Asmenybės
Profesoriaus Juozo Ereto (Joseph Ehret) vardo garsinimas: Amerika – Lietuva – Šveicarija
.jpg)
Dr. Aldona Vasiliauskienė
Profesorius Juozas Eretas
Juozas Eretas (1896 10 18 - 1984 03 13) – iškilus Lietuvos ir Šveicarijos mokslininkas, filosofijos mokslų daktaras, Lietuvos universiteto (1930 m. pavadinto Vytauto Didžiojo vardu) profesorius, vienas Lietuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA) steigėjų (1922), išrinktas jos akademiku (1936), vėliau – garbės nariu (1979), literatūros istorikas ir pedagogas, publicistas, Lietuvių rašytojų sąjungos (JAV) garbės narys, visuomenės veikėjas, Lietuvos kariuomenės savanoris, Lietuvos telegramų agentūros ELTA steigėjas (1920), 1919-1941 m. gyvendamas Lietuvoje dirbo ten, kur labiausiai tuo metu reikėjo jo sumanumo ir energijos.
Nesiliovė rūpintis Lietuva ir priverstas iš jos pasitraukti. Pergyvendamas dėl lietuviškos išeivijos likimo, ieškodamas išeities, parašė „Tremties trilogiją” („Tremtis – prakeikimas ar uždavinys” (1963), „Tremties lietuvis idėjų sūkuryje” (1965) ir „Tremtis kaip istorijos reiškinys“ (1965)) bei „Mažosios tautos ir valstybės (Jų reikšmė Europai)” (1966). J.Eretas nepailstamai kėlė Lietuvos laisvės klausimą visuomenei skaitomose paskaitose, rašydamas straipsnius į įvairius Vakaruose leidžiamus žurnalus užsienio kalbomis. Svarbi studija apie pamirštuosius baltus (1968), apie baltų tautas bei jų likimą (1970), apie lietuvių kalbą bei jos archainį turtingumą (1971). J. Eretas daug pasitarnavo ateitininkijai, 1960 m. išleisdamas monografiją apie Stasį Šalkauskį, o 1970 m. – apie Kazį Pakštą. 1980 m. buvo išleista dar viena monografija „Valančiaus šviesa už marių”, skirta prel. Pranciškui Jurui.
1. Prof. J. Ereto vardo garsinimas Amerikoje – Algis Liepinaitis
Prof. Juozas Eretas savo vardą pirmiausia garsino pats savo plačiašake veikla: jo parašyti straipsniai, knygos bei jo darbai mokslinėje bei visuomeninėje srityse.
Profesorius pagerbtas jam skirtais straipsniais (vienas pirmųjų apie jį parašė Stasys Šalkauskis 1934 m.) Lietuvoje, o 1972 m. išeivijoje išleistas straipsnių rinkinys: „Didysis jo nuotykis. Prof. J. Eretas tarnyboje Lietuvai“. Apie J. Eretą išspausdinta straipsnių „Drauge“, „Tėviškės žiburiuose“, „Ateityje“ ir kituose išeivijos leidiniuose.
Kitas J. Ereto vardo garsinimo etapas – Algis Liepinaitis. Supratęs J.Ereto leidinio „Užmirštieji baltai“ (1968) svarbą ir ja susižavėjęs, nutarė išversti knygą įvairiomis kalbomis ir populiarinti pasaulyje. Šiam tikslui 1973–1975 m. jis susirašinėjo su prof. J. Eretu (prašė leidimo versti, spausdinti, tarėsi dėl išsiuntinėjimo įvairių valstybių institucijoms).
1995 m. A. Liepinaitis parengė albumą (4 egzempliorius), kuriame 13 profesoriaus J. Ereto laiškų, kitų asmenų raštai A. Liepinaičiui, dėl leidybos, vertimo, išleistų leidinių viršelių kopijos ir pan. A. Liepinaičio iniciatyva „Užmirštieji baltai“ buvo išleisti net penkiomis kalbomis: anglų, prancūzų, ispanų, portugalų ir italų (vokiečių kalba jau buvo išleidęs J. Eretas). Tad neatsitiktinai kun. Vytautas Bagdanavičius MIC Algį Liepinaitį pavadino Tarptautiniu leidėju, gebėjusiu informuoti pasaulį apie Pabaltijo tautų (Lietuvos, Latvijos ir Estijos) pavergimą.
Pasak Grožvydo Lazausko (Amerikos Lietuvių Tarybos pirmininko, buvusio VLIK‘o Tarybos nario), šis albumas - ne tik vertingas istorinis šaltinis, bet ir įrodymas, kad ir vienas asmuo – prof. J. Eretas – savo sumanumu ir iniciatyva gali iškelti Lietuvos ir kitų Pabaltijo kraštų reikalą svetimųjų tautų tarpe, sudominti kitataučius mūsų kova prieš tada buvusį sovietiškąjį okupantą.
