Asmenybės
2023.07.03. Plunksnos riteris! Kas jis?
Stasys Lipskis
Žinomas žurnalistas, filologas ir kraštotyrininkas, Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos narys, aktyvus Žurnalistų senjorų klubo narys liepos septintąją švenčia gražią gyvenimo sukaktį – savo 85-ąsias gimimo metines. Garbingas amžius, o kai rašydamas šį etiudą dar kartą peržvelgiau jo kūrybinę biografiją, negalėjau net patikėti – išleisti keli šimtai knygų, parašyti tūkstančiai straipsnių spaudoje pribloškė savo neįtikėtina gausa. Sunku net patikėti, jog tai vieno žmogaus – ne kolektyvo – kūrybinis kraitis. Tad kol kas šios publikacijos herojų įvardinu įvardžiu – Jis.
Gimęs Onuškio valsčiaus Pajautų kaimelyje Jis netruko suvokti – absoliuti dauguma gyventojų negali pasigirti net pradiniu išsilavinimu. Ir tėvai, ir kaimynai – beraščiai. Tad pradėjęs lankyti Pasamovio pradinę mokyklą, Jis turėjo vienintelę svajonę – rašyti į laikraščius. Ir ta svajonė išsipildė!
„Knygas mėgau nuo pat vaikystės“,– prisipažino Jis viename pokalbyje. Pradėjo jas skaityti būdamas vos penkerių-šešerių metų. O jų rasdavo tėvų bei senelių pakraigėse – čia dar tebegulėjo seni elementoriai, kadaise knygnešių atnešti lietuviškos spaudos draudimo metais. Kaimas buvo trikalbis, tad Jis anksti išmoko ne tik rašyti, o ir kalbėti lietuvių, lenkų bei rusų kalbomis...
Mokslai mokslais, bet Jam anksti teko išmokti visus ūkinius darbus. Tėvelis buvo silpnos sveikatos, tad jau aštuonmetis jo sūnus kaskart tapdavo geriausiu tėvo pagalbininku – teko jam ir žemę arti, ir piemenuku būti, ir su dalgiu kirsti rugių laukus. Bet vargingoje jų šeimoje ne tik darbai buvo vienintelis rūpestis – čia dažnas svečias buvo ir knyga, ir laikraštis...
Tad nenuostabu, kas penkiolikos metų berniukas netruko pajusti rašymo džiaugsmą. Pirmuosius eilėraščius spausdino pradinės mokyklos sienlaikraštis, o 1953 metais pasirodė ir Jo pirmoji publikacija spaudoje. Jo kūrybinė veikla dar labiau suklestėjo besimokant Onuškio vidurinėje mokykloje. Jo kūrinėlius pradėjo publikuoti ir Lietuvos pionierius, ir Moksleivis, ir rajono laikraštis. Ypač atminty įstrigo moksleivių literatų susitikimas su atvykusiais poetais iš Vilniaus – tąkart čia apsilankė Paulius Širvys, Bronius Mackevičius ir Vincas Giedra... Ypatingo poetų dėmesio susilaukė būtent Jo eilėraščiai. Kūrybinį nusiteikimą skatino ir tuo metu arti buvę Jo mokytojai – būsimas garsusis rašytojas Jonas Mikelinskas, būsimas mokslų daktaras Juozas Lebionka. Tad tolimesnis Jo kelias tapo aiškus – lituanistinės studijos Vilniaus universitete. Čia Jo kurso draugais tapo tokie /vėliau/ iškilūs Lietuvos menininkai, kaip Marcelijus Martinaitis, Algimantas Zurba, Algirdas Gaižutis, Romualdas Rakauskas, Alfonsas Bukontas. Studijų bičiulių portretus Jis įamžino išleistose keturių tomų knygose „Kaip gyvi, mano kurso draugai?“
O tų knygų ir brošiūrų Jo kraityje šiandien apie du šimtus... Jų herojais tapo tokios ryškios asmenybės, kaip arkivyskupas, palaimintasis Teofilius Matulionis, prezidentas Algirdas Brazauskas, poetas Jonas Aistis, kardinolas Vincentas Sladkevičius, Steigiamojo seimo /1920 -1922 m./ narys Stasys Tijūnaitis, politikas Vytautas Šustauskas, kunigas ir dainius Antanas Vienažindys, poetas Marcelijus Martinaitis. O kur dar knygos apie įdomiausius Mažeikių, Kaišiadorių rajonų ar Dzūkijos vietovių reiškinius bei žmones? Vien jų išvardinimas užimtų keliolika puslapių...
