Asmenybės
02 07. Pamirštas ministras
Dr. Petras Stankeras
2012 metų vasario 27 dieną sukaks 120 metų, kai gimė vienas iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrų, kuriam likimas lėmė ministrauti sunkiais ir lemtingais mūsų šaliai Antrojo pasaulinio karo metais.
Lietuvos laikinosios vyriausybės vidaus reikalų ministras Jonas Šlepetys
Kiekvienos tautos dabartis ir ateitis glaudžiai siejasi su praeitimi. Todėl tautos, žengdamos pirmyn, jokiu būdu negali nutraukti ryšio su ja, negali pamesti iš akių praeityje nustatytų kultūrinių, ekonominių ir politinių gairių. Nuodugnesnis ir platesnis savosios praeities pažinimas padeda sudaryti tvirtesnį pagrindą ateičiai kurti. Lietuviams savo praeities pažinimas visuomet buvo vienas stipriausių tautinio atgimimo veiksnių.
Lietuvos geopolitinė padėtis yra pavojinga, nes visuomet, kai tarp Vidurio ir Rytų Europos galingųjų valstybių kyla karas, ji tampa jų kovos lauku. Lietuva buvo karo vieškelis 1812, 1914 metais ir vėl juo tapo 1941 metais. Nors pati Lietuvos valstybė nebuvo aktyvi tų karų dalyvė, jos teritorijoje vykdavo žiaurios kautynės, ir civiliai gyventojai nukentėdavo nė kiek ne mažiau nei reguliariosios kariuomenės kariai. Nedaug Europoje rasime tautų, kurios šiame amžiuje būtų taip skaudžiai nukentėjusios nuo svetimų šalių agresijos, okupacijos ir represijų kaip lietuvių. Tačiau šie nuostolingi karai turi ypatingą reikšmę ir yra padarę nemažą įtaką Lietuvos istorijai. Turbūt niekuomet lietuviai nebuvo taip nekantriai laukę kitos valstybės kariuomenės įsiveržimo, tikėdamiesi išsigelbėti nuo sovietų okupantų, kaip Antrojo pasaulinio karo metais. Vermachto (Vokietijos ginkluotųjų pajėgų) karių lietuviai iš tikrųjų negali laikyti savo išlaisvintojais, tačiau būtent vokiečių „Raudonbarzdžio operacija“ (Fall Barbarossa) buvo laikinai išgelbėjusi lietuvių tautą nuo sovietinio genocido.
Pirmieji 1941 metų birželio 22 dienos šūviai ir bombų sprogimai lietuviams nuskambėjo kaip laisvės varpas. Visa tauta, o ypač politikų pasmerkta paniekai kovinė jos dalis – buvę kariai ir policininkai, pajuto, kad laisvė – čia pat. Troškimas atgauti nustotąją laisvę ir atkeršyti raudoniesiems engėjams slapta degino ne vieno lietuvio krūtinę. Deja, tuomet jie dar nežinojo, kad „išlaisvintojas“ bus toks pat okupantas, tik prisidengęs kita spalva. Pasak poeto Leonardo Žitkevičiaus, „viens raudonas kaip šėtonas, kitas rudas kaip šuva“.
Šaulio Jono Šlepečio liudijimas. Išduotas 1920 metų gruodžio 3 dieną. Nuotraukos iš asmeninio autoriaus archyvo
Birželio 23 dieną vienas iš Lietuvių aktyvistų fronto vadovų Leonas Prapuolenis per Kauno radiją paskelbė apie Lietuvos laikinosios vyriausybės (toliau - LLV) sudarymą. Pranešimas buvo pakartotas vokiečių ir prancūzų kalbomis, sugiedotas Lietuvos himnas. Vyriausybė manė, kad jos pirmasis uždavinys yra prisistatyti tautai anksčiau, nei kraštą spės užimti kitos valstybės kariuomenė. LLV suformavimas ir viešas paskelbimas visam pasauliui apie ją buvo stiprus politinis smūgis tiek Vokietijai, tiek Sovietų Sąjungai. 1941 m. birželio mėn. sudarytoje Lietuvos laikinojoje vyriausybėje vidaus reikalu ministru buvo paskirtas pulkininkas Jonas Šlepetys.
