Asmenybės
2024.02.01. Dievo globojamas ministras
.jpg)
Dr. Petras Stankeras
Kiekvienam duodamas gyvenimas, tiktai išrinktiesiems, Dievo pabučiuotiems, suteikiama galimybėpasiekti garbų amžių. Paskutinio žiemos mėnesio pačią pirmąją dieną – vasario 1 – Lietuvos Respublikos Policijos veteranų asociacijos garbės narys, pirmasis atgavusios nepriklausomybę Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras generolas Marijonas Misiukonis pažymėjo savo 85-metį. Tai garbingas Jubiliejus, kuriuo ne kiekvienas gali pasidžiaugti. Jubiliato draugai ir bendražygiai pagrįstai tuo džiaugiasi, nes Jubiliato nueitas ilgas ir prasmingas kelias ne visada buvo lengvas, bet visada turiningas, optimistinis net ir slogiais metais.
Milicijos generolas majoras M. Misiukonis 1984–1987 m. dirbo LTSR vidaus reikalų ministro pavaduotoju, 1987–1989 m. – pirmuoju pavaduotoju, nuo 1989 m. liepos 04 d. iki 1990 m. kovo mėn. LTSR vidaus reikalų ministru. Būtent Aukščiausiosios Tarybos vadovybė ir jos pirmininkas V. Landsbergis kvietė M. Misiukonį tapti ir atstačiusios nepriklausomybę Lietuvos VRM ministru. Šiose pareigose M. Misiukonis dirbo nuo 1990m. kovo 23 d. pirmojoje (ministrė pirmininkė Kazimira Danutė Prunskienė) ir antrojoje (ministras pirmininkas Albertas Šimėnas) Lietuvos Vyriausybėse. Nuo 1991 m. sausio iki rugpjūčio 1 d. laikinai ėjo vidaus reikalų ministro pareigas trečiojoje (ministras pirmininkas Gediminas Vagnorius) Vyriausybėje, kol iš jų pasitraukė savo iniciatyva.
Marijonas Misiukonis
Pirmas iš kairės – M.Misiukonis, straipsnio autorius - viduryje
Per paskutinius 105 Lietuvos valstybės gyvavimo metus, šalies vidaus reikalų vadovais dirbo 53 žmonės. M. Misiukonis buvo 32-as Lietuvos vidaus reikalų ministras ir ištarnavo šiame poste 2 metus ir 26 dienas. M. Misiukonis yra trečias Lietuvos vidaus reikalų ministras, parašęs ir 2018 metais išleidęs atsiminimų knygą „Lemtingi metai. VRM istoriniuose įvykiuose“ (viršelio dailininkas Vytautas Bracas). Du pirmi buvo prieškario ministeriai Rapolas Skipitis ir Vladas Požėla. M. Misiukonio knyga yra pagerbiami ir įamžinami tie, kurie ilgus metus tarnavo Lietuvos milicijoje, VRM, policijoje, kurių, deja, jau nėra mūsų tarpe. Amžina šlovė jiems.
M. Misiukonio parašyti atsiminimai pasako labai daug apie patį autorių ir yra svarbus, susidomėjimą keliantis epochos dokumentas bei vertingas tarybinio teisėsaugos aparato, o ypač VRM darbų, liudijimas. Jie yra autentiški, nes priklauso vaizduojamų įvykių liudininko, be tarpiško dalyvio ir vadovo plunksnai. Autorius nemėgina vertinti, smerkti ar teisinti Lietuvos TSR saugumo tarnybos (VSK) ir VRM veiklos ar skelbti moralinio ir politinio nuosprendžio Tarybų Lietuvos vadovams, su kuriais jam tekdavo bendrauti vos ne kasdieną. Jis pasakoja apie tai, ką matė, ką girdėjo ir dėl ko labiausiai pergyveno. Atsiminimų autorius puikiai orientavosi tuometinėje politinėje situacijoje bei buvo pakankamai inteligentiškas, kad nesivelti į politines rietenas.
