Asmenybės
02 03. Profesorių Praną Dovydaitį prisiminus
Habil. dr. Vytautas Dovydaitis
1918 m. Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro profesoriaus Prano Dovydaičio (1886 12 02 – 1942 11 04) gimimo 125 metų minėjimas įvyko 2011 m. gruodžio 3 d. Signatarų namuose Vilniuje, Pilies g. 26. Susirinkimo vedėjas aktorius Petras Venclovas tarp pranešimų deklamavo žymių poetų eiles. Kalbėjo doc. dr. Jonas Balčius, sovietiniais metais neatsisakęs mokslinio vadovo pasiūlymo rašyti disertaciją apie Prano Dovydaičio mokslinę veiklą filosofijos srityje, Ateitininkų federacijos atstovas Vygandas Malinauskas, Prano Dovydaičio dukterėčia Rita Dagienė bei sūnėnai Stasys, Vytautas ir Rimantas Dovydaičiai. Koncertavo vyrų sekstetas ,,Indraja“.
Doc. dr. Jonas Balčius kalbėjo, kad profesorius Pranas Dovydaitis tarpukario Lietuvoje buvo žinomas kaip filosofas neotomistas, leidinių ,,Kosmos“, ,,Logos“, ,,Soter“ ir kitų įkūrėjas bei leidėjas. Jis su dideliu užsispyrimu, atkaklumu, žingeidumu bei sugebėjimu pasiekė mokslo aukštumas. Marijampolės gimnazijoje sėkmingai vienas iš aštuonių išlaikė eksternu egzaminus ir tais pačiais 1908 m. įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą. 1912 m. jį baigęs, dar ryžosi studijuoti Istorijos ir filologijos fakultete. Jam rūpėjo daugelis ideologinių bei pasaulėžiūrinio pobūdžio klausimų. Šiame fakultete klausė paskaitas ir nuo 1909 metų kaip laisvas klausytojas. Būdamas labai darbštus ir mokantis vokiečių, prancūzų bei rusų kalbas, daug dirbo Maskvos universiteto bibliotekoje. Tuo būdu padėjo pagrindus būsimo filosofo ir mokslininko darbui Lietuvoje. 1913 m. studijas Maskvoje nutraukė ir išvyko redaguoti „Vilties“ Vilniuje.
Vokietijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą ir susilpnėjus Rusijai, Lietuva atkūrė nepriklausomybę, bet dvidešimčiai metų sostinę Vilnių buvo okupavę lenkai. Buvo prarastas senasis Vilniaus universitetas. Kultūrinis, politinis ir ekonominis lietuvių gyvenimas susitelkė vadinamoje Laikinojoje sostinėje – Kaune. 1920-1922 m. Pranas Dovydaitis skaitė filosofijos istorijos paskaitas Kauno Aukštesniuose kursuose. 1922 m. buvo įkurtas Kauno universitetas, vėliaus gavęs Vytauto Didžiojo vardą. Šiame universitete iki pat 1940 metų vidurio prabėgo visas profesoriaus Prano Dovydaičio gyvenimas. Jis studijavo jam labai rūpimą pamatinę filosofijos problemą: religijos ir mokslo principinį suderinamumą. Tai buvo labai sudėtingi užmojai ir daug klausimų iš principo nebuvo įmanoma paaiškinti. Pranas Dovydaitis, kaip ir kiti filosofai, mokslinį pažinimą aiškino kaip procesą. Jis buvo susikūrę jo interesus atitinkančią metodologinę koncepciją, kuria ir vadovavosi tiek visuomeninėje veikloje, tiek ir publikuodamas savo straipsnius bei vertimus – vadinamuosius ,,sulietuvinimus“ - įvairiais gamtos bei humanitarinių mokslų klausimais. Nepaisant skirtingų samprotavimų religiniame pažinime, Pranas Dovydaitis mokslinio pažinimo ir religinio tikėjimo principinio suderinamumo, neprieštaringumo koncepcija vadovavosi ir spręsdamas kitas gamtos mokslų problemas. Biologijoje populiarino tik tas teorijas, kurios jam atrodė suderinamos su religinio tikėjimo tiesomis. Darvinizmą biologijoje laikė didžiausiu krikščionybės priešu ir atkakliai jį neigė.
Būdamas plataus akiračio ir atstovaudamas konkretiems atomistinės filosofijos pasaulėžiūriniams interesams, neaplenkė nė vienos ideologiškai ar pasaulėžiūriškai reikšmingesnės gamtos bei humanitarinių mokslų srities. Populiarino veismanizmą ir mendelizmą. Daug dėmesio skyrė etikos teorijos ir istorijos, religijotyros, religijų istorijos problemoms spręsti. Prano Dovydaičio nuomone, visose šiose srityse pasireiškia antgamtiškoji galybė. Ryškiausiai savo nusistatymą yra išdėstęs straipsnyje „Kultūra, religija ir mokykla“. Tai atviras laiškas mokytojams ir kitiems inteligentams, parašytas Šeštojo kultūros kongreso Kaune proga. Jį sujaudino žinia, kad kongreso dalyviai pareikalavę „atskirti Bažnyčią nuo valstybės ir mokyklą nuo religijos“. Tai parodo, kokios bevaisės buvusios bažnyčios, teologų pastangos išsaugoti religijos įtaką Lietuvos visuomenei ir ypač jaunimui. Jis imasi skelbti katalikybės programą kultūros, mokyklos, mokslo, techninės ir materialinės pažangos atžvilgiu. Tačiau atribojo tai, kas priklausė civilizacijai ir kas – kultūrai.
