Asmenybės
2023.01.03. Stasės NIŪNIAVAITĖS 100-mečiui
Apolinaras JUODPUSIS
Iš mano knygos „Stasė Niūniavaitė – teatro režisierė, literatė, politinė kalinė, visuomenininkė“ (2012 m.)
Garsiai Akmenės rajono, netgi viso Žemaitijos krašto šviesuolei Stasei Niūniavaitei (1923. 01. 20 – 2002. 07.02) sausio 20 d. sueitų šimtmetis, bet gabios mėgėjų teatro režisierės, literatės, politinės kalinės nebėra kiek daugiau nei dvidešimtmetis. Sovietinis saugumas 1946 m. jai buvo sukurpęs bylą ir po kalinimų KGB rūmų rūsiuose, Lukiškėse bei Pravienišlėse ir po nepilnų septynerių metų Uralo lageriuose ji grįžo į Lietuvą, keturiasdešimt šešerius brandžiausius metus paskyrė Akmenės rajono kultūrai: subūrė tada garsų Naujosios Akmenės liaudies teatrą, vadovavo rajone gyvenantiems politiniams kaliniams ir tremtiniams, buvo rajono tarybos narė, o kadangi turėjo pažinčių su garsiais Lietuvos kultūros pasaulio žmonėmis, nuolat juos kviesdavo į tada vadinamą cementininkų miestą. Čia kai kurios nuotrupos iš S. Niūniavaitės dienoraščių – gyvi pasakojimai, prisiminimai, kurie galbūt sudomis „Lietuvos aido“ skaitytojus.
Pažintys, susitikimai su...
Sunku patikėti, sunku net suskaičiuoti, kiek Stasė Niūniavaitė turėjo sielos ir kūrybos bičiulių tarp literatų, teatralų, apskritai tarp garsių Lietuvos meno pasaulio žmonių. Nuvyks, būdavo, į Vilnių, Kauną, Klaipėdą, Panevėžį, Šiaulius, būtinai aplankys teatrus, susitiks su senais scenos bičiuliais ar buvusiais jaunystės draugais. Anais laikais, kai į Naująją Akmenę gastroliuodami dažnai užsukdavo profesionalūs teatrai, vėl susitikimai, pokalbiai, net kūrybiniai ginčai. O kiek ji savo iniciatyva į cementininkų miestą prisikviesdavo garsių žmonių! Gal savo sielos troškuliui apraminti? Gal. Bet buvo ir kitas jos tikslas – kad darbininkas, įstaigos tarnautojas, gydytojas, mokytojas su savo auklėtiniais čia, vietoje, pamatytų gyvą kūrėją, išgirstų jo žodį, kad neskęstų kasdienybėje, banalybėje, smulkmenose.
Stasė Niūniavaitė ir Bernardas Brazdžionis. Juozo Šalvaičio nuotrauka
Tokiuose susitikimuose tolimos provincijos žmonės iš mandagumo ar nedrįsdami tarti žodį tik paklausydavo, o kad susitikime dingtų oficialumas, S. Niūniavaitė dažnai svečiui mestelėdavo šmaikštoką klausimą ar kitaip išprovokuodavo gyvą diskusiją. Atvykėlio viešnagė iškart įgaudavo visai kitą, bet taip mielą atspalvį.
Kas likdavo tų susitikimų organizatorei? Dienoraštyje kartą užrašė: „Svečius išlydžiu, o aš vis lieku ir lieku lyg apkerpėjęs akmuo prie viešo kelio... Tą akmenį paspardo, apšlapina... Kartais (labai retai!) kas nors prisiglaudžia su dar didesniu sielvartu. Man visuomet brangūs tie žmonės, kurie dar labiau už mane kenčia...“ Arba vėl: „Išleidau vilnietį svečią, o širdy siaubingai liūdna: jaučiuosi lyg varna, palikusi žiemoti, gervėms išskridus į pietus...“
Stasė Niūniavaitė. Apolinaro Juodpusio nuotrauka
Taigi pasivaikščiokime Stasės Niūniavaitės pažinčių takais, pabūkime svečiais jos susitikimuose su...
