Asmenybės
12 30. Besitęsianti kova į šviesą ir tiesą
Lidija Veličkaitė
„Pirmieji įspūdžiai buvo nenusakomi, vaizdas pritrenkiantis“ – taip ne pirmą kartą kartoja žurnalistas ir režisierius Jonas Ohmanas, atvykęs į Lietuvą 1991 metais ir gyvenantis čia iki šiol.
„Tada, kai atsirado Baltijos šalys – Lietuva, Latvija, Estija - tai buvo man pirmas gyvenimo iššūkis, aš tada dar nesupratau, bet laikui bėgant tapo aišku, kad iš tikrųjų tas noras prisidėti prie šitų šalių augimo, saugumo, kad šios šalys būtų europietiškos, kaip buvo prieš karą, su savo teisėmis, galimybėmis, iššūkiais – todėl aš esu čia“, - sako J.Ohmanas.
Neseniai televizijos žiūrovai matė jo ir režisieriaus Juozo Sabolio sukurtą filmą „Laisvės trajektorijos“, kuriame parodoma, kaip mūsų šalį įvairios jėgos norėjo užvaldyti, atimti mūsų istoriją ir tapatybę. Nepavyko, kol kas nepavyko. J.Ohmanas sako, kai pamatęs, ką totalitarinės jėgos padarė su Lietuva, suprato, kad teks dar ilgai laukti, kol šalis išsivaduos iš bolševikinio šešėlio. Jam, kaip žmogui, atvykusiam vos ne iš kito pasaulio, su kitomis vertybėmis, atrodo, kad mūsų šalis ar dalis šalies šiuo metu eina ne visai teisingu keliu. Kai 1987 - 1990 m. tauta iškovojo Nepriklausomybę - daugelis net nesuvokė, kaip tai įmanoma buvo padaryti. Bet svarbiausia yra tai, kad išdrįsome eiti pirmieji. Daug kas Europoje, įskaitant ir vokiečius, stebisi tokiais mūsų žingsniais. Tačiau apgailestaujama, kad 1940 metais, ateinant bolševikams, nesigynėme. Jo nuomone, tą reikėjo bet kokia kaina daryti. Po karo lietuviai gynėsi, bet jau buvo per vėlu.
„Begalinė pagarba tiems žmonėms, kurie stojo į kovą. Ir pats tai daryčiau“, - sako režisierius J.Ohmanas, pastatęs filmą apie partizaną Juozą Lukšą-Daumantą „Nematomas frontas“.
Lietuvos moterų lyga (LML) vis gvildendama tautiškumo temą, į devintąjį apskritojo stalo diskusijų renginį, vykusį lapkričio mėnesį, jau antrą kartą pasikvietė žurnalistą ir režisierių Joną Ohmaną. Renginyje dalyvavo tautinės pasaulėžiūros atstovai – politologas istorikas Marius Kundrotas ir Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos pirmininkas Julius Panka.
Kalbėdamas tautiškumo tema, J.Ohmanas vis pabrėždavo, kad mums reikėtų kiek kitaip – tolerantiškiau, atviriau žvelgti į pasaulį. Jis atvykęs iš šalies, kur vyrauja tolerantiškumas, atvirumas pasauliui - visomis prasmėmis. Švedija pagal gyvenimo lygį esanti pirmajame dešimtuke pasaulyje. Jis teigė, kad pasaulį reikia priimti tokį, koks yra, su juo bendrauti. Lietuva turėtų nesvyruoti, nepasiduoti, o griežčiau ir ryžtingiau elgtis spręsdama energetikos ir saugumo problemas. J.Ohmanas mato Vakarų pasaulio žvilgsnį į Rytų šalis, į mūsų Pabaltijį, kaip kažkokią pilką zoną, antrarūšę, kuri gali būti, gali ir nebūti kažkieno užimta ar kontroliuojama. Kalbant istoriškai - matyti tas dviveidiškumas. 1944 m., kai rusai įžengė į Lietuvos teritoriją, Vinstonas Čerčilis laikraščio „New York Times” straipsnyje pasakė, kad Atlanto chartiją reikia traktuoti kitaip ir visų jos idėjų įgyvendinti negalima. Daugeliui mūsų susirinkusiųjų buvo naujiena, kad vokiečiai ir dabar kalba apie antros rūšies valstybes, kažkokį pirmą ir antrą ešaloną Europos Sąjungoje. J.Ohmano nuomone, gal dėlto ir atsiranda tas „kietas“ tautiškumas ir gana agresyvus žvilgsnis į kitataučius. Tačiau vis tiek reikia rasti kalbą su kitomis visuomenės dalimis.
