Asmenybės
02 03. Poetas Martynas Vainilaitis
(1933 01 26 – 2006 06 20)
Elena Dekaminavičienė
Literatūrinės pasakos „karaliumi“ galėtume vadinti poetą Martyną Vainilaitį. Pastaraisiais metais išleistos jo knygos „Kaulo bobos apžavai“, „Karaliaus žentas“ byloja, kad literatūrinės pasakos poetui davė tarsi naują atgimimą. Nenuostabu, kad ir šiandien dar tos knygos yra labai populiarios ir skaitomos. Tai eiliuotos stebuklinės pasakos meilės tema. Kaip teigia J.Linkevičius savo knygoje apie Martyną Vainilaitį „Su volungėlės plunksna“, ta tema ypač originaliai išnarpliota pasakoje „Vaivorykščių audėja“ - viename didžiausių, o, kritiko K. Urbos nuomone, ir viename brandžiausių pastarojo meto poeto kūrinių. Šioje pasakoje originalumą lemia ne tik stulbinanti pasakos ir sakmiškojo prado dermė, bet dviejų pasaulių – žemiškojo ir fantastinio - priešprieša, o, svarbiausia, per žemę ir dangų nueinančios moters, pagrindinės pasakos veikėjos, paveikslas. Čia patraukia prieštaringų gilių išgyvenimų ir tvirto charakterio Dangė, kurią norisi palyginti su Egle žalčių karaliene, nors jos gerokai skirtingos:
„Perkūnui Dangė šilkaplaukė
Labai patiko iš tiesų.
Ir jiedu rūmuos debesų
Mažų vaikučių susilaukė.“
Arba:
„Perkūne mielas, aš sugrįšiu,
Vardan šeimos ir meilės ryšių
Jungtuvių žiedo neišduosiu“.
(Vaivorykščių audėja, p.132)
Šiandien mūsų vaikų poezijoje eiliuotų pasakų bene daugiausia yra parašytų poeto Martyno Vainilaičio. Jo pasakos ilgos, sudėtingų siužetų, savitos. Tokios yra „Skruzdėlytė po kanopa“ (1994), Ežiukai Devyžiukai (2000), „Pelėdos giesmė“ (2001), „Sidabrinė kultuvėlė“ (2002), „Karaliaus žentas“ (2003) ir kt. Vien rinkinyje „Kaulo bobos apžavai“ (1999) jų yra net penkios.
Martyno Vainilaičio pasakos - saviti kūriniai, kurių vaizdai, mitologija, motyvai kad ir girdėti, bet sunkiai atsekami. Ir pats autorius negali tiksliai pasakyti, kas davė pradžią, kibirkštėlę ar pirmąjį fragmentą pasakai. Gal gyvenimas Ežio dvare? O gal strazdanotas berniukas, kuris ateina vaizduotėje pas jį, atsisėda ant kėdės ir liepia rašyti. O gal, pirmiausia, pasakos, sektos vaikystėje?
Nemažą Martyno Vainilaičio eiliuotų pasakų dalį sudaro stebuklinės pasakos meilės tema.
Kodėl, močiute, tu skubi
Viena viščiukų apžiūrėti?
Palauk, nueisime abi,
Abi sukelsim juos į rėtį.
Abi mes kasim lysveles,
Mažais grėbliukais išakėjom.
Braškes – raudonas aveles –
Nuo šarkų saugoti mokėjom
(Kodėl močiute, tu skubi?)
Eilėraštyje taip vaikiškai naiviai klausia močiutės, kodėl anūkėlę ji palieka, vis skuba, lekia, kad greičiau darbus atliktų viena, tačiau anūkėlės prieraišumas ir močiutės kantrybė taip subtiliai pavaizduota eilėraštyje, kad nejučiomis pats prisimeni savo gerąją močiutę ir nudirbtus darbelius vaikystėje. O štai dar vienas nuotaikingas laiškas senelei:
Sveika gyva, senele mano,
Tavęs nė kiek neužmiršau.
Broliukas piešia kaip išmano,
O aš laiškutį tau rašau.
Sakyk, senele, ar sulaukė
Veršiuko Baužragė šėma?
O Ciucė...ciucė rudaplaukė?...
Kelių ciuciukų ji mama?
(Anūkės prašymas, p.40)
Įdomu tai, kad čia vadinama viskas maloniniais vardais: senelė, broliukas, laiškutį. Jaudina ir tai, kad mažoji anūkėlė viskuo domisi. Nors ji gyvena mieste, tačiau įspūdžiai, patirti kaime, dar neužmiršti, ir vaikas, rašydamas laišką, domisi, kas pasikeitė nuo tos dienos, kai ji išvažiavo. Ir ne tik klausinėja, bet ir pataria:
Senele, rudą arba juodą,
Atskirk, ir niekam nė gu gu.
Sakyk „senelė neparduoda,
Anūkė gaus be pinigų.“
(ten pat)
Taip anūkėlė rūpinasi, kur dėti mažus šuniukus. Ji pažada senelei padovanoti pieštuką arba eilėraštuką padeklamuoti net „kelis kartus atmintinai“, padainuos dainelę ir pririnks vasarą žemuogių. Apie senelę ir jos gražią verbą skaitome „Verbų sekmadienyje“:
„Velka šyviai įsiręžę
Brikę per giraitę.