M.Misiukonis (septintas iš kairės) tarp Lietuvos policijos veteranų
2000 02 16 Jo ekscelencija Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus įteikė M. Misiukoniui Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžių
Atkūrusios nepriklausomybę Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrai, iš kairės į dešinę: Česlovas Blažys, Vidmantas Žiemelis, Marijonas Misiukonis, Romasis Vaitiekūnas, Gintaras Furmanavičius, Stasys Šedbaras, Virgilijus Bulovas ir Raimondas Šukys
Nagrinėjant XX a. pabaigos Lietuvos istoriją apsieiti be M. Misiukonio neįmanoma. Jis dalyvavo beveik visuose 1989/1990 metų Lietuvos visuomenės svarbiausiuose įvykiuose, o kai kuriems iš jų, turėjo didžiulę įtaką. Dirbant Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje, M. Misiukoniui teko betarpiškai susitikti, kalbėtis ir, jau būnant nepriklausomos valstybės ministru, vesti derybas su Tarybų Sąjungos vidaus reikalų ministrais armijos generolu Vitalijumi Fedorčiuku, generolu leitenantu Vadimu Bakatinu, Borisu Pugo bei jų pavaduotojais.
Kai Tarybų Sąjungos vidaus reikalų ministru tapo V. Bakatinas, jis pritarė M. Misiukonio argumentams, kad Lietuvos VRM sistemą reikia depolitizuoti. Aštuoniasdešimt devintųjų pradžioje jau aiškiai matėsi, kad Lietuvoje bus daugiapartiškumas. VRM nebegalėjo likti pavaldi Komunistų partijai ir V. Bakatinas tai suprato. Ministras M. Misiukonis neslepia savo simpatijų V. Bakatinui, kuris buvo gan tolerantiškas atkūrusiai nepriklausomybę Lietuvai. „Tuo metu Lietuvos VRM santykiai su TSRS VRM ir asmeniškai su V. Bakatinu buvo grindžiami abipusiu pasitikėjimu“. „Neblogai pažinojau Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministrą Viktorą Baranikovą, kuris buvo B. Jelcino bendražygis ir pokalbiuose su manimi visiškai palaikė Lietuvos vidaus reikalų ministeriją“, - dalinasi atsiminimais M. Misiukonis. Geri ir draugiški ryšiai su kaimynais – saugumo garantas mūsų šaliai. Nesutarimus, konfliktines situacijas politikams būtina spręsti protingomis derybomis, o ne eskaluoti įtampą ir sukelti karą šalyje. Norėdami gyventi taikoje, mes privalome pasistengti patys elgtis ne agresyviai, o ieškoti taikaus sambūvio paradigmų ir jomis išmintingai naudotis. Būtent šiomis nuostatomis vadovavosi ministras M. Misiukonis ir jos pasiteisino.
Derantis su Maskvos funkcionieriais, milicijos generolui majorui M. Misiukoniui reikėjo nemenkų diplomatinių gabumų, neeilinės asmeninės drąsos. Nepamirškime, kad Lietuvos vidaus reikalų ministrui buvo nekartą grasinta dėl Tarybų Sąjungos pareigūno priesaikos sulaužymo: gąsdino kariniu tribunolu, šeimos ištrėmimu, vaikų dingimu. Ministras pergyveno dėl namuose likusios žmonos Aldonos, dėl sūnų (Arūnas ir Tomas), o kabinete ant darbo stalo gulėjo automatas su atsarginėmis šovinių dėtuvėmis. Sausio 12-osios vakare sukuriamas ir apginkluojamas 60-ies žmonių VRM gynybos štabas. Vidaus reikalų ministerijos languose buvo išstatyti kulkosvaidžiai. Kas lėmė, kad sausio 13-ąją Lietuva kovojo dainomis, o ne ginklais? Tuometis Vidaus reikalų ministras M. Misiukonis tvirtina – jei ginklai būtų patekę į politikų rankas, Lietuvą būtų ištikusi tragedija. VRM Nemenčinės sandėliuose buvo saugomi tris tūkstančiai Kalašnikovo AK 74 automatų. Tomis dienomis ministras jautė ne tik Maskvos, bet ir savų lietuvių spaudimą. V. Landsbergis prašė ir reikalavo, kad pareigūnai atiduotų ginklus.