Didžiai nusipelnęs Lietuvai žmogus Jonas Šlepetys gimė 1892 m. vasario 27 d. lietuvių vidutinio ūkininko šeimoje. Jo tėvas Antanas ir motina Taklė Andriusevičiutė-Šlepetienė gyveno Narvydžių kaime, Daugailių valsčiuje, Utenos apskrityje. Pradžios mokyklą Jonukas baigė Daugailiuose. 1914 m. baigė aukštesniąją mokyklą Petrograde. Joje, būdamas moksleiviu, aktyviai prisidėjo prie vietos lietuvių visuomeninio darbo. Kada pradėjo tarnybą rusų kariuomenėje, nustatyti nepavyko. Tik iš J. Šlepečio anketos, užpildytos 1941 m. gegužės mėn. NKVD kalėjime Kaune, kai jį suėmė sovietinis saugumas, galima spręsti, kad į karo tarnybą buvo pašauktas 1914 metais. Kilus Pirmajam pasauliniam karui, jam teko kariauti rusų 2-ios armijos sudėtyje, buvo sužeistas Varšuvos fronte ir vėliau, 1917 metais, už šias kovas apdovanotas Rusijos Imperijos Šv. Jurgio (Georgijaus) IV laipsnio Kryžiumi. Pagijęs po sužeidimo buvo pasiųstas į karo mokyklą Odesoje, kurią baigė 1916 m., pakeltas į karininkus, tapo praporščiku. Kaip gerai baigęs karo mokyklą, pats pasirinko tolesnę savo tarnybos vietą ir nuo 1916 m. rugpjūčio 25 d. tapo 275-ojo pėstininkų atsargos pulko, dislokuoto Taganroge (Šiaurės Kaukazas), jaunesniuoju karininku, vėliau buvo paskirtas pulko adjutantu. Nors buvo rusų kariuomenės karininkas, tačiau ir čia slaptai dirbo lietuvybei. Lietuvių draugijos centro komiteto nukentėjusiems dėl karo šelpti buvo įgaliotas vadovauti Taganrogo ir Šiaurės Kaukazo lietuviams. Čia įsteigė kursus, globojo daug lietuvių jaunimo, šelpė juos. Nuo 1917 m. sausio pradžios paskiriamas 9-os kuopos vadu, tačiau netrukus perkeliamas į 12-osios armijos 17-ojo Sibiro šaulių pulko kulkosvaidžių komandą jaunesniuoju karininku ir pasiunčiamas į frontą prie Rygos.
Prasidėjus tautiniam judėjimui armijoje, išrenkamas į suorganizuotą 12-osios armijos Lietuvių komitetą. 1917 m. gegužės 25 d. paskiriamas kulkosvaidžių komandos viršininku. 1917 m. rugpjūčio 12 d. pakeltas į podporučiko laipsnį, o 1917 m. lapkričio 17 d. – į poručiko laipsnį.
1918 m. vasario 9 d. Jonas Šlepetys sugrįžta į vokiečių okupuotą Lietuvą ir apsigyvena Utenos apskrityje. Pradžioje mokytojavo. Vokiečiams traukiantis iš Lietuvos, Lietuvių Tarybos pavedimu steigė Utenos apskrities savivaldybes. 1919 m. gegužės 20 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, nuo gegužės 30 d. paskiriamas Kauno karo komendantūros kulkosvaidžių komandos jaunesniuoju karininku, o nuo tų pačių metų birželio 2 dienos – kulkosvaidžių komandos viršininku. 1919 m. liepos 8 d. paskiriamas Kauno karo komendantūros adjutantu, o lapkričio 1 d. – Mažeikių miesto ir apskrities komendantu. 1919 – 1920 metais dalyvavo Lietuvos išlaisvinimo kovose prieš bolševikus ir bermontininkus. Daug pasidarbavo nustatant sieną su Latvija.
Už pasižymėjimą tose kovose apdovanotas Vyčio Kryžiaus 5-ojo laipsnio ordinu su kardais. Vėliau, už tarnybinius nuopelnus Lietuvai, apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu, „Artimui pagalbon” medaliu, Šaulių žvaigžde, Lietuvos ir Latvijos Nepriklausomybės medaliais.
1923 m. rugsėjo 10 d. buvo paskirtas Šiaulių miesto ir apskrities karo komendantu, kartu pavedant eiti ir Kėdainių apskrities komendanto pareigas. Tų pačių metų lapkričio 15 d. paskiriamas Mobilizacijos rajono viršininku (srities viršininku). Nuo 1926 m. sausio 1 d. paskirtas Šiaulių apskrities komendantu. 1927 m. vasario 27 d. paskirtas II-ios apygardos operacijų skyriaus topografu. Nuo 1927 m. mokėsi Lietuvos universitete Teisių fakultete. 1928 m. baigė Vytauto Didžiojo Aukštųjų karininkų kursų VII laidą. 1929 m. balandžio 1 d. paskirtas Kariuomenės štabo Tiekimo ir evakuacijos dalies vedėjo padėjėju.
