Asmenybės
01 27. Ieškanti gėrio – apie skapiškietę Aldoną Kytrienę
Dr. Aldona Vasiliauskienė
Skapiškis (Kupiškio r.) garsėja unikaliu Blaivybės paminklu, išlikusia senąja varpine, paminklu Misijoms atminti, kadaise dominikonų vienuolynui priklausiusia, dabar tapusia parapijine Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčia, kurioje yra darbavęsis ir kunigas Antanas Strazdas. Miestelį išgarsino Maironis, parašęs apie nuskendusius Skapiškio varpus bei Švedukalnyje palaidoti suomiai, bažnyčios šventoriuje ilgamečio Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčios klebono kanauninko Nikodemo Kasperiūno (1872 01 02–1896 05 18–1956 02 13) (vidurinė data –įšventinimo į kunigus data) šventoriuje pastatytas Liurdas, prie kurio garbusis kanauninkas ir buvo palaidotas. Yra ir kitų skapiškiečiams brangių vietų, kuriomis domi svečiai.
Dėmesio susilaukia ir 2007 m. Skapiškyje prie autorės sodybos pastatytas, o 2008 m. vyskupo Juozo Preikšo pašventintas pirmasis arkivyskupui M. Reiniui pastatytas koplytstulpis (autorius – tautodailininkas, gulagų kalinys ir tremtinys Antanas Ruškys): jį lanko ne tik lietuviai, bet ir į Lietuvą atvykę ukrainiečiai, mat šioje sodyboje planuojama įkurti dar ir ukrainistikai skirtą ekspoziciją. „Lietuvos aidas“ yra skyręs ne vieną puslapį Skapiškiui, čia organizuojamiems liaudies teatrų festivaliams bei kitiems renginiams (2010. Birželio 12. Nr. 134, 135, 136. P. 7; Birželio 23. Nr. 143, 144, 145. P. 7; 2011. Balandžio 27. Nr. 94, 95, 96. P. 1, 5 ir 2011. Birželio 18. Nr. 139, 140, 141. P. 5), o taip pat ir skapiškėnams: 2009. Sausio 30. Nr. 19. P. 1, 6–7, 10 (vienuolei Daliai Liutkevičiūtei); 2010. Kovo 27. Nr. 68, 69, 70. P. 6–7 (gydytojui Ignui Vaitoškai); 2011. Lapkričio 12. Nr. 253, 254, 255. P. 6 ir Lapkričio 16. Nr. 256, 257, 258. P. 4 (Vladai Klimkaitei).
Į Skapiškį atvykstantys mokslo žmonės, kultūros veikėjai, dvasininkai dažnai lankosi ir Aldonos Beleckaitės Kytrienės namuose: klauso jos pasakojimų apie Skapiškyje dirbusius dvasininkus, vargonininkus, sunkius pokario metus apie sovietmečiu jos vyro brolio architekto Leono Kytros (1913–2003) nuo sunaikinimo išgelbėtą Misijų paminklą esantį miestelio centre ir kt. Belieka tik stebėtis, kad ligų varginama, 2012 m. sausio 1 d. sulaukusi 80-ties metų Aldona Kytrienė nepaliauja kituose ieškoti gėrio ir džiaugtis kiekviena Dievo dovanota gyvenimo akimirka.
Aldonos Beleckaitės vaikystė ir jaunystė
Aldona Beleckaitė –Kytrienė gimė netoli Skapiškio esančiame Tvirų kaime Romo Belecko (1905–1984) ir Onos Vilimaitės (1908–1983) šeimoje, kur augo jau 1930 m. balandžio 12 d. gimusi vyresnė dukra Eugenija (ištekėjo už Antano Naujiko, 1926–2002).
Aldona Kytrienė – giliai tikinti. Jos tikėjimą brandino ne tik tėveliai, bet ir pusbrolis, būsimasis kunigas Petras Tijušas (1921 07 08–1948 04 25–1999 12 11). Mat jis daug laiko praleisdavo su daug už jį jaunesnėmis pusseserėmis – mamos brolio dukromis Eugenija ir Aldona.