Be M. Misiukonio asmenybės sunku įsivaizduoti atgimstančios Lietuvos istoriją. Tai jo nuopelnas, kad Lietuva nebuvo įtraukta į pilietinio karo skerdynes. Ministras prisimena, kad „VRM skilimas tuo metu galėjo turėti labai rimtų pasekmių taikios revoliucijos raidai“, „...Su artimiausiais bendradarbiais pradėjau, galima sakyti, konspiracijos sąlygomis svarstyti depolitizacijos klausimą“. Tuo istoriniu ir lemiamu Lietuvai laikotarpiu dirbdamas ministru, M. Misiukonis apsaugojo šalies vidaus reikalų struktūras nuo susiskaldymo ir ginkluotos priešpriešos, nuosekliai įgyvendino koncepciją, kad milicija tarnauja tik įstatymui ir žmonėms, visiškai depolitizavo ją, panaikino joje komunistų partines organizacijas.
Šiomis ir kitomis priemonėmis M. Misiukonis pradėjo tarybinės milicijos pertvarkymo į Lietuvos policiją procesą, kūrė policijos komisariatus vietoj buvusių vidaus reikalų skyrių. Reikia nepamiršti, kaip drąsiai jis elgėsi per 1991 metų sausio 13-osios įvykius. Sausio 11 – 13 dienomis Tarybų Sąjunga, pasitelkdama savo kariuomenę, mėgino įvykdyti valstybinį perversmą. Kartu tai buvo griežtas Lietuvos policijos struktūrų išbandymas, kurį policija išlaikė garbingai. Per Sausio įvykius vidaus reikalų ministras M. Misiukonis uždraudė išduoti ginklus milicijos pareigūnams ir apsaugojo nuo ginkluotų susirėmimų bei neapgalvotų veiksmų – ir buvo apšauktas vos ne Tėvynės išdaviku. O jei būtų išdavęs ginklus visokiems karštakošiams, prieš kuriuos stovėjo rusų tankai? Lietuvos nepriklausomybė būtų buvusi pražudyta. Tvirtą apsisprendimą tarnauti savo Tėvynei – Lietuvai – M. Misiukonis pademonstravo garbingai. Kuo būtų pasibaigę 1991 metų sausio įvykiai, jeigu tarybų valdžia būtų į savo rankas perėmusi VRM? „Man dabar net baisu pagalvoti, kas būtų nutikę, jeigu Vidaus reikalų ministerija tada būtų bent suabejojusi, kurią pusę pasirinkti. Juk jos žinioje buvo apie 20 tūkstančių ginkluotų ir gerai organizuotų profesionalų ir dar tiek pat neatestuotų darbuotojų“, – prisimena tuometis VRM Organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovas Alvydas Sadeckas.
Būtent ryžtinga ir kartu taktiška M. Misiukonio pozicija nulėmė, jog didžioji dalis milicijos parėmė nepriklausomybę. Tuo pereinamuoju laikotarpiu buvo labai svarbu, kaip pasielgs ministras - tai buvo labai svarbus psichologinis momentas. Ministras pirmas prisiekė tarnauti Lietuvai ir nusimetė pančius, kurie jį siejo su ana santvarka.
