Asmenybės
02 07. Tautos Dainių atsimenant...
Maironis seminaristo akimis
Prelato Kazimiero Dulksnio prisiminimus apie 2001 m. užrašė Justas Jasėnas
Kai studijavau, seminarijoje mokėsi per 400 klierikų. Maironis ėjo rektoriaus pareigas, aišku, gana sunkias ir įtemptas. Buvo labai oficialus, jautė distanciją tarp dėstytojo ir studento. Aš pats taip artimai Maironio nepažinau ir ryšio nepalaikiau, bet kaip studentui seminaristui man jis padarė didžiulį įspūdį. Visi klierikai jautė jo asmenybės įtaką, jis tiesiog traukdavo visus į save. Šiaip su klierikais mažiau bendraudavo, išskyrus tik tuos, kurie priklausė seminarijos literatų būreliui. Nemėgdavo su klierikais diskutuoti, narplioti visokiausias problemas, nesileisdavo į kompromisus, atrodo, kad jam nepatikdavo ir tie, kurie pataikaudavo ir skųsdavo. Aš vis prisimenu Maironį, man jo darbo ir laikysenos pavyzdys reikšmingas, noriu tęsti jo veiklą ir visada tęsiau, kiek galėdamas, jo pasakytus žodžius pildžiau. Jei iškildavo kokių neaiškumų, Maironis nenorėdavo aiškintis smulkių dalykėlių, o siųsdavo pas žemesnio rango seminarijos darbuotoją (pvz., pas vice rektorių arba dvasios tėvą). Mums Maironis dėstė moralinę teologiją lotyniškai. Viskas - tik lotynų kalba. Nueidavome jo pasveikinti vardadienio proga. O tų progų metu atsiskleisdavo tikrasis poeto sąmojis, laki vaizduotė. Savo raštų nereklamuodavo, primygtinai neliepdavo klierikams susipažinti. Visada dalyvaudavo klierikų įvilktuvių iškilmėse. Atsimenu, kai rektorius kalbėjo seminaristams apie sutanos reikšmę kunigo gyvenime. Įsiminiau daug Maironio kalbų, ir viskas, ką jis pasakodavo, patardavo ar pamokydavo – pasitvirtino. Mus, seminaristus, pasikviesdavo prie Kūčių stalo. Niekada nemačiau rektoriaus supykusio ar susinervinusio. Seminarijoje jis šv. Mišių neaukodavo. Šią tarnystę atlikdavo žemesnio laipsnio profesoriai, dėstytojai – kunigai. Mėgdavo tarti žodį. Kartais pasveikinimus ir kitas prakalbas sakydavo lotyniškai. Teko girdėti kalbant lenkiškai ir latviškai. Žinojome, kad jo namuose nuolat lankosi skulptoriai, tapytojai, literatai. Maironis tvirtus ryšius palaikydavo su pirmuoju Panevėžio vyskupu Kazimieru Paltaroku, kuris tuo metu ėjo vice rektoriaus pareigas. Mat vėliau ir Panevėžio katedrą konsekravo. Taip pat važiuodavo į Latviją, ten susitikdavo su savo bičiuliu monsinjoru Kazimieru Jasėnu, aktyviu lietuvybės puoselėtoju toje žemėje. Malonu būdavo žiūrėti, kaip Maironis laisvu laiku išeidavo į seminarijos kiemelį pasivaikščioti, atsipūsti.
Jis visada gerai orientuodavosi situacijose, įsigilindavo į reikiamą dalyką, turėjo gerą dikciją, įtaigiai kalbėdavo. Niekada nenukrypdavo nuo temos. Pasakojimas visuomet turėjo pradžią ir pabaigą. Seminaristams įspūdį darydavo jo aukojamos šv. Mišios. Gerai sakydavo pamokslus. Imdavo pavyzdžius iš gamtos, buities, įvairių smulkmenų, kurių mes kasdienybėje nepastebime. Mokėdavo parinkti tinkamus įvaizdžius, simbolius, todėl ir patraukdavo daugelio klausytojų dėmesį.
Pats buvo punktualus ir to reikalaudavo iš kitų. Jo asmenybės formavimuisi daugiausia įtakos turėjo Peterburgo dvasinė akademija. Gyvenimiškus ir buities dalykus pailiustruodavo savo poezija, ypač satyromis, vertimais. Niekuomet nenorėdavo savęs iškelti. Turbūt labiausiai atskleisdavo savo talentą skaitydamas vertimus. Man atrodo, kad politika jis nelabai domėjosi, nesvarbu, kad parašė išjuokiančią politikus satyrą. Jis būtų tapęs ir vyskupu, tačiau prikibo lenkai. O kandidatas buvo tikrai rimtas ir vienintelis anuo metu. Kartais jam pamaišydavo jo paties lyrika, ypač meilės tema. Kiti sakydavo, kad Maironis per saldžiai rašo.