... su Juozu MILTINIU
1975 m. pradžioje lankydama likimo draugę N. Sučylienę, kai jos šeimą užgriuvo ligos, Stasė Niūniavaitė vis dėlto spėjo Panevėžio teatre pasižiūrėti H. Ibseno „Hedą Gabler“ ir A. Strinbergo „Mirties šokį“. Žiūrėjo, vertino spektaklius ir vis prisiminė, kaip 1944 metų pavasarį, o gal 1943 m., t. y. per vokietmetį, Panevėžio teatras gastroliavo Telšiuose. Vaidino jaunieji B. Babkauskas ir D. Banionis. „Su Miltiniu po paranke ėjau per Telšius, kai lydėjome juos į stotį (eilutės iš 1975 m. vasario 9 d. dienoraščio apie tą nutolusių laikų epizodą su didžiuoju režisieriumi –A. J.) Tada J. Miltinis mane „viliojo“ į savo teatrą, sakė išmokysiąs kalbų ir daugiau sužinosianti jo teatre nei Universitete, į kurį aš sakiau stosianti... Kur buvo mano galvelė, kad nepaklausiau tada Miltinio?“
Viekšniuose žemaičių kraštiečių susitikimas. Su lazda, su juodais akiniais visiškai pražilęs Juozas Miltinis, mažas, susikuprinęs, suvytęs lyg obuoliukas jo „ginklanešys“ – geras aktorius V. Blėdis... Miltinis manęs, matyt, nebeprisimena. Kai sveikinomės, jis ilgai žiūrėjo į mane ir aš pasisakiau: Niūniavaitė. „Aaa... Niūniavaitė... Kaipgi, kaipgi, atsimenu...“
Stasei Niūniavaitei tada įsiminę du epizodai iš J. Miltinio pokalbio su viekšniškiais. Kai kažkas iš mokyklios vadovų paprašęs pasirašyti svečių knygoje, niekas pirmas neišdrįsęs. Tada Miltinis pasakęs: „Pirmenybė technokratams. Menininkai eina su liaudimi po jų“. Ir dar vieną įsimintiną frazę didysis viekšniškis akcentavęs. „Kuo skiriasi mokslo išradimai ir meno? Technokratiniai atradimai juo senėja, tuo blogėja, o meno kūriniai juo senesni, tuo vertingesni“.
Tąkart J. Miltinis nepasiliko ilgiau pasisvečiuoti kraštiečių būryje. Viekšnių vidurinės mokyklos mokytojas S.Ablingis perdavė J. Miltinio žoidžius, kuriuos jis, grįždamas iš senųjų Viekšnių kapinių, prisakęs perduoti viekšniškiams – esąs senas žmogus, už stalo nebesėdėsiąs. Aplankęs šventas jaunystės vietas, turįs skubėti į Panevėžį, nes rytoj laukianti sunki diena – svečiai iš Amerikos. O kai jau nebedirbsiąs, kai būsiąs tikras pensininkas, – parvažiuosiąs į Viekšnius nusikaršinti. Deja... (Dienoraštis,1979 m. spalio 6 d.)
...su Vytautu GERULAIČIU
„Sukinėdama tranzistorių, išgirdau kalbant lietuviškai „Amerikos balsą“. Pranešė, kad dalyvavo kažkokioje sportinėje šventėje abu Gerulaičiai – teniso treneris sinjoras Vytautas ir jo sūnus Vitas.
Pasirodo, vokietmečio mano kavalierius Vytautas Gerulaitis turi sūnų ir dukrelę. Įdomu, kas jo žmona. Gal ta operos kordebaleto šokėja Zosė, kuri iškniso tada pas Gerulaitį viską ir rado mano laiškus, eilėraščius. Išjuokė mane, tą sentimentalią provincialę, apsirengusią ruda suknele, persiūta iš mokyklinės uniformos...
Vytautas nesigėdijo mane nusivesti į Operos teatrą ir pasodinti tarp savo ponų. Atvažiuodavo su vežiku, nusiveždavo į premjeras. Laimingo gyvenimo Jums,Jaunoji Gerulaičių karta! Laimingos senatvės ir Tau, šviesiaplauki elegantiškasai Vytautai Gerulaiti, kurį dabar Amerika vadina sinjoru“. (D. 1979 m. rugpjūčio 27 d.)