2. Darbai, garsinant prof. J. Ereto vardą Lietuvoje
Lietuvoje J. Ereto vardas pradėtas garsinti atgavus nepriklausomybę ir atkūrus LKMA. Apie jį kalbėta konferencijose, skirtose J. Eretui ar kitoms asmenybėms, kurias organizavo Lietuvių katalikų mokslo akademija, Baltoskandijos akademija ar VDU (1994, 1996, 1998, 2001, 2003 ir 2004 metais), susitikimuose bei kitokiuose renginiuose, vykusiuose Vilniuje, Kaune, Telšiuose, Šiauliuose, Panevėžyje, Kupiškyje bei mažesniuose miesteliuose.
Kaune ir Vilniuje J. Eretui buvo organizuotos parodos, pasirodė nemaža straipsnių periodinėje spaudoje, nemaža jų parašė ir straipsnio autorė. Išleistas profesoriui J. Eretui skirtas lankstinukas (dr. A. Vasiliauskienė). Itin plačiai prof. J. Ereto vardas nuskambėjo per jo gimimo 100 – mečiui organizuotus renginius.
2001 m. spalio 18 d. VDU Katalikų teologijos fakulteto kiemelyje buvo atidengtas ir pašventintas koplytstulpis (tautodailininkas Ipolitas Užkurnis) su įrašu ,,Lietuvos dukrai mokytojai iš Pakorbudžių Onai Jakaitytei Eretienei 1898-1954, Šveicarijos sūnui Lietuvos patriotui Juozui Eretui – Jakaičiui 1896-1984“.
2001 m. Algio Liepinaičio lėšomis „Užmirštieji baltai“ pagaliau pasirodė ir lietuvių kalba.
Lietuvoje buvo išleistas prof. J. Eretui skirtas suvenyrinis vokas (autorius Rimantas Šakalys) ir pašto ženklas (2003, dailininkė Aušrelė Ratkevičienė), Baltoskandijos akademijos iniciatyva pasirodė Juozo Ereto knygos „Kazys Pakštas“ naujas leidimas.
2006 m. spalio 12 d. Kaune ant Rotušės aikštės Nr. 23/2 J. Eretui atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1932-1937 m. gyveno literatūros istorikas, žurnalistas, politikas, Lietuvos kariuomenės savanoris, Lietuvos katalikų mokslų akademijos akademikas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius dr. Juozas Eretas. Mirė 1984 m. Šveicarijoje“ (dail. Leonas Adomkus).
3. Lietuvių dėmesys prof. Juozui Eretui Šveicarijoje
Kitas J. Ereto vardo garsinimo etapas – Šveicarijos lietuviai. Beveik prieš dešimtmetį tuometinei Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkei Janinai Survilaitei Vaitkevičienei lankantis Vilniuje ir dirbant Vilniaus universiteto bibliotekoje, su straipsnio autore kalbėta dėl paminklinės lentos J. Eretui būtinybės. Tada keltą mintį pavyko įgyvendinti Jūratei Kaspersen (Caspersen), nuo 2006 m. einančiai Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkės pareigas. Pastangas realizuoti šią idėją liudija p. Jūratės sukauptas storas aplankas susirašinėjimų, projektų ir kitos dokumentikos.
Pastebėtina, kad prof. Juozas Eretas Šveicarijos lietuvių bendruomenės išrinktas Lietuvos tūkstantmečio šveicaru. Jo pagerbimui atidengta memorialinė lenta.
2010 m. spalio 15 d. Bazelyje buvo organizuotas prasmingas prof. Juozui Eretui skirtas renginys, susidėjęs iš 5 dalių: paminklinės lentos atidengimo, apsilankymo kapinėse prie prof. J. Eretų šeimos kapo ir gėlių padėjimo, J. Eretui skirtos parodos atidarymo, konferencijos ir meninės programos. Renginį vedė Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Jūratė Kaspersen.
Atminimo lenta Oetlinger gatvėje Nr. 42 Bazelyje
Jūratė Kaspersen kalbėjo, kad memorialinė lenta atidengiama prie namo, kurio antrajame aukšte (pagal vokiečius – tai pirmas aukštas) ne tik vaikystėje, bet ir sugrįžęs iš Lietuvos jau su šeima keletą metų gyveno Juozas Eretas. Sugrįžo į šį jau tuščią butą, motina neseniai buvo mirusi, 1941 m. birželio 15–16 d. naktį. Todėl bareljefas ir vaizduoja jauną J.Eretą. Memorialinę lentą pagamino skulptorius Algirdas Bosas, gyvenantis Gargžduose. Dera pastebėti, kad ir dabar šiame name gyvena meniškos prigimties asmenys: fotografas, filosofas, istorikas ir du muzikai – jų šeimos čia išsipirkę butus.