Pirks močiutė verbą gražią,
O mamytei – kraitę“
(Į Kaziuko turgų, p.20)
Vaizdas, kada važiuoja į turgų, spalvingas. Šyviai, brika (brikelė), kelias per giraitę... Sakiniai trumpi, bet vaizdingi. Jau vien „šyviai įsiręžę“ - numanoma, kad važiuoja visa šeima ir ne tuščiomis, o veždami į turgų ir savo dirbinius. Tuo tarpu laukiama Velykų bobutės ir reikia nusipirkti „verbą gražią“. Juk tik Kaziuko turguje galima nusipirkti nuostabiausią verbą, o „mamytei – kraitę“, nes kur eisi be kraitelės, jeigu yra miškas, bus ir grybų, ir uogų, ir kitokių miško gėrybių, kurios dedamos į kraitę. O eilėraštyje „Sidabro lopšelis“ ( žr. knygoje „Žydras povas povinėja“)
„Plaukai balsvi – žiedų spalvos –
Sidabro vijom vijos...“
Iš močiutės plaukų gijų, kurios nukrito nuo jos galvos, kielytė nuvijo savo vaikučiams sidabro lopšelį. „Tegu visi vaikai ateina į mano širdį ir dainas“ – tokiais žodžiais į mokyklų mokymo programas įtrauktame eilėraštyje „Ateikit, niekad neapvilsiu“ kreipdamasis į mažuosius skaitytojus poetas Martynas Vainilaitis išreiškė savo kūrybos credo, vienybės su adresatu jausmą, meilę, rūpestį.
Čia buvo paminėta tik keletas eilėraštukų apie mamą ir senelę, nes būtų sunku išvardinti visus, kuriuos sukūrė poetas Martynas Vainilaitis. Knygoje „Žydras povas povinėja“, kurią 1995 metais išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla Vilniuje, Martynas Vainilaitis sudėjo bene pačius geriausius eilėraščius, skirtus ir patiems mažiausiems, ir mokyklinio amžiaus vaikams. Čia rasime daug gražių eilėraščių apie mamą, senelę, dėdę, tetą, kaimyną ir kitus, mažam žmogui artimus ir mylimus giminaičius. „Jau ne kartą liežuvis vertėsi sakyti, jog garsusis, vaikų mylimas, kelias skaitytojų kartas užauginęs poetas Martynas Vainilaitis pradėjo naują kūrybos etapą: ankstesnįjį tarsi užbaigė puošni ir didelė rinktinė „Žydras povas povinėja“ (1995), savotiška trumpųjų eilėraščių skrynia, lobynas, kurį sukrovęs poetas ėmėsi epiškos – dabar kuria eiliuotas pasakas“ (Kęstutis Urba).
Ši knyga tikras lobynas ne tik vaikams, bet ir tėvams, mokytojams, kompozitoriams. Kiek daug eilėraščių tapo dainomis. Iš tos knygos, kaip iš elementoriaus, mamytės namuose moko savo vaikus eilėraštukų. Joje randame tai, ko kiekvienam reikia: apie gimtinę, akmenėlį, ežiuką ir „ožiuką“, atbėgantį pas vaikučius, gandrą ir varlę, debesėlį ir lietutį. Knygoje poeto širdis ir jausmai, jo gyvenimo ir kūrybos tikslas. „Vaikai – tai skaidrus šaltinis, kuris neturi išsekti ir kuris kiekvieną kartą keičia savo vandens skonį“, - sako poetas. Vaikų poezija - pats didžiausias gyvenimo tikslas, kaip ir kita vaikų literatūra - Martynui Vainilaičiui specifinis menas, „tikros literatūros šaka“. Poeto teigimu, „atidaryti vaiko sielą – štai kur mūsų vaikų poetų tikslas“.
„Vainilaičiui yra stebuklinių pasakų pasaulis. Sakmių velniui sielą pažadėjusio žmogaus konfliktas, žmogaus gudrumo, darbštumo, gyvybingumo išaukštinimas. Tai galima pasakyti apie „Kalvio pasaką“. „Snieguolėje“ gana nuosekliai sekama to paties pavadinimo Brolių Grimų pasaka apie podukrą ir septynis nykštukus. Poetas pakeičia siužetą, pastangas nužudyti Snieguolę. Čia pabaiga emociškesnė, stipresnė: pamotė miršta įkąsta gyvatės, kurią ji pati, pasivertusi kambarine, nešė į jaunavedžių lovą. Tokia pabaiga lemia naują idėjinį akcentą: kitam parengtas blogis atsigręžia prieš tave patį (Loreta Žvironaitė. Rubinaitis).
Pasakoje parodomi našlaitės Snieguolės ir motinos santykiai po mirties. Motinos meilė begalinė. Ji savo mylimai dukrelei, pavirtusi paukšteliu, atlekia padainuoti lopšinę, paguosti ir nuraminti paliktą gūdžiame miške. Mitologinės pasakos dėka išaukštinama motinos meilė. „Meilė, jos išaukštinimas – viena ryškiausių naujųjų Martyno Vainilaičio pasakų temų. Su ja labiausia susijęs jausminis šių kūrinių pasaulis, psichologizmas, kuris, aišku, būdingas daugumai folkloru pagrįstų pasakų, bet Martyno Vainilaičio itin pastebimas“ (Kęstutis Urba).
Pasakos „Vaivorykščių audėja“, „Sidabrinė kultuvėlė“ skirtos vyrėlesnio „pasakų amžių“ paliekančiam skaitytojui. Čia dominuoja ištikimybės, meilės, pavydo ir keršto temos. Tačiau moteris, motina lieka stipri, mylinti vaikus, dvasinga ir nuostabi patarėja ir pagalbininkė.
Martynas Vainilaitis vaikystėje turėjęs motiną, kuri buvo „nemažos šeimos rūpintojėlė“. Poetas neslepia, kad daug ko išmoko iš tėvo pasakų, dainų, bet savo vidumi buvo artimesnis savo „jautraširdei motulei“.
Atgal
