Asmenybės
01 24. Albinas Žukauskas – 100-osios gimimo metinės
Vytautas Žeimantas
Baltarusijos rašytojų sąjungos narys
Šį sausį Lietuva pažymi žinomo poeto, rašytojo ir vertėjo Albino Žukausko šimtąsias gimimo metines. Apie jo indėlį į Lietuvos kultūrą, lietuvių literatūrą šį kartą nenorėčiau daug kalbėti, nors jis pirmąjį savo poezijos rinkinį „Laikai ir žmonės“ išleido dar prieškariniame Vilniuje, 1938 metais, vėliau, išleido dar kelias dešimtis autorinių knygų, buvo apdovanotas visomis įmanomomis premijomis ir apdovanojimais, kurie tuomet buvo mūsų respublikoje. 1972 m. jam suteikiamas Lietuvos nusipelniusio kultūros veikėjo vardas, 1976 m. už poezijos rinktinę „Atabradai“ skiriama Lietuvos valstybinė premija. Tačiau norėčiau plačiau pakalbėti apie A.Žukauską, kaip apie gerą ir ištikimą Baltarusijos rašytojų draugą, jų kūrybos populiarintoją. Turbūt neapsiriksiu pasakęs, kad A.Žukausko kūryboje didelę, sakyčiau, ir aiškiai teigiamą įtaką turėjo jo draugystė su Baltarusijos rašytojais ir poetais, artimi asmeniniai ryšiai su jais. Ir kaip tų nuoširdžių santykių rezultatas - daugybė jo vertimų iš baltarusių kalbos, apžvalginiai straipsniai apie Baltarusijos literatūrą, draugiškas, analitiškai kritiškas požiūris į atskirų baltarusių rašytojų kūrybą, atsiskleidęs įvairiais laikais rašytose recenzijose. Baltarusiška tematika jis susidomėjo dar prieš karą, rašė laisvos Lietuvos spaudoje ir laikinai lenkų okupuoto Vilniaus krašto lietuviškoje periodikoje. Ir po karo Lietuvoje jo dėka mes galėjome daug sužinoti apie kaimynų literatūrą.
Šiai veiklai jam talkino ir užimamos pareigos. 1940-1941 m. jis buvo laikraščio „Vilniaus balsas“ redaktorius, 1948-1953 m. - Grožinės literatūros leidyklos vyriausiasis redaktorius. Vėliau jis dirbo Lietuvos kino studijoje, buvo Literatūros fondo direktorius. A.Žukauskas visada buvo ne tik įvairių renginių, skirtų Baltarusijos literatūrai ar atskiriems baltarusių rašytojams, iniciatorius ir įkvėpėjas, bet dažnai ir vykdytojas. Visos ženklios datos Jankos Kupalos, Jakubo Kolaso, Maksimo Tanko, kitų baltarusių rašytojų gyvenime nelikdavo A.Žukausko nepastebėtos. Apie tai byloja gausūs jo straipsniai. Ir ne tik Lietuvoje. Ir šiandien, pavyzdžiui, įdomu baltarusiškame laikraštyje „Zviazda“ (1982 03 11) skaityti A. Žukausko straipsnį „Vilnius prisimena ir gerbia savo garsųjį draugą ir pilietį“, skirtą Vilniuje pradėjusio savo kūrybinį kelią baltarusių klasiko Jakubo Kolaso šimtosiomis gimimo metinėmis.
Baltarusių rašytojas Jazepas Semiažonas kartą parašė, kad A. Žukausko kūryba yra artima baltarusiams, nes jis gimė Dzūkijoje, netoli nuo Šiaurės Baltarusijos. Jis teisus, bet tik iš dalies. Taip, būsimasis rašytojas gimė 1912 m. sausio 25 d. lietuviškame Bubelių kaime, kuris dabar priklauso Lenkijai ir yra šalia Lietuvos, Baltarusijos ir Lenkijos valstybinių sienų sankirtos. Po Rusijos imperijos žlugimo čia įsigalėjusi Lenkijos valdžia iš karto jo gimtajame kaime uždarė lietuvišką mokyklą. Jis tęsė mokslus lenkų okupuotame Vilniuje, lietuviškoje Vytauto Didžiojo gimnazijoje, kurią baigė 1935 m. Jis, kaip ir daugelis tuo metų Vilniuje gyvenusių lietuvių ir baltarusių, patyrė tautinę priespaudą.
„Daugiausia – nuo pat pradžių, nuo pat nespausdintų eilėraščių, apsakymų, šaukiau prieš neteisybę ir nelygybę, vaizdavau Vilniaus krašto valstiečių nedžiugią buitį. Daug ten būta ir antikarinės, ypač antifašistinės aistros, protesto prieš socialinę ir nacionalinę priespaudą, lenkiško, poniško persekiojimo tvaiką“, – vėliau parašys A. Žukauskas apie savo prieškario kūrybos tematiką.