Vieną 1987 m. rugpjūčio rytą S. Niūniavaitę pažadino jaunystės draugės, tada gyvenusios Jonavoje, Slavos Brazdžiuvienės telefono skambutis – ar dar neskaičiusi šios dienos „Tiesos“, kurioje išspausdintas žurnalisto pokalbis su Jungtinėse Valstijose gyvenančiu ir dabar Lietuvoje besilankančiu garsiu sporto veteranu Vytautu Gerulaičiu, dar garsesnio tenisininko Vito Gerulaičio tėvu. Greitai į kioskelį „Tiesos“, perbėga interviu akimis ir jau skambina į „Inturisto“ viešbutį. Pokalbis su budinčiąja „niūniavaitiškas“: „Būkit maloni, užrašykite ant popieriaus skiautelės, kad iš Naujosios Akmenės Vytautui Gerulaičiui skambino Stasė Niūniavaitė, jo jaunystės draugė. Štai mano telefono numeris. Aš žila buvusi jo mylimoji, noriu išgirsti jo balsą...“
Nugrimzta į prisiminimus. Tai vienas iš artimų artimiausių bičiulių, supažindinęs ją su Vilniumi, su teatru, su restoranu, kai ji iš Žemaitijos atvyko į Vilnių studijuoti, tada gyveno Aguonų gatvėje Nr. 19, pas tokius Vieraičius, kurie ir supažindino pirmakursę studenčiokę su tuo blondinu mėlynakiu sporto žvaigžde, be galo švariu elegantišku kavalierium, amžinu studentu teisininku. Jo dėka pirmą kartą pateko į operos teatrą: ji elgetiška kaimietė su persiūta uniformine suknute, su nuklypusiais vieninteliais bateliais. Jis ilgai Stasę vedžiopjosi, prusino, jaukino ir etiketo mokė, ir su įžimybėmis supažindino, vis manydamas, kad ta mergina – žalias saloto lapelis, o kai prisijaukino...
Paskui kažkaip vienas nuo kito pasimetė, net nežinia kaip ir kodėl. Jai tada buvo tik devyniolika, jam visu dešimtmečiu daugiau, gal net dar daugiau.
Ir štai pasiutęs vakaro laukimas – ar paskambins tasai Gerulaitis, kuriam dabar apie 74. Paskambino kitos dienos rytą. Ilgai Stasė aiškino amerikonui, kad jis – tas pirmas vyras, kuris nusivedė ją į operą, ji – ta, kuri kitą kartą eidama su juo į Dailės institutą sutikti Naujųjų metų, paslydo, susidraskė kojines ir Naujuosius sutiko... jo lovoje. Pagaliau žmogus ėmė susivokti praeities sūkuriuose po keturiasdešimt ketverių metų:
- Jūs ta žemaitukė, kuri taip gražiai žemaičiuodavot ir mus visus juokindavot...
Nekvietė atvažiuoti į pasimatymą, sakėsi jau kitą dieną išskrendąs, užsirašė Naujosios Akmenės adresą.
...Pirmosios 1989-ųjų dienos. Laiškas iš JAV – V. Gerulaičio sveikinimas. Rašė dedąs visas pastangas pasimatyti, kai būsiąs Lietuvoje. Atsakydama į sveikinimą, S. Niūniavaitė padėkojo buvusiam jaunystės draugui ir įsidėjo širdin, deja, paskutinį tokį pabendravimą. (Pagal 1987 m. rugsėjo 18 d. dienoraštį)
... su Paulium ŠIRVIU
Paskutinę 1979 m. kovo dieną Stasė Niūniavaitė, grįžusi iš Sočio, kur gydėsi sanatorijoje, apsistojo pas savo bičiulius vilniečius pedagogus Ireną ir Alfonsą Rudžius. Tik išsipasakojo savo įspūdžius, kai I. Rudienė jai įbruko „Literatūrą ir meną“ su gedulo rėmais.