Svečiuose pas Aldoną Kytrienę. Iš kairės: Aldona Kytrienė, dr. Aldona Vasiliauskienė, prof. Vilija Targamadzė, doc. dr. Angelė Kaušylienė ir Antanas Vilūnas. Nuotraukos iš asmeninio dr. A. Vasiliauskienės archyvo
Kaip pasakoja Aldona Kytrienė, tėvai dažnai ją ir seserį palikdavo Petro globai ir priežiūrai. Jis mėgo mergaites auklėti, ypač savo „aukojamų Mišių“ metu, nes nuo pat mažens vaidino kunigėlį. Petras patarnaudavo šv. Mišiose kan. Nikodemui Kasperiūnui, tad sekmadieniais paliktas prižiūrėti mergaičių, rugiuose pasistatydavo altorių ir, suklupdęs mergaites, „aukodavo Mišias“, neleisdamas joms ne tik sukosėti, bet ir pakrutėti. O Aldutė su Augute buvo paklusnios, džiaugėsi turėdamos tokį pusbrolį. Petras mėgdavo uogauti, tad į mišką vesdavosi ir mergaites. Šios gi, prisivalgiusios uogų, norėdavo namo. Tada Petras pasodindavo mergaites ant kelmo, rinkdavo aplink uogas ir kad jos „nezystų“, sekdavo pasakas, deklamuodavo eilėraščius ar juokindavo. Taip joms pasėdėjus ant kelių kelmų, Petras prisirinkdavo krepšį uogų, įpildavo į puodelius ir mergaitėms. Deja jos, beeidamos namo, dažnai užkliūdavo už kelmo ir uogas išberdavo, arba suvalgydavo...
Aldona nuo vaikystės labai myli gėles. Ji mano, kad gėlių grožį pajutusi iš tėtės brolio sesers Joanos (kun. Petro Tijušo motinos). Jos namuose buvo labai gražus darželis, kuriame stovėjo Marijos statula. Teta yra sakiusi, kad Mariją privalo apsupti pačios gražiausios gėlės. Aldona Kytrienė apgailestauja, kad pastaruoju metu sveikatos stoka nebeleidžia tiek daug jėgų atiduoti gėlėms – turėjo ženkliai sumažinti ir jų skaičių, panaikinti ir alpinariumą. Tačiau ir dabar vasarą darželiuose žydi per 20 įvairių rūšių gėlių. Tad ji kalba: „Pavasarį, jei Dievas duos dar kiek jėgų – vis tiek dar pasėsiu: ir man, ir vaikams, anūkėliams džiaugsmas ir kitiems galėsiu duoti...“
Jugasė (taip vadindavo Joaną Tijūšienę) kepdavo ir labai skanius pyragus. Tad su seserimi Eugenija Aldona lenktyniaudavo, kuri iš miestelio parneš laikraščių, kad teta pavaišintų pyrago gabalu ar skania bandute. Noras kažką skanaus gaminti irgi brendo iš vaikystės.
Gieda nuo pradžios mokyklos mokinukės
Aldonai lankant Skapiškio pradžios mokyklą, vargonininkas Albinas Gokas (1899–1957) ėjo į mokyklą ir tikrindavo vaikų klausą. Tinkančius kalbino į chorą. Tad prieš karą Aldutė lankė bažnyčioje veikusį vaikų chorą. Vagonininkui A. Gokui išvykus į Kupiškį, per karą vaikų choras bažnyčioje negiedojo.
Pokary jaunimo chorą aktyviai organizavo kun. Valentinas Šikšnius – Šikšnys (1914 08 04–1939 06 03–1984 12 08), Skapiškyje tedirbęs pusmetį. Jis surinkdavo miestelyje iš turgelio jaunimą ir vesdavo giedoti – vargonininkas Kazimieras Jovaiša (1890 08 16–1984 02 17) tikrindavo klausą ir atrinkdavo tinkamus. Tad į bažnytinį chorą buvo įjungtas visas Tvirų, Aičionių bei kitų kaimų balsingas jaunimas... Vargonininkas K. Jovaiša neilgai dirbo. Vėliau vargonininku dirbęs Vytautas Četkauskas (1910 10 28–1986 02 21) dar labiau išplėtė chorą.