Atsakydamas į J.Ohmano nuogąstavimus, politologas Marius Kundrotas konstatavo, kad tiki dialogo galia. Su skirtingų kultūrinių-socialinių patirčių žmonėmis ir su skirtingai susiformavusiais konstruktais susikalbėti gana sunku. Bet jei yra abipusis geranoriškumas, susikalbėti gali būti įmanoma, ilgainiui galimi bendri veiksmai ir iniciatyvos. M.Kundrotas J.Omano paliestą temą nagrinėjo tiek teoriniu, tiek praktiniu lygmeniu, pradėdamas nuo šūkio „Lietuva – lietuviams“, kuris kai kam yra kontraversiškas. Ką reiškia šis šūkis šiandien? Pirmiausia tai, kad lietuvių tauta yra Lietuvos valstybės pagrindas, bet pagrindas nėra visuma. Lietuvos valstybėje yra ir kitų tautinių grupių, tai yra kitų tautybių Lietuvos piliečiai, su kuriais drauge kuriama bendra valstybė ir Tėvynė. Bet lietuvių tauta, kaip įrašyta mūsų Konstitucijos preambulėje, yra Lietuvos valstybės pagrindas ir tik šiuo pagrindu matoma valstybės prasmė. Jei Lietuvos valstybė nebus lietuviška, nėra tikslo tokiai valstybei egzistuoti. Tada galima jungtis prie bet kurios kitos valstybės ar kokios nors supranacionalinės sąjungos ir iš jos padaryti supervalstybę, pagaliau nebuvo prasmės atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos. Bet lietuviai masiškai, kaip ir latviai, estai, ukrainiečiai, ėjo į gatves ir skandavo „Lietuva“, o ne „Valio demokratinei Sovietų Sąjungai“, „Duokit mums pasaulio pilietį“, „Duokit mums gerovės valstybę“.
Kitas akcentas yra tautinės valstybės suverenitetas. Tai reiškia, kad lietuvių tauta kartu su kitų tautybių Lietuvos piliečiais savo politinę valią turi reikšti suvereniai. Joks Briuselis, jokia Maskva ar kuris nors kitas centras negali primetinėti mums svetimų vertybių. Mes patys spręsime, kokios vertybės mums yra svarbiausios, kokia bus mūsų politinė santvarka, kokia bus socialinė sandara, atsižvelgdami į savo vidines sąlygas ir į tas dorybes, kurias esame paveldėję iš protėvių ir į tas, kurios mums šiandien atrodo svarbiausios.
Pagaliau trečias šio šūkio akcentas – tautos savivalda arba tautovalda, tai, kas Vakaruose žinoma kaip dalyvaujamoji demokratija. Šiandien per daug valdžios yra sutelkta atstovaujamosios demokratijos mechanizmuose, kur siaura žmonių grupė – prezidentūros, parlamento, vyriausybės lygmeniu - sprendžia svarbiausias tautos ir valstybės gyvenimo problemas, visiškai neatsiklausdami visuomenės. Norėtųsi, kad šalyje būtų labiau išplėtoti dalyvaujamosios arba tiesioginės demokratijos institutai. Aišku, į du šūkio žodžius viso to nesutelksi.
M.Kundrotas priminė priešistorę jaunimo renginių, prasidėjusių 2008 metais, kada grupelė radikaliai nusiteikusių jaunuolių, rinkdamiesi į sunkiosios muzikos koncertą, pražygiavo nuo taško A iki taško B su gana kontraversiškais šūkiais. Renginys plačiai nuskambėjo tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Tautinių jaunimo organizacijų atstovai tarėsi, ar atsiriboti, ar rengti alternatyvų renginį 2009-ais - Lietuvos jubiliejiniais metais, ar pabandyti civilizuoti tą patį renginį. Kovo 11-osios jaunimo eitynės įvyko 2009, 2010, 2011 metais, kuriose radikalių šūkių nebebuvo, tik „Lietuva-lietuviams“ dar buvo papildyta „Lietuviai-Lietuvai“, atsižvelgiant į emigraciją, atkreipiant dėmesį ir primenant lietuvių tautai, kad čia jų Tėvynė, o ne Norvegija, Airija ar Ispanija. Tik čia Lietuvoje galima kurti užtikrintą ateitį sau ir savo vaikams.
Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos pirmininkas Julius Panka, svarstęs, kokią grėsmę gali sukelti radikalus jaunimas, žygiuodamas Vilniaus gatvėmis, juo labiau, kad į jų gretas įterpti provokatoriai gali pasisakyti dar griežčiau negu 2008 metais, todėl ir nutarta šį renginį kažkaip sušvelninti. Dėl šūkio „Lietuva-lietuviams“ jis pritariantis M.Kundroto nuomonei, bet negalintis atsakyti už kiekvieno jaunuolio nuomonę. Gal kai kas ir galvoja, kad Lietuva uždara – tik lietuviams ir visiškai nepripažįsta kitataučių.
Be Kovo 11-osios eitynių, Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga, kuri neseniai atšventė dešimties metų jubiliejų, jau ketvirti metai gegužės 21 dieną Paneriuose pagerbia lietuvių aukas – palaidotus 86 vietinės rinktinės karius ir Jagomastų lietuvininkų šeimą, šioje vietoje sušaudytą 1941 m. Susirinkęs jaunimas daug diskutuoja, išsako savo nuomonę. Jie pasisako už lietuvišką Lietuvą ir lietuvišką tvarką, tačiau tai nereiškia, kad Lietuvoje turėtų gyventi tik lietuviai. Jie nėra agresyvūs migracijos priešininkai, bet nusiteikę prieš vadinamą darbo migraciją, prieš masinį, ypač musulmonų, atvykimą. Tai ne religijos problema, bet įvairių kultūrų susikirtimas.
LML pirmininkė prof.Ona Voverienė priminė, kad organizacijos nuo pat veiklos pradžios – 1992 metų – viena reikšmingiausių linijų - tautinės savimonės ugdymas ir antikomunizmas. Šiomis temomis vyko nemažai konferencijų. Praėjusiais metais LR Seime įvyko konferencija „Tautiškumo problemos globalėjančiame pasaulyje“, kuri susilaukė didelo atgarsio spaudoje. Tikėkimės, kad tautinės valstybės idėja tikrai bus realizuota, gal ne iš karto, bet palaipsniui.
Šio straipsnio autorė, susitikusi su Seimo nariu Raimondu Šukiu, į klausimą, kodėl lietuvių pasuose atsisakyta nurodyti tautybę, gavo atsakymą, jog buvo pasitarta to nedaryti, kad nebūtų diskriminacijos, nes taip parašyta Konstitucijoje. Bet nebuvo atsakymo į klausimą, kodėl tautai apie tai nebuvo pranešta, netgi nutylėta.
Pratęsdamas šią temą, M.Kundrotas priminęs, kad lenkai reikalauja į savo pasus įrašyti lenkiškais rašmenimis vardus ir pavardes. Jis klausė, kodėl mes, lietuviai, nereikalaujame mūsų tautybės įrašymo? Mums taip pat labai svarbi mūsų tapatybė. „Kalbėkimės ne su radikaliai nusiteikusia Lenkų rinkimų akcija, o su Lenkų sąjungos atstovais, junkime jėgas savo tapatybei išsaugoti ir kartu kovokime su kosmopolitais, kuriems nesvarbi jokia tapatybė“, - teigė M.Kundrotas.
J.Panka išreiškė susirūpinimą dėl dabartinės šeimos sąvokos traktavimo, kur neaišku, kas sudaro šeimą. Du vyrai, dvi moterys ar ūkininkas su karvute? Tačiau, ko gero, čia slypi kita problema. Pašalinus šeimos sąvoką, nemokami vadinamieji vaiko pinigai, kurie iki šiol buvo gaunami. Čia žodį turėtų tarti Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija.
Dailininkas Liudvikas Pocius susižavėjęs mūsų tautietės, žymios baltų proistorės tyrinėtojos Jūratės Statkutės De Rosales knygomis, ypač „Europos šaknys ir mes lietuviai“, kurioje autorė pateikia daug naujų įžvalgų apie baltus.