Atsiribodamas nuo civilizacijos problemų, Pranas Dovydaitis susitelkia prie tų vertybių, kurios sudaro kultūros sąvokos turinį. Tai mokslas, menas ir religija. Religiją jis laiko vienu iš svarbiausių kultūros komponentų. Todėl tas, kas sąmoningai ar nesąmoningai nusistato prieš religiją, tas naikina savyje ir visuomenėje vieną kultūros sričių, tuo pačiu save patį ir visuomenę apiplėšia bei skurdina kultūros atžvilgiu. Taip yra dėl to, kad vien mokslo žmogui nepakanka, nes religija gali priversti žmogų mokslo laimėjimus panaudoti žmogiškiems tikslams. Nes joks mokslas ir menas religijos negali atstoti. Nujausdamas lietuvių tautai gresiantį pavojų, Pranas Dovydaitis pabrėžia, kad be religijos tauta ir valstybė tikriausiai išsinuodys tais pseudokultūros ir pseudocivilizacijos nuodais, kurie skverbiasi į mūsų gyvenimą. Dabartiniame mūsų gyvenime iš dalies tai pasitvirtina.
Doc. dr. Jonas Balčius savo pranešime daug vietos skyrė, kad profesorius Pranas Dovydaitis su šeima nepasitraukė į Vokietiją ir vėliau į JAV, o pasiliko su tauta tėvynėje. Tai jam kainavo gyvybę pačiame kūrybiniame pajėgume, nors šeima po keleto tremties metų sėkmingai grįžo iš tolimojo Sibiro.
Ateitininkų federacijos atstovas Vygandas Malinauskas supažindino minėjimo dalyvius su plačia Prano Dovydaičio, kaip ateitininkų vado, veikla. 1921 metais jis buvo išrinktas ateitininkų vadu ir laikomas jų dvasios tėvu. Per šešerius jo vadovavimo metus narių išaugo trigubai. 1927 metais Ateitininkų federacijos pirmininku buvo išrinktas Stasys Šalkauskas, o 1930 metais – Kazys Pakštas. Tačiau Pranas Dovydaitis nuo šios veiklos nenusišalino, o ypač buvo aktyvus, kai 1930 metais buvo uždrausta ateitininkų veikla gimnazijose.
Brolio Pijaus dukra Rita supažindino su Prano Dovydaičio šeimos tremtyje rašytais laiškais, kuriuose pasakojama apie baisumus Sibire. Dukra Laima dirbo paštininke ir tai lengvino susirašinėjimą.
Brolio Jono sūnus Jonas, kartu su tėvu nakvojo Prano name ir pasitaikė, kad tą naktį Prano žmona Marcelė, jaunesnioji dukra Laima ir jaunesnysis sūnus Vytautas buvo ištremti į Sibirą. Jonas minėjimo dalyviams papasakojo prisiminimus, kaip vyko trėmimo operacija, nes visa tai matė. Jų nelietė, nes jie nebuvo trėmimo sąrašuose. Vyresnysis sūnus Jonas buvo areštuotas atskirai ir išvežtas į lagerį.
Brolio Juozo vyriausias sūnus Vytautas papasakojo prisiminimus iš vaikystė laikų, kai jam dar penkių ir iki dešimt metų teko susitikinėti su profesoriumi ir jo šeima Žaliakalnyje. Tėviškė buvo dešimt kilometrų nuo Kauno, ir dviem arkliais traukiamu vežimu dažnokai atvažiuodavo pas krikštatėvius. Profesoriui tada buvo 48-53 metai. Profesorių teko matyti ir 1939 metų rudenį Čekiškės apylinkėse esančiame jo ūkyje, kai sutiko autobusu atvažiavusius į šventę prie Dubysos studentus. Vokiečių okupacijos metais teko su broliais Algirdu ir Rimantu dirbti ūkio darbus Prano ūkyje. Tai buvo 1943 metais, tuo tarpu kai profesorius Sverdlovsko kalėjime 1942 m. lapkričio 4 d. buvo sušaudytas. Apie tai sužinota tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990 metais, kai dukra Laima susipažino su stora profesoriaus tardymo byla, kur jis kaltinamas pagal Rusijos Baudžiamojo kodekso 58-ojo straipsnio II, IV, X ir XI skirsnius, o 1942 m. spalio 17 d. „už aktyvią kovą su revoliuciniu judėjimu ir antitarybinę agitaciją nuteisiamas sušaudyti“. Byloje buvo nuotrauka ir pažyma apie mirties bausmės įvykdymą 1942 metais Sverdlovsko kalėjime. Iki tol Vilniaus saugumas šeimos nariams pranešdavo, kad mirė 1942 m. lapkričio 4 d. dėl širdies nepakankamumo. Ši apgaulė atsispindi visose lietuviškose tarybinėse enciklopedijose, kur pažymėta, kad mirė būdamas 55 metų amžiaus.
Brolio Juozo jauniausias sūnus Rimantas minėjimo dalyviams pristatė padaugintus Prano Dovydaičio penkiasdešimtmečio proga 1936 metais išleistus leidinius bei paskutiniais metais parašytus straipsnius, kuriuose aprašomi ne tik Prano, bet ir jo brolių Juozo, Antano, Pijaus, Jono, Jurgio šeimų likimai.
Atgal
