbą. Nustemba pamačiusi pažįstamą Jurgio Matulaičio veidą, parsigabena kunigą į savo įstaigą Varšuvoje, kurioje gydomas jis atgauna jėgas. Jei ne Cecilija, gal šiandien neturėtume Palaimintojo Jurgio Matulaičio. Grafaitė Cecilija - viena iš labiausiai nusipelniusių savo epochos moterų. Ji globos įstaigų, mokyklų kūrėja ir organizatorė, visuomenės veikėja, publicistė, garbingai įsirašiusi į lenkiškos mokyklos ir intelektualaus jaunimo judėjimą Lenkijoje.
Tarptautinio ekokultūros aljanso vadovė Ramunė Barauskienė pasidžiaugė, kad Lietuva vis dar gerbia žmones, kurie ateina iš mūsų praeities, nes tik gerai žinant praeitį galima žengti į ateitį. Ji tik klausė, ar mes bičiuliškai tiesiame vieni kitiems rankas, o ypač ar tiesiame rankas jaunimui. Pasisakydamas konferencijoje poetas, eseistas Gintaras Bleizgys prabilo apie šeimą, stebėdamasis, kad šiais laikais daugelis žmonių gyvena nesusituokę. Jis vadovauja įmonių grupei, kur dirba apie 80 žmonių, iš kurių 70 - moterys. Daug jų turi vyrus-draugus. Kalbėdamas su jomis, klausia, kodėl jie nesusituokę ir gauna atsakymą, kad tikrinasi, ar tinka vienas kitam. Vadinasi, kada norima - galima vienas kitą palikti. O kas, jei šeimoje atsiranda vaikai, jei atsitinka kokia nelaimė, avarija? Jis pats kaip krikščionis turi elgtis teisingai ir į gyvenimą žiūri, kaip į kovą. Kalbėdamas apie E.Pliaterytę, pasakė, kad ji atsisakė savo gyvenimo ir išėjo kariauti, žinodama, kad jos laikas suskaičiuotas. Apvainikuodamas konferenciją, padeklamavo savo sukurtą eilėraštį „Ekspromtas prie E.Pliaterytės kapo“.
Atgal