Režisierės dienorašty (1979 m. balandžio 6 d.) eilutės: „Aš nutirpau – maniau, kad mirė Ed. Mieželaitis – manoji „tarybinė“ aistra, 1945-ųjų metų rudens keletos naktų partneris. Tačiau dar labiau išsigąstu išvydusi juoduose rėmuose Pauliaus Širvio nuotrauką ir nekrologus. Vos trys dienos tepraėjo, kai jį užpylė smėliu Antakalnio kapinėse. Palaidojo kovo 28 d., mirė 24 d.
Prieš išvykdama į Sočį, kovo 4 d., parsivedžiau jį iš „Kaziuko mugės“ pas Rudžius ir visą dieną prasėdėjom prie kavos puodelio ir konjako. Dar su tokiu jo draugu Sadausku.... Paulius Širvys, su kuriuo supažindino mane, grįžusią iš Rusijos 1955 m. mano buvę draugai rašytojai, mėgėjai išgerti, pasiausti. Tas pats Paulius, kuris iš manęs, plikšės neakivaizdininkės studentės, skolinosi 5 rublius, nes neturėjo nė kapeikos, nors dirbo redakcijoje, kurioje aš jam rodžiau savo eiles. Aš, atvažiavusi iš Akmenės, glaudžiausi prie jų, savo dvasios brolių, norėdama susilyginti su jais talentu. Deja...
Aš nepragėriau savo sielos, talento, bet kažkas man viską pavogė: ir talentą, ir šeimą, ir jaunystę. Gal dėl to man toks brangus tapo šis prasigėręs lyrikas, panašus į Jeseniną... Toks pat baltaplaukis, bohemiškas, skandalistas, nebijojęs mirties karo lauke, pabėgęs nuo kulkų, skeveldrų išraižytu veidu, pabėgęs nuo vokiečių šunų, besivejančių jį, bėglį, iš vokiškojo belaisvių lagerio.
Kalbamės. Pasako kelias frazes ir vėl tyli. Aš su patosu imu deklamuoti jo šedevrą „Žvaigždelę“. Jis kuičiasi nerangiai, nuleidęs galvą žiūri į stikliuką, sukioja jį tarp pirštų... Žiūriu į Jį ypatingai godžiai. Pastebiu kiekvieną randelį Jo veide, gilias raukšles kaktoje, lyg griovius... Kūnas – buvusio šviesiaplaukio, mėlynakio Pauliaus – griuvėsiai. Jo siela išskrido eilėmis į poezijos mylėtojų širdis...
Rinkinyje „Ilgesys – ta giesmė“ – tikrasis Paulius Širvys, poetas, neramioji Siela. O čia, už Rudžių stalo, sėdi poeto griaučiai, nualintas, nusigėręs žmogus...
Ir štai palūžo lietuviškasis beržas, palikęs neapsakomo grožio lyrikos posmus, dainuojamus, deklamuojamus... Kodėl gi tie, Dievo paženklintieji, tie su dieviškąja kibirkštimi širdyje, tokie dosnūs pasauliui? Kodėl taip greit sudega šiame miesčionių, verteivų, spekuliantų pasaulyje??“ (Pagal 1979 m. balandžio 6 d. dienoraštį)
... su Leonu KATINU
„Buvau Vilniuje, aplankiau dailininką jo dirbtuvėje, pilnoje paveikslų. Kitąmet, t.y.1977 m., dailininkas švęs 70-metį. Dievulėliau tu mano! O 1959 m. jam buvo tiek, kiek dabar man... Tėvo portreto vis neišprašau. Esąs fonas blankus, patvarkysiąs ir atiduosiąs. Dėl to portreto ir norėjau dailininką aplankyti. O pokalbis „nesiklijavo“ – teatrų nelankąs, apie tapybą nešneka, mat, tikriausia, laiko mane diletante. Bergždžiai plakti liežuviu, matyt, nenorėjo.
Dirbtuvė – įspūdinga: didžiulė lentyna, pristatyta liaudies menininkų skulptūrėlių, – dievukų, kryžių... L. Katinas ėmė tapyti naujoviškai, sugeometrindamas figūras. Ar tai nėra „pasispardymas“ prieš mirtį, norėjimas susilyginti su jaunaisiais eksperimentatoriais.