Renginyje dalyvavusi dr.Birutė Railienė, klausdama savęs, kuo ji galėtų prisidėti, kad padėtis Lietuvoje keistųsi, išreiškė daugelio mūsų mintis. Ji priminė internete rašomus purvą skleidžiančius komentarus, į kuriuos ji nebekreipianti dėmesio ir apgailestavo, kad savo pozicijos neišreiškia.
M.Kundrotas priminė, kad lietuvių tautos kultūroje tolerancija yra labai senas principas ir jis įvardijamas žodžiu „darna“. Tai yra skirtybių vienybė. Lietuvoje nuo seno puikiausiai sugyveno įvairių tautybių žmonės, bet vis ateinantys mokytojai iš Vakarų atneša „pažangias vertybes“ ir moko mus pagal jas gyventi. Jie atnešė į mūsų tautą neapykantą tarp socialinių sluoksnių, tarp tautų, kuri tęsiasi iki šiol. M.Kundrotas klausia, kokias dar „vertybes“ atneš mums Vakarai?
J.Ohmanas atsako, kad pasaulis nėra nei toks švarus, nei toks purvinas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Mes tik mėtomės visokiais posakiais ir terminais. Kalbėdamas apie šeimos instituciją, J.Ohmanas primena vaikų namuose gyvenančius tūkstančius vaikų, kurie, išėję iš jų, pasmerkti tapti nusikaltėliais. Apie kokias vertybes galima kalbėti, jei ši asocialių šeimų ir jų vaikų problema nesprendžiama, o tik išskiriama kažkokia dalis ir visos pastangos sutelkiamos jai?
Dėl vaikų namų, J.Panka pripažįsta esant didelę problemą. Tautininkai į besikuriančios partijos socialinę programą įtraukė šį punktą – panaikinti vadinamus „sovietmečio lagerius“ ir pakeisti šeimyninės globos namais, o geriausia būtų, kad vaikai būtų paimami į šeimas globoti ar įsivaikinti.
Dėl nuolat primetamo žydų holokausto, J.Panka sako, kad dialogas turi būti abipusis. Matyt, turėtume parodyti kietesnę poziciją, gal tada ir mus suprastų. Tas pats ir su lenkais. Kai 1994 m. sudarant Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo sutartį nebuvo aiškiai pasakyta, kad Vilniaus kraštas buvo okupuotas ir kad Lenkija dėl to gailisi ar pripažįsta okupaciją kaip klaidą. Jei tai būtų pripažinta, ir lietuviai, ir Lietuvos lenkai, kurie daugiausia yra lietuviškos kilmės, visai kitaip į tai žiūrėtų.
J.Ohmanas, pagyvenęs ilgesnį laiką Lietuvoje, supranta, kad ne viskas yra pinigai. Svarbiau yra geri santykiai su kaimynais ir su aplinkiniais. Jis mato tautą kažkaip klaidingai manančią, kad visa laimė piniguose. Ne kartą griežtai pabrėžia, kad jei Baltijos šalys nesivienys, pradedant nuo ekonomikos iki saugumo, vargu, ar išliks.
Diskusijose dailininkė Gražina Vitartaitė daug priekaištų pateikė liberalams, ypač švietimo ir kultūros sistemoje. Dailininko Kęstučio Ramono nuomone, tik mokykloje galima išmokti bendravimo kultūros, tolerancijos, etikos ir estetikos.
Renginyje J.Ohmanas akcentavo, kad Lietuvoje buvo nužudyta 200 tūkstančių žydų - Lietuvos piliečių. Tačiau žymaus Lietuvos žydų istorijos tyrinėtojo Dovo Levino duomenimis, prieš II pasaulinį karą Lietuvoje buvo likę apie 150 tūkstančių žydų. (L.V.)
Apibendrinus visus renginio dalyvių pasisakymus, ne vien čia surašytus, svarbiausia mokyklose gerai išmokyti Lietuvos istoriją, kad mokiniai žinotų, už kokias vertybes kovojo jų seneliai ir tėvai ir ko jie turi siekti, kad čia, savo Tėvynėje, būtų gera ir saugu gyventi, įsivyrautų šviesa ir tiesa.
Atgal