Jei ką nors atleisdavo iš seminarijos ar pasikviesdavo pokalbiui (aišku, kokiam) į savo kabinetą, tai sudrebėdavo visa seminarija. Aišku, kartais iškildavo tvarkos ar auklėjimo problemų, tada kviesdavo rektorių. Jei jis kalbėdavo, tai visi kone apmirę būdavo. Suprantama, „neglostydavo“. Maironis mėgdavo atvažiuoti į Krekenavą, nesvarbu, kad jau ten nebedirbo. Grožėdavosi apylinkėmis, puikiais slėniais, peizažo panoramomis. Nuo skardžio žvelgdavo į Nevėžį. Atitrūkdavo nuo reikalų, pareigų, žmonių, pasinerdavo į apmąstymus, braidydavo upės pakraščiais. Jei žmonės pamatydavo braidant, sakydavo: „Netrukdykit – Maironis semiasi energijos“. O kasdienybėje, man regis, jis niekada nekeldavo balso, būdavo stebėtinai ramus ir tylus.
Prisiminimai iš Kauno kunigų seminarijos laikų
Monsinjoro Eduardo Simaškos prisiminimus 2006 m. rugsėjo 9 d. užrašė Justas Jasėnas.
Jau vaikystėje skaičiau Maironio knygas, poeziją. Pati kūryba sielą kelia aukštyn, griebia už širdies, yra graži, patriotiška. Maironio poezija žavėjo ypač jaunimą, jo kūrybą mėgo skaityti ir klierikai. Šiaip iki seminarijos man neteko jo niekur matyti. Tik kai nuvažiavau į Kauno kunigų seminariją su dokumentais dėl stojimo, tuomet jį išvydau. Savo vaizduotėje buvau susikūręs kitokį vaizdą. Žiūrėdavau į Maironį iš pašalies ir man atrodydavo, kad regiu tikrai ne jį, ir gana.
Kadaise mano mokykloje lankėsi Kazys Inčiūra. Mokinius sužavėjo savo išėjimu į sceną, deklamavo kaip tikras artistas. Maniau, kad ir Maironis bus kažkuo panašus, ypač aktyvumu, ekspresija. O jis priešingai – tylus, ramus. Seminarijoje į klierikų gyvenimą beveik nesikišdavo. Visus reikalus tvarkydavo vice rektorius, su klierikais Maironis paprastai nebendraudavo. Auklėtiniams pasirodydavo iškilmių metu. Seminarijoje savo poezijos neskaitydavo. Maironis klierikams pašnekėdavo prieš išvykstant vasaros atostogoms. Kitu metu – ne. Vis sakydavo: „Tik dviračiais nevažinėkit“. Nežinau kodėl, gal todėl, kad klierikams buvo privaloma nuolat nešioti sutanas. O kaip čia dabar ir vilkėsi sutaną, ir dviračiu važiuosi. Nesuderinama, iš pašalies ne kaip atrodo. Klierikai dažniausiai jo įsakymų nesilaikydavo. Grįžti į kaimo parapiją, reikia padėti parapijos ūkyje arba tėvų namuose. Tai juk neišvengiama.
Seminarijoje pirmuosius trejus metus auklėtiniai studijuodavo filosofiją. Literatūrą dėstė Maironis. Jis reikalaudavo, kad jo paskaitų visi atsidėję klausytų. Jo pamokos nebuvo ypač įdomios. Dėstė ramiai, dalykiškai. Daugiausia datos, pavadinimai, gausybė autorių, ypač iš pasaulio literatūros. Tad nebuvo jokios iškalbos, ekspresijos. Apie save kurso metu kalbėdavo mažai, nebuvo jokio ypatingo pabrėžimo.
Kitiems kursams dėstė moralinės teologijos discipliną. Dėstė ramiai, gražiai, nuosekliai ir praktiškai. Kai po jo atėjo Gruodis, iš karto visi auklėtiniai apstulbo – pasirodo, kad yra ir kitokio stiliaus žmonių, galima ir kitaip dėstyti. Sykį pirmajame kurse Maironis kažką šnekėjo, jau nepamenu tiksliai. Vienas studentas pakėlė ranką. Maironis sužiuro: „Ką tu čia pasakysi?“ O tas studentas gal kvaileliu apsimetė ir tarė: „Pirmąjį žmogų sukūrė Dievas, o dabar iš kur žmonės atsiranda?“ Maironis nepasimetė ir sako: „Netoli vasaros atostogos. Kai grįši namo, nueik į ganyklą pas piemenis, jie tau viską ir pasakys“. Ir toliau ramiai dėstė.
Maironis mėgdavo švęsti savo vardines, gyveno savo namuose Kauno centre, netoli seminarijos. Varduvių proga į jo namus pasveikinti nueidavo tik choristai, daugiau niekas. Jis, atrodo, nemėgo iškilmių. Maironis išeidavo pasivaikščioti Panemune nuo Vytauto bažnyčios. Ten taip pat vaikštinėdavo ir prelatas A. Jakštas – Dambrauskas. Tą vietą mes, klierikai, vadindavom „cimbruvka“. Savotiškai nuvylė Maironio, ir kaip žmogaus, ir kaip seminarijos rektoriaus, laikysena. Mėgo bendrauti su Kauno inteligentais, meno žmonėmis, o klierikų atžvilgiu buvo tolimas ir šaltokas.
Atgal