1930 metais pakartotinai baigęs Aukštuosius karininkų kursus, buvo paskirtas į Vyriausiąjį Lietuvos kariuomenės štabą. 1932 metais Jonas Šlepetys baigė Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakultetą ir tapo diplomuotu teisininku. Netrukus buvo pakeltas į pulkininko leitenanto laipsnį. Vyriausiajame Lietuvos kariuomenės štabe ėjo įvairias atsakingas pareigas ir į atsargą išėjo 1934 m. liepos 31 d. pulkininko laipsniu.
Pasitraukęs savo noru iš Lietuvos kariuomenės, Jonas Šlepetys perėjo į Vidaus reikalų ministerijos administracinę tarnybą ir 1934 m. rugsėjo 1 d. buvo paskirtas Zarasų apskrities viršininku. J.Šlepečio teigimu, jis perėjęs į vidaus reikalų ministerijos tarnybą todėl, kad jam, kaip teisininkui, ši sritis yra artimesnė, jai norėtų pašvęsti savo sugebėjimus ir atnešti daugiau naudos Tėvynei. 1936 – 1938 m. gilino valstybinės ir administracinės teisės studijas Tiubingo (Vokietija) universitete. Nuo 1939 m. sausio 1 d. - Panevėžio apskrities viršininkas. Atgavus Vilniaus kraštą, 1939 m. spalio 5 d. paskirtas Vilniaus miesto ir apskrities viršininku. Tuo laiku Vilniaus miestas su jo apylinkėmis dar tebebuvo sovietų karinės valdžios kontrolėje, o civilinei administracijai vadovavo lenkai. Todėl J. Šlepečiui teko dėti daug pastangų, kad Vilniaus miesto ir kitos institucijos būtų iš sovietų ir lenkų perimtos.
1940 m. birželio 15 d. sovietų kariuomenei okupavus Lietuvą, J.Šlepetys iš pareigų buvo atleistas. Teko slapstytis provincijoje, bet 1941 m. gegužės 23 d. sovietų saugumo buvo suimtas. Tai įvyko, kai NKVD agentų buvo susektas, trumpam laikui atvykus į Kauną pas savo šeimą. Suėmus kalintas NKVD kalėjime ir žiauriai tardytas.
Kilus Vokietijos – SSRS karui, kartu su kitais politiniais kaliniais iš NKVD kalėjimo išlaisvintas. Netrukus jam buvo pasiūlyta sudarytoje Lietuvos laikinojoje vyriausybėje užimti vidaus reikalų ministro postą. LLV, nors ignoruojama svarbiausių Vokietijos įstaigų ir aukščiausių pareigūnų, per trumpą šešių savaičių laikotarpį sugebėjo atlikti didžiulį desovietizacijos ir denacionalizacijos darbą, atkūrė daugelį iki 1940 m. sovietinės okupacijos veikusių įstaigų, darbo įstatymų leidimo srityje. Šiame darbe nemažas indelis yra Jono Šlepečio. Tačiau darnus Vyriausybės darbas buvo dezorganizuotas. Naktį iš liepos 23-iosios į 24-ąją voldemarininkai, vadovaujami majoro J.Pyragiaus, jėga paėmė į savo rankas Kauno komendantūrą, batalioną ir lietuvių policiją. Veikiai buvo suimtas ir vidaus reikalų ministras pulkininkas J. Šlepetys. Vyriausybėje neliko kam įsakinėti policijai. Toliau brendo daug rimtesni įvykiai.
1941 06 23: sukilėlių sudarytos Lietuvos laikinosios vyriausybės posėdis. Pirmininkauja prof. J. Ambrazevičius, ėjęs premjero pareigas. Kairėje: finansų ministras J.Matulionis, spaudos valdybos viršininkas J. Sinkus, žemės ūkio ministras B. Vitkus, valstybės kontrolės ir prekybos ministras P. Vainauskas, komunalinio ūkio ministras V.Landsbergis-Žemkalnis, sveikatos ministras K. Vencius, maisto tiekimo valdytojas V. Grudzinskas. Dešinėje: vidaus reikalų ministras J. Šlepetys, krašto apsaugos ministras St.Raštikis, pramonės ministras A. Damušis, darbo ministras J. Pajaujis, susisiekimo ministras A. Novickis, LAF įgaliotinis prie vyriausybės L. Prapuolenis, teisingumo ministras M. Mackevičius
1941 m. rugpjūčio 5 d. vokiečiams paleidus Laikinąją vyriausybę, dauguma jos narių atsisakė būti vokiečių generalinio komisaro Adriano von Rentelno skiriamais generaliniais tarėjais – nuo nacių valdžios tiesiogiai priklausomais aukščiausiais Lietuvos administracijos pareigūnais. Rugpjūčio 18 d. jais tapo daugiausia voldemarininkai ar provokiškų pažiūrų žmonės, tikėję, kad eidami šias pareigas ir vykdydami vokiečių nurodymus jie galės būti naudingi ir Lietuvai, ir Vokietijai.