Aldoną Kytrienę (dešinėje) su jubiliejumi pasveikino Utenos rajono savivaldybės kultūros skyriaus vyr. specialistė socialinių mokslų magistrė Zita Mackevičienė ir nusipelnęs inžinierius, Daugailių pagrindinės mokyklos bičiulių pirmininkas Antanas Vilūnas
Bažnytinis choras išaugo iki 55 giesmininkų: giedojo keturiais balsais, repetuodavo atskirais balsais, o kartą savaitėje ir visi kartu. Vargonininkas buvo labai dėmesingas jaunesniems, saugojo, kad vyresnieji jų nenustumtų į pakraščius. Aldona Kytrienė prisimena jau šviesios atminties itin gražų skambų balsą turėjusią Jokubauskaitę, Mišių metu atlikdavusią solo partijas.
Aldonos vyras Povilas Kytra
Netoli Tvirų kaimo, kitoje kelio pusėje, kaimyniniame Aičionių kaime gyveno gausi Kytrų šeima. Jaunimas po dienos darbų sueidavo, vakarodavo, organizuodavo įvairius žaidimus, tad vieni kitus gerai pažinojo. Aičioniškiui Povilui Kytrai (1917–2008) į širdį įkrito graži, protinga ir labai kukli Beleckų Aldutė.
Povilas buvo gimęs Skapiškio miestelį. Čia, mamos tėviškėje Čeikų namuose gyveno gausi Kytrų šeima (šeši vaikai: keturi sūnūs ir dvi dukros). Motinos brolis Čeika buvo išvykęs į Ameriką užsidirbti pinigėlių, tad sesė su šeima prižiūrėjo namus. Dėdei sugrįžus, jis seseriai davė pasogos („atpatogino“) ir Kytros nusipirko namus Aičionyse.
Povilas, baigęs Skapiškio mokyklos 4 skyrius, tarnavo kariuomenėje, ten paliktas virštarnybiniu, baigė karinius mokslus. Už labai gerą mokslą gavo vardinį laikrodį, užsitarnavo karinį laipsnį. Vėliau, jau dirbdamas buhalteriu kolūkyje, neakivaizdiniu būdu Vilniuje užbaigė buhalterinius mokslus. Skapiškio kolūkyje buhalteriu išdirbęs 20 metų, perėjo dirbti vyriausiuoju buhalteriu į Rokiškio rajone esantį kolūkį „Lėvens Krantai“. Čia po 13 metų darbo išėjo į pensiją.
1950 m. Aldona Beleckaitė ištekėjo už Povilo Kytros. Juos sutuokė jau minėtas Aldonos pusbrolis kun. Petras Tijušas. Kartu sutuokė ir Eugeniją Beleckaitę su Antanu Naujiku. Tad abi seserys ištekėjo tą pačią dieną. Laiminga Aldonos ir Povilo santuoka tęsėsi 58 metus, kol Viešpats į Amžinybę pasišaukė Povilą.
Namai Skapiškyje
Kytrų šeima kurį laiką gyveno vyro tėviškėje Aičionyse. Didelį tėviškės ūkį ir dalį gražių pastatų sovietinė valdžia jau buvo nacionalizavusi. P. Kytrai, kaip kolūkio vyr. buhalteriui, kolūkis išskyrė sklypą namo statybai (sklypas buvo išskirtas mokyklos žemėje), suteikė lengvatų. Nepaisant lengvatų, namo statyba užsitęsė net penkerius metus – trūko pinigėlių. Ir tik 1958 m. rudenį Kytros atsikėlė į savo namą Skapiškyje, kuriame ir dabar gyvena 80-metį sulaukusi ponia Aldona. Povilas buvo labai tvarkingas, ūkio žmogus – tad jų sodyba Skapiškio miestelyje tapo viena gražiausių. Iki namų nusitiesė keliuką, kurį apsisodino topoliais. Visi pakelės grioviai ir grioveliai buvo gražiai sutvarkyti, išpjauti – tad keliauti pas Kytras buvo vienas džiaugsmas. Dabar gi medžiai išaugę, kai kurie ir padžiuvę, Aldona pergyvena, kad nebėra žmogaus, kuris kasdieną galėtų prižiūrėti, tvarkyti. Mat vyrui mirus, ji likosi gyventi namuose, pas vaikus nenori keltis – nori būti savo namų šeimininke: „kol dar pakrutu... kai visai nebegalėsiu, kas žino, kaip ten bus...“ O vaikai iš Vilniaus, Šiaulių, Priekulės atvažiuoja gana dažnai. Gera visiems susitikti namuose, kur gimė, augo, ėjo į mokslus...