Žodį tarė Lietuvos Respublikos ambasados Šveicarijos Konfederacijoje laikinoji reikalų patikėtinė Virginija Umbrasienė (šias pareigas eina nuo 2010 m. rugpjūčio 15 d.).
P. Virginija Umbrasienė sakė: „Profesorius Juozas Eretas – didžiulė šveicarų tautos dovana Lietuvai. Mes su dėkingumu lenkiamės Jums, mieli Šveicarijos žmonės, kad pasidalinote su mumis savo tėvynainiu, kuris save visą atidavė pažangios ir demokratiškos Lietuvos kūrimui.
Prof. J. Eretas giliai jautė, kaip svarbu lietuviams išsaugoti tautiškumą, tikėjimą. Jis visiems lietuviams, išsibarsčiusiems po svetimus kraštus, paliko testamentinį palinkėjimą, kad tikras kūrėjas savo jėgos svorį jaučia savyje ir dėl to kūrybiškas net ir toli nuo savųjų. Jam Lietuva yra ten, kur yra jis pats. Tai įpareigojo nepamiršti – ir kaip jis pats - nenuilstamai darbuotis Lietuvos labui“.
Laikinoji reikalų patikėtinė Virginija Umbrasienė nuėmė trispalvę vėliavėlę, dengusią paminklinę lentą.
Nedidelėje memorialinėje lentoje prof. J. Ereto portretas ir įrašas dvejomis kalbomis: vokiečių „In diesem Haus lebte Prof. Dr. Joseph Ehret Jakaitis 1896–1984 ein Sohn der Schweiz und ein Patriot Litauens“ ir lietuvių „Šiame name gyveno Šveicarijos sūnus Lietuvos patriotas prof. dr. Juozas Eretas – Jakaitis 1896–1984“.
Prieš pašventindamas paminklinę lentą kalbėjo kun. Julius Sasnauskas: „Labai simboliška, kad būtent šią dieną, spalio 15-ąją, 1919 metais Juozas Eretas pirmąsyk atvyko į Kauną. Čia po kelių dienų jis atšventė 23-iąjį gimtadienį, taigi visai dar jaunutis pradėjo savo lietuviškąją odisėją. Esu skaitęs kitų žmonių prisiminimus apie ano meto Kauną. Daug kur mieste tebebuvo mediniai šaligatviai, o nemaža dalis gyventojų kalbėjo lenkiškai ir rusiškai. Pati Lietuvos valstybės pradžia.
J. Eretas atidavė viską tos valstybės kūrimui. Ir viską iš jos priėmė. Net tris mėnesius Marijampolės kalėjimą už tariamą visuomenės kurstymą. Sakė: „Dėlto nesu kaltas, bet šiaip klaidų padariau, tai ir neprotestuoju“. Jis ėjo ten, kur reikėjo: į kariuomenę, į žiniasklaidos darbą, į kaimo parapijas ir mokyklas, į Seimą, į universitetą. Viskas Lietuvoje būtų buvę kitaip, jeigu sovietinė okupacija nebūtų nutraukusi jo darbo. Su didžiausia pagarba ir dėkingumu šiandien lenkiamės šiam kilniam žmogui ir jo gyvenimo nuotykiui.“
Kun. Julius Sasnauskas paminklinę lentą pašventino iš Lietuvos atsivežta rūtų puokštele – unikaliu ir J. Eretui svarbiu simboliu. Tai buvo itin jaudinanti akimirka profesoriaus dukrai Julijai ir jos vyrui, sūnui Juozui ir jų vaikams bei vaikaičiams.
Prie paminklinės lentos padėkos žodį lietuviams, pagerbusiems Juozą Eretą - tiek Lietuvos, tiek ir Šveicarijos sūnų, tarė Parlamentinės grupės Pro Balticum (įkurta apie 1990 m.) sekretorius Hans Graf.
Sugiedojus „Lietuva brangi“, keliauta į kapines.
Primintina, kad J. Ereto gyventi namai bei kapas jau yra tapę lietuvių traukos vietomis – paminėtina doktorantės Lionės Lapinskienės 2001 m. birželio 25 - liepos 4 dienomis organizuota Panevėžio pedagogų metodinė mokomoji praktinė kelionė „Literatūrų kryžkelėse: lietuvių ir vokiečių rašytojų takais“, kurios metu daug dėmesio skirta ir prof. J. Eretui.
Atgal