J.Šlepetis atsisakė bendradarbiauti su vokiečių administraciją. 1941 – 1944 m. jis dirbo Vidaus reikalų vadybos juriskonsultu ir advokatavo Kaune. 1944 m. antroje pusėje, gręsiant antrajai sovietinei okupacijai, pasitraukė į Vokietiją. Čia, Vokietijos pietuose, organizavo Lietuvių tremtinių draugijos apylinkes. 1945 – 1950 m. Vokietijoje buvo renkamas Lietuvių tremtinių draugijos prancūzų zonos valdybos pirmininku. 1949 ir 1950 m. ėjo Vyriausiojo lietuvių tremtinių komiteto vicepirmininko ir pirmininko pareigas. 1950 metų pabaigoje atvyko į JAV ir laikinai apsigyveno Detroite. Čia įsijungė į visuomeninį darbą. Buvo išrinktas Lietuvių organizacijų centro vicepirmininku ir Lietuvių veteranų sąjungos Detroito skyriaus pirmininku. Apsigyvenęs Niujorke, organizavo lietuvių bendruomenės Niujorko apygardą ir jai pirmininkavo nuo 1952 metų. 1955 metais išrinktas Lietuvių bendruomenės tarybos, kaip vyriausiojo bendruomenės organo, nariu ir jos pirmininku. 1958 metais išrinktas Lietuvių bendruomenės antrosios Tarybos pirmininku ir Pasaulio seimo nariu. 1961 metais išrinktas į Lietuvių bendruomenės trečiąją Tarybą ir tapo jos vicepirmininku. 1962 – 1964 metams išrinktas Lietuvių bendruomenės Tarybos garbės teismo pirmininku ir Lietuvių karių veteranų sąjungos Ramovės garbės teismo pirmininku.
Greta šių pareigų J. Šlepetys darbavosi lietuvių teisininkų draugijoje, Politinių kalinių centro valdyboje. Niujorko skyriaus valdyboje buvo Karių veteranų sąjungos pirmininku, Pabaltijo teisininkų sąjungos pirmininku. 1963 metais išrinktas Pasaulio lietuvių teisininkų centro valdybos pirmininku.
Buvo vedęs Rygos lietuvaitę Teodorą Latonaitę-Šlepetienę. Išaugino dvi dukras – Birutę ir Aldoną. Birutė - diplomuota žurnalistė. Lietuvos okupacijos metais 25 metus leido ELTA prancūzų kalba. Trylika metų - Pasaulio katalikų moterų organizacijos valdybos narė. Aldona – humanitarinių mokslų daktarė, universiteto profesorė. Ilgus metus vadovauja Pasaulio lietuvių katalikų moterų sąjungai. Už nuopelnus apdovanotos Vatikano ordinais „Pro Ecclesia et pontifice”: Birutė – 1964 m., Aldona – 1993 m.
Pulkininkas Jonas Šlepetys mirė 1981 m. lapkričio 15 d. tolimoje Amerikoje, dukros Aldonos namuose Niujorke, būdamas 89 metų. Palaidotas toli nuo Tėvynės, nuo gimtų namų - Cypress Hils kapinėse, Niujorke. Mirė nežinodamas, kad Lietuvoje bręsta atgimimas, pamažu atstatoma istorinė teisybė.
Dabartinės Vidaus reikalų ministerijos vienos salės sienos yra papuoštos prieškario ir atkūrusios nepriklausomybę Lietuvos Respublikos buvusių 31 vidaus reikalų ministrų portretais. Deja, jų tarpe pasigendame Jono Šlepečio. Šį straipsnį rašau kaip tik tais metais, kada yra puiki proga paminėti ministro Jono Šlepečio gimimo sukaktuves, iškabinant jo portretą Vidaus reikalų ministerijoje tarpe kitų jo kolegų. Lietuvių tauta, pasiekusi savo nepriklausomybę, turi juk puikiausią progą kaip tiktai šiais metais pažvelgti į politinio savo švytėjimo laikus ir čia pirmų pirmiausia atsiminti J.Šlepetį, kurio visas gyvenimo darbas buvo skirtas Lietuvos nepriklausomybei. Lai VRM ministrų portretų galerijos papildymas Jono Šlepečio portretu bus jam menku paminklu Lietuvos žemėje.
Atgal.jpg)
.jpg)