Vaikai, vaikaičiai, provaikaičiai
Aldona ir Povilas Kytros išaugino tris vaikus: Rimantą (gim. 1951 m. balandžio 19 d.), Paulių (1959 m. vasario 3 d.) ir Reginą (1962 m. gegužės 9 d.), sulaukė 3 anūkų ir 3 anūkių, džiaugiasi jau ir proanūkiais: dviem berniukais ir dviem mergytėm (penkto laukia, turėtų gimti kovo mėnesį).
Rimantas universitete baigęs fizikos mokslus dirba mokyklos direktoriumi. Su Jūrate išaugino dvi dukras: Jurgitą ir Astą; Paulius Kaune baigęs Politechnikos institutą, įgijo programuotojo specialybę. Su Laimutė išaugino du sūnus Povilą ir Vilių; dukra Regina, Vilniaus universitete baigusi Bibliotekininkystę ir bibliografiją dirba Šiaulių miesto bibliotekoje direktorės pavaduotoja. Su vyru Leonu išaugino Justą ir Juliją.
Nepaisant sovietmečio sekmadieniais Aldona su šeima išsiruošdavo į bažnyčią – tikėjimą vaikams ugdė ne tik žodžiu, bet, svarbiausia, pavyzdžiu. Tad buvo miela žiūrėti, kai bažnyčioje pirmųjų metinių už Povilą Kytrą Mišiose visi vaikai ir anūkai su šeimomis pamaldžiai priėmė Švenčiausiąjį. Povilas, jau sirgdamas kadaise buvo sakęs: „Man būtų labai nesmagu, kad tik man mirus jūs susirinktumėte prie Dievo Stalo – bažnyčią privalu lankyti kiekvieną sekmadienį ir kasdieną melstis“.
Vaikai, augdami religingoj, darnioj šeimoj, gerai žinojo savo pareigas, tėvų reiklumą. Pasakys mama, kada reikia sugrįžti ir turi skubėti namo, nors vakarėlis pačiame įkarštyje – kitaip mama ateis ir išsives, o tada bus nesmagu prieš draugus. „Mama pasakė ir šventa“ – sako dukra Regina, tą kartoja ir sūnūs bei marčios. Tad ir dabar, vos Aldonai užsiminus apie reikiamus atlikti darbus: sodinti ar nukasti bulves, statyti ar ardyti šiltnamį – visi palikę savo darbus, skuba į gimtuosius namus. Tai ne tik pareiga, bet ir didžiulė meilė, kurią ne kiekviena motina geba subrandinti. Manyčiau, paprastos – liaudiškos pedagogikos, kaip auginti vaikus, iš Aldonos galėtų pasimokyti ne vienas...
Ir ne tik pedagogikos, o ir geranoriško požiūrio į kitą žmogų. Tik pasistačius namus, salkose vasaros sezonams Aldona ir Povilas Kytros sutikdavo apgyvendinti į kolūky atvykusius įvairius specialistus – žemėtvarkininkus bei kitokius pareigūnus. „Niekas nepriimdavo, tai kurgi žmonės dėsis, negi važinės į Kupiškį“ – sako Aldona. O tiems laikiniems „nuomininkams“ reikėdavo paruošti ir maistą...
Aldonos darbai ir pomėgiai
Nuo 1965 m. Aldona Kytrienė su seserimi Eugenija Naujikiene (ji irgi gyvena Skapiškio miestelyje) septynis sezonus dirbo mokykloje virėja, po to 17 metų virėja dirbo darželyje. Darbas, vaikai, gyvuliai, daržai – darbų buvo ganėtinai, tad vos paaugę vaikai jau turėjo savo įpareigojimus, be abejo, padėdavo ir vyras, nors per dienas buvo „prapuolęs“ kolūkio kontoroje, o ir į namus parsinešdavo popierių ...
Nutverdama minutėlę laiko Aldona mezgė megztukus, sukneles, kostiumėlius – nebuvo už ką pirkti, o ir esant pinigėlių būtų sudėtinga įsigyti, nes parduotuvėse nebuvo... Mezgimu uždegė ir kitas darželio darbuotojas. Mezgė vaikams, vėliau marčioms, vaikaičiams... Labai džiaugiasi – pasigiria ir kaimynams, kad marti Laimutė – Pauliaus žmona, puiki mezgėja – tautodailininkė. Itin laukia jos atvažiuojant visi Aldonos vaikai ir visa giminė, nes ji – ir puiki šeimininkė, žino, atvykusi priruoš gardžiausių valgių.