MinistroM. Misiukonio didelių pastangų dėka buvo išsaugotas šalies teritorinis vientisumas, pasiekta, kad beveik visi VRM padaliniai liko ištikimi Lietuvos Respublikai. Lūžio metu nesvyravę pareigūnai tapo nepriklausomybės ramsčiu, o visa Lietuvos VR sistema galutinai perorientuota iš Rytų į Vakarus. Plačių interesų ir puikios politinės nuovokos M. Misiukonis suprato, kad žmonių saugumą bei šalies valstybingumą gali ginti ir stiprinti tik dorai ir profesionaliai dirbanti policija.
Tačiau apsaugoti Lietuvą nuo gimstančio laukinio kapitalizmo organizuotų kriminalinių grupuočių siautėjimo generolas jau nebegalėjo: po politinių intrigų M. Misiukonis buvo faktiškai nušalintas nuo vadovavimo Lietuvos VRM. Principingas ir asketiškas M. Misiukonis patiko ne visiems politikams. Generolas tvirtai stojo prieš politikavimą, korupciją, pasisakė už valstybės valdymo demokratizavimą. Jis teigė, kad, nesant parlamento paramai, toliau dirbti neįmanoma. Nors premjeras G. Vagnorius asmeniškai jam jokių priekaištų neturėjo, pirmasis nepriklausomybę atgavusios Lietuvos vidaus reikalų ministras buvo priverstas atsistatydinti.
Generolas M. Misiukonis nugyveno puikų, įdomų, intriguojantį gyvenimą. Jis liudininkas to laiko, kuris, metams bėgant, eina vis užmarštin. Jo gyvenimas, veikla, įsitikinimai, asmeninis pavyzdys, neišsenkantis optimizmas – ženklus mūsų tautos ir valstybės gyvenimo tarpsnis. Mes ir mūsų palikuonys daug ko iš jo galime pasimokyti, daug kuo pasekti. Ateities tyrinėtojai, pažvelgę iš laiko atstumo ir išvydę dabarties realijas bendrame Lietuvos istorijos kontekste, daugelį (o galbūt ir daugumą) faktų ir vertinimų, be abejo, suvoks ir formuluos kitaip negu mes, amžininkai ir gyvi tų įvykių liudininkai.
Visgi, ministras M. Misiukonis, atsidavęs Lietuvai patriotas, iki šiol nėra tinkamai įvertintas. Net nėra pagerbtas sausio 13-osios atminimo medaliu. Tik 2000-aisiais metais, Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus dekretu, buvo apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.
M. Misiukonis dar 1990 metais prisiekė ištikimybę nepriklausomai Lietuvai. Tuomet Respublikos AT priėmė kreipimąsi į piliečius ir nusprendė, kad asmenys, pasisakantys už šalies nepriklausomybę, gaus imunitetą, prieš juos nebus imtasi represinių veiksmų dėl praėjusio gyvenimo faktų. Ši rezoliucija niekados nebuvo atšaukta. Pažadai buvo duoti valstybiniu lygiu, kai kurie žmonės, kurie juos davė, vis dar yra arba valdžioje, arba lieka įtakingi šalies politiniame gyvenime. Tačiau nuo 1998 metų buvęs ministras M. Misiukonis buvo pradėtas persekioti ne be kai kurių politikų pastangų. Lietuvos generalinė prokuratūra iškėlė M. Misiukoniui baudžiamąją bylą dėl genocido, konkrečiau, dėl kontraversiškai vertinamo „paskutinio Aukštaitijos partizano“ žūties. Iki galo neišsimokslinę teisininkai turbūt praleido paskaitas, kai buvo aiškinama, kad genocidas negali būti vykdomas prieš vieną asmenį.