Tai jungė lietuvius ir baltarusius, nenorėjusius pasiduoti lenkinimo politikai, norėjusiais kalbėti savomis gimtosiomis kalbomis, ugdyti savo tautinę kultūrą. Todėl jaunasis A.Žukauskas, kaip kiti Vilniuje gyvenę lietuvių intelektualai, suartėjo su baltarusiais, organizuodavo bendrus kultūros renginius, bendradarbiaudavo lietuviškoje ir baltarusiškoje spaudoje, versdavo vieni kitų literatūrą. Čia taip pat reiktų ieškoti priežasties, kuri turėjo įtakos A.Žukausko pasaulėžiūrai, jo suartėjimui su baltarusiais.
Pavyzdžiui, jau tuo metu, dar prieš karą, užsimezgė draugystė tarp jaunųjų A.Žukausko ir M.Tanko, kuris pirmasis išverčia savo draugo eilėraščius į baltarusių kalbą, vėliau ne kartą geru žodžiu prisimena savo memuaruose ‚Kalendoriaus lapeliai“. A.Žukauskas, savo ruožtu, tampa didelis M.Tanko kūrybos propaguotojas, verčia jaunojo poeto eilėraščius ir skelbia juos lietuviškoje spaudoje, tarp jos ir prieškariniame „Lietuvos Aide“. 1961 m. lietuvių kalba ateina M.Tanko eilėraščių knyga „Žaibo kelias“. O 1969 m. A. Žukauskas išverčia jo atminimų knygą „Kalendoriaus lapeliai“.
Be M.Tanko jis verčia iš baltarusių į lietuvių kalbą Z. Biadulios „Sidabrinę tabokinę“ (1956), M.Hareckio romaną „Vilniaus komunarai“ (1965). A.Žukauskas tampa vertėju ir redaktoriumi stambių knygų ‚Baltarusių prozos antologija“ (1952), dviejų poezijos antologijų: „Iš baltarusių poezijos“ (1952) ir „Nemunu plaukia daina“ (1958). Jis verčia ir ruošia spaudai Jankos Kupalos, Jakubo Kolaso ir Arkadijaus Kulešovo poezijos rinktines. Be to, A.Žukauskas verčia į lietuvių kalbą ir P.Broukos, P.Glebko, kitų baltarusių rašytojų kūrinius.
Jo kūrybinio entuziazmo nesustabdė ir daugelio pokario lietuvių inteligentų lemtis – sovietinis saugumas ir jame įtarė „liaudies priešą“, areštavo rašytoją. Tačiau A.Žukausko laimei jo „eilė“ atėjo gerokai pavėlavus, tik 1953 m pradžioje. Jį suėmė ir pradėjo tardyti prieš pat Stalino mirtį, o po mirties paleido. Todėl jam saugumo kazematuose teko prabūti tik du mėnesius. Buvo lyg ir nekaltas, tačiau į jį buvo šnairuojama. Kurį laiką teko rašyti „į stalčių“. Tačiau gyvenimas nestovėjo vietoje. A.Žukausko vardas vėl sumirgėjo spaudoje.
A.Žukausko eilėraščių knyga baltarusių kalba „Benamė meilė“
Daugelis Baltarusijos rašytojų irgi vertė A.Žukausko kūrybą. Tai J.Semiažonas, M.Chvedarovičius, U.Šachauca, A.Razanavas. H.Taras, S.Grachouskis, M.Lužaninas, A.Vasilevičius, kiti. Praktiškai visuose tuo metu Baltarusijoje ėjusiuose respublikiniuose laikraščiuose ir žurnaluose buvo skelbiama A.Žukausko poezija. Jo vertimų radau ir daugelio miestų laikraščiuose, jaunimo ir vaikų spaudoje. Jis iš tiesų buvo populiarus Baltarusijoje.
O 1974 m. Minske pasirodė A.Žukausko eilėraščių rinkinys baltarusių kalba „Benamė meilė“. „A.Žukausko kūryboje vyrauja istorinės lietuviško kaimo realijos, žmonių likimai, atsiskleidžia tautos tvirtumas, gimtojo krašto dainingumas“, - vėliau apie jo kūrybą parašys minskietis akademikas Adamas Maldzis.
1973 m. A.Žukauskui už aktyvią baltarusišką veiklą buvo suteiktas Baltarusijos nusipelniusio kultūros veikėjo vardas.
A. Žukauskas mirė 1987 m. ir visą savo gyvenimą jis išsaugojo meilę ir pagarbą baltarusių kultūrai ir literatūrai. Jis vienas iš labai retų lietuvių, patekusių į abi Baltarusijos enciklopedijas. Atskiri straipsniai apie A.Žukauską yra enciklopedijoje rusų kalba „Baltarusijos Respublika“ (2006) ir baltarusių kalba „Baltarusių enciklopedija“ (1998). Jis vertas tokios pagarbos, nes nuolat tiesė draugystės tiltus tarp lietuvių ir baltarusių literatūrų.