Aldonos ir Povilo Kytrų namai nuo seno garsėjo skaniai gaminamais patiekalais. Sovietmečiu čia vykdavo choristų baliai. Ypač kai Skapiškio parapijos administratoriumi 23 metus (1953–1976) dirbo kun. Juozapas Lukšas (1917 10 19–1944–1997 03 09). Aišku, Aldonai virti ir kepti padėdavo susirinkusi didelė talka, tačiau ji būdavo pagrindine šeimininke. Dar ir dabar pažįstamos ateina paprašyti iškepti kokį tai pyragą, ar medaunyką – nes tokius skanius temokanti tik ji viena... Džiaugiasi, kad į choristų balius susirinkusieji labai vienas kitą gerbė, buvo draugiški, tad žaidimai, dainos užsitęsdavo ilgai... Aišku, ne tik apie pasigėrimą, bet ir apie jokį užsigėrimą nebuvo nė minties... O iškėlus Skapiškio kunigus į kitas parapijas, choristai, jų pakviesti, per atlaidus važiuodavo ten giedoti. Taip Skapiškio bažnyčios chorui atlaidų metu teko giedoti Antašavoje, Zarasuose, Pandėlyje, Panemunėlyje ir kt.
Vyras – Povilas Kytra – žinomas ir gerai dirbantis buhalteris, tad partinė valdžia Aldonos ne kartą prašė mesti bažnyčią bei chorą, o jai griežtai atsisakius, sovietinėje spaudoje pasirodė moteriškę išjuokiantis straipsnis, kuriame rašyta, kad „Tamsus žmogus, neatsisako bažnyčios“ ir kokia nesupratinga buhalterio žmona, kad eina bažnyčion. O ji dabar juokauja – „sovietmečiu išgarsėjau spaudoje“...
Turėdama gražų balsą ir mėgdama muziką Aldona dainavo ir pasaulietiniame chore bei ansamblyje. Su ansambliu koncertavo įvairiuose rajono kultūros namuose, su choru – dainų šventėse. Kultūros namų direktorė surinkdavo dainininkus, o muzikos mokytoja mokė dainų.
Aldona Kytrienė išsaugojusi atmintyje atsiminimus apie Skapiškyje dirbusius dvasininkus, vargonininkus, čia vykusius renginius – dvasinį ir kultūrinį Skapiškio gyvenimą. Tad jubiliatė – tarsi lobių skrynią...
Gyvenimas gražus – jis dovanotas Dievo
Nors Aldoną kamuoja įvairiausios ligos, tačiau ji pilna optimizmo gyvenimu: „Džiaugiuosi ir dėkoju Dievui už kiekvieną dieną“ – sako jubiliatė visur ieškodama gėrio: „Šiandien dar išlipau iš lovos ir dviem lazdom pasiremdama pamažu, neskubėdama pereinu per kambarį, o ir kur skubėti? – laiko turiu; paskui išeinu dar ir į lauką... Man dar gerai, o kiek žmonių ne tik senų, bet ir jaunų – prikaustyti prie patalo...“ Ir taip visą gyvenimą ir visur ieškojo ir tebeieško gėrio, visais džiaugiasi, o išgirdusi smerkimą sako: „Ne mums teisti – nesiimkim Dievo pareigų“.
Aldona džiaugiasi Skapiškio seniūno Valdo Juškevičiaus dėmesiu – jai priskirtas žmogus nors kiek patalkinti: atnešti iš šulinio vandens, malkų krosniai pakurti...
Ir kai žinome, kiek žmonių laukia valdžios pašalpų, paramų, tingėdami pajudinti pirštus – Aldona tokiems yra puikus pavyzdys: vasarą neišgalėdama, pasiremdama lazda, sėdėdama ant taburetės sugeba nuravėti taip greitai darže augančias piktžoles, išpuoselėti gėles, bando kiek daugiau atlikti darbų – pasirodyti atvykstantiems vaikams, kad ji dar gali ...
Didžiausias kasdieninis Aldonos džiaugsmas „Marijos radijas“, religinė literatūra ir maldos: reikia pasišvęsti nors kiek Dievui: tad ji daug meldžiasi už gyvuosius ir mirusius, už vaikus ir vaikaičius – provaikaičius, už gimines ir pažįstamus, už parapiją, už dvasininkus...