„Viskas prasidėjo po to, kai buvau apdovanotos Gedimino ordinu. Po to, 2000 m. vasario 17 d., grupė konservatorių parašė pareiškimą, kuriame teigiama, kad aš buvau vienas aktyviausių pokario kovų su partizanais dalyvių <...>. Partizaninis karas Lietuvoje vyko 1944–1953 m., M. Misiukoniui tada ėjo keturiolikti metai. Matyt, rašydami pareiškimą jie nežinojo, kiek man metų. Po to buvo Seimo nario A. N. Stasiškio raštai prokuratūrai, vėliau susiorganizavo Seimo narių ir rezistentų grupė, kurie per radiją, televiziją ir spaudą aiškino, kad aš žudikas, o D. Kuodytė pareiškė, kad aš organizavau visą šitą veiklą. Buvo spaudžiami ir bylą nagrinėjančio Panevėžio apygardos teismo, Apeliacinio teismo teisėjai“, - prisimena Jubiliatas.
Tuometinė Seimo narė ir anksčiau buvusi komjaunimo aktyvistė bei LGGRTC direktorė D. Kuodytė kalbėjo, kad M. Misiukonis ne tik dalyvavęs partizano nužudyme, bet ir tam reikalui vadovavęs. Po kiek laiko šiai nesąmonei pritarė Genocido centro vyr. istorikas (!) Žygelis, kuris atkreipė dėmesį, kad partizano „suėmimo operacijai vadovavo pagrindinis (!) KGB jaunesnysis leitenantas Marijonas Misiukonis“.
2009 m. Panevėžio apygardos prokuratūra teismui perdavė baudžiamąją bylą, kurioje M. Misiukonis kaltinamas genocidu – dalyvavimu operacijoje, kurios tikslas tariamai buvo fiziškai sunaikinti „paskutinį Aukštaitijos partizaną“. LGGRTC rašte išvardijama vienuolika civilių asmenų, kuriuos asmeniškai nužudė šis partizanas ar dalyvavo juos žudant. Tarybų valdžios metais jam buvo iškelta baudžiamoji byla už civilių gyventojų žudymą veikiant ginkluotoje plėšikų grupėje. Jo sesuo, per ikiteisminį tyrimą paklausta, kiek jos brolis nužudė žmonių, atsakė, jog apie vienuolika. Tuo tarpu diletantai su teisininko diplomais M. Misiukonį apkaltino genocido vykdymu prieš Lietuvos partizanus, o Panevėžio prokuroras 2014 09 pasiūlė įkalinti pirmąjį Lietuvos vidaus reikalų ministrą po nepriklausomybės atkūrimo M. Misiukonį net šešerius su puse metų.
2016 m. vasario 25 d. Aukščiausiasis Teismas, pasak J. Jurgelio, „užbaigė vieną ilgiausių ir patį absurdiškiausią procesą per visus atkurtos nepriklausomybės metus“ - galutinai išteisino M. Misiukonį „dėl dalyvavimo lietuvių tautos genocide“. Teismas nustatė, kad „nėra pagrindo teigti, kad M. Misiukonis, atlikdamas veiksmus, suvokė, jog dalyvauja sulaikant būtent „paskutinį Aukštaitijos partizaną“. Signataras A. Endriukaitis po išteisinamojo nuosprendžio paskelbė teisėjus esant tautos priešais. Keli ultrapatriotai kreipėsi į šalies prezidentę, prašydami pašalinti iš darbo visus teisėjus, prisidėjusius prie M. Misiukonio išteisinimo.
Aštuoniolika metų po prokuratūras ir teismus vykęs tampymas ir neteisėtas persekiojimas, paliko neišdildomą pėdsaką M. Misiukonio sveikatai. Tačiau generolas nenusimena, aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje: jis yra Lietuvos generalinio policijos komisaro sudarytos Visuomeninės policijos tarybos narys (nuo 2007 m.), Raguvos (Panevėžio r.) gimnazijos Garbės galerijos beiVRM veteranų sporto klubo „Žvala“ (prezidentas Justinas Vasiliauskas) aktyvus narys.
Nuoširdžiausiai sveikiname garbų Jubiliatą su gražiu pragyventų metų skaičiumi, linkime stiprybės, ištvermės bei geros nuotaikos.
Atgal