Svarią vietą jo kūrybinėje biografijoje užima poezijos rinkiniai: Baltas vėjas, Ilgesio liepsna, Altorių šviesoj, Žydinčios žvaigždės, Tylus atodūsis.
Leidinyje Atradimų džiaugsmas jis prisipažino, jog „knyga man yra viena vertingiausių Dievo dovanų. Joje vis ką nors nauja atrandu. O atradimų džiaugsmas pats maloniausias“. Tie atradimų džiaugsmai nenustoja džiuginti. Praėjusiais metais jis išleido dvi gana įdomias knygas, skirtas jo brangiausiems žmonėms – Motinai ir Tėvui. Jose jis užfiksavo prisiminimus tų, kurie gerai pažinojo jo tėvus, ateičiai išsaugojo daugybę įdomiausių detalių bei faktų.
O visai neseniai pasirodė ir dar viena Jo knyga –Kur eini? Į biblioteką! Čia pasakojama apie Jo artimą bendrystę nuo mokyklinių dienų iki šiol su bibliotekomis. Jis ne tik bibliotekų knygų skaitytojas su ilgu nepertraukiamu stažu, bet ir visada buvęs aktyvus bibliotekų veiklos dalyvis. Dirbdamas žurnalistu, Jis nepraleisdavo bibliotekose rengiamų susitikimų su rašytojais, poetais, kultūros veikėjais, dalyvaudavo knygų sutiktuvėse, parodose, konferencijose.
Beje, bibliotekoje Jis susipažino ir su savo būsimąja žmona – Aldona Čiuladaite, kuri pagal paskyrimą bibliotekoje dirbo iki pat pensijos – trisdešimt aštuonerius metus... Su ja Jis išaugino du sūnus – Saulių ir Valdą, kurie taip pat iš tėvo perėmė meilę knygoms. O sūnus Valdas pateikė Jam malonų siurprizą – tapo bibliofilu. Kartu su Valdu Jis sūnaus sodyboje įkūrė privatų literatūros ir istorijos muziejų „Riešė“. Su šio muziejaus ženklu Jis išleido jau septynias įdomias knygas – apie Justiną Marcinkevičių, Paulių Širvį, Antaną Vienažindį bei kitas kultūros asmenybes...
Jis yra sukaupęs ne tik didžiulę biblioteką, bet ir gausybę įvairiausių reikšmingos kraštotyrinės bei kultūrinės veiklos dokumentų. Dalis jų jau iškeliavo į Literatūros ir meno archyvo bei Kaišiadorių muziejaus saugyklas.
O dar nepaminėjau Jo svarbiausios veiklos – žurnalistikos.
Šiai profesijaiJis atidavė jau septynis dešimtmečius. Ketvirtį amžiaus Jis buvo Kaišiadorių rajono laikraščio redaktorius. Nežinau kito žmogaus, kuris tiek ištikimai būtų dirbęs žurnalistinėje veikloje...
Jis apdovanotas medaliu „Už nuopelnus žurnalistikai“, 2004 metais Jam įteiktas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis, Jis yra Kaišiadorių rajono garbės pilietis, yra pelnęs daugybę apdovanojimų bei garbės raštų. OJo kūryba yra įvertinta net trimis monografijomis – kuo negali pasigirti dažnas kūrėjas...
Kaip matome, nuveikti darbai milžiniški. Ir tai vieno žmogaus rankomis bei plunksna. Tad belieka įvardinti – kas tas Jis? Tai Jonas Laurinavičius, nūnai ramiame Antakalnio rajone nuo ryto iki vakaro skaitantis spaudą, rašantis naujas knygas, kuriantis naujus eilėraščius ar epigramas bei aforizmus, renkantis įdomiausią kraštotyrinę medžiagą. Jonas niekada nesėdi be darbo. Kūryba – jam ir įkvėpimo šaltinis, ir noras pasauliui palikti kuo daugiau autentiškos medžiagos, duomenų bei faktų... Palinkėsime Jubiliatui dar daug gražių kūrybinių atradimų, giedrios nuotaikos ir, žinoma, stiprios sveikatos.
Atgal