Žmogus, kuris 1959 m. vasarą alpo dėl manęs, 35-metės moters, dabar – ramus senutis. Pabučiavo ranką, išlydėjo...
(D. 1976 m. birželio 2 d.)
„Pagaliau dailininkas Leonas Katinas atidavė 1959 m. vasarą tapytą mano Tėvelio portretą, pavadintą „Žemaitis Niūniava“. Tėveliui bebuvo likę gyventi 6 mėnesiai. Portretą tapė 1959 m. rugsėjo 13 d., o 1960 m. speiguotą vasario 22 d. jis užgeso.
–– Mano kantrusis modelis, - pasakė dailininkas.
Vis dėlto menas galingas: Tėvelio jau kauleliai trūnyja, o jo atvaizdas švyti prieš mane. Neliko žmogaus, o mene jis tebėra. Portretas dabar – tai mano altorius.
Žiūri į mane rūstus kaimietis, plačiakaklis, sužėlusiais antakiais, sučiauptom lūpom, lenkta nosim. Apie kaklą baltas marškinių apykaklės brūkšnelis sušvelnina tuos skausmingus, net rūsčius Tėvo bruožus. Raudoname fone lyg gaisro atšvaituose išsiskiria Tėvo veidas. Ilgas rudas brūkšnys tartum riba tarp gyvenimo ir mirties. Už tos ribos mažutis gabalėlis gyvenimo bebuvo likęs tada gyvam mano Tėvui. Dabar žiūrėsim vienas į kitą ir kalbėsim.
(D. 1976 m. spalio 13 d.)
Mirė tapytojas Leonas Katinas... Kokį vaidmenį suvaidino šis žmogus mano gyvenime? Neišvaizdus, tačiau įdomus, sudėtingo likimo žmogus, įvairių talentų mišinys: ir aktorius, ir mokytojas, ir dailininkas, ir buvęs Smetonos laikų karininkas.
1959 m. vasara. Karšta vasara – ir gamtoje, ir širdy. [Aš] trisdešimt šeštus metus einanti moteris, vieniša provincijos žiurkė, lakstau lyg vėtra po kultūros rūmus.
Ir štai Naujosios Akmenės cemento dulkių mieste pasirodo judrus praplikęs dailininkas, niekados nenusiimąs „kepkės“ – beretės... Pokalbiai apie meną, aš jam pozuoju, savo automobiliu (senu kledaru) jis mane nuveža į Maldenius pas Tėvelį ir Ciocelę. Išvažinėjom visą Žemaitiją... Įdomiai klauso mano „lagerinę odisėją – golgotos kelią“. Man malonu su juo bendrauti. Ir tiek... O Tapytojas pamilo savo „degantį, spinduliuojantį“ modelį (taip jis vadino mane). Tapytojas buvo ne toks, kaip mūsų provincijos vyručiai, ir aš mielai bendravau su Juo. Pasklido gandai...
Dešimt metų susirašinėjom... Paskutinį kartą prieš keletą metų (1976) buvau Jo atelje. O paveikslų! Paveikslų!.. Šnekėjom ramiai, tyliai. Nuotaika buvo tokia, kokia esti, praūžus uraganui, perkūnijai, po lietaus... Ir man, ir Jam jau buvo po visų audrų! Aš žinau, ką radau ir ko neradau Jame. Radau – inteligentą žmogų, su kuriuo buvo įdomu draugauti, neradau – vyro, kurio glėby galėčiau numirti!.. (Pagal 1984 m. vasario 27 d. dienoraštį)
... su Adolfu SPRINDŽIU
„Nustebau atskleidusi „Literatūros ir meno“ paskutinį puslapį. Gruodžio 21 d. staiga medžioklėje mirė Adolfas Sprindis, mano kurso draugas Vilniaus universitete. Mane areštavo, o jis per vargus baigė universitetą, visą gyvenimą dėstė tame pačiame universitete, parašė daug knygų: apie P. Višinskį, Žemaitę, M. Valančių... Jautrus žemaitis, neturtingas bernaitis iš Varnių, basakojis vaikis lakstė po Žemaitiją, o širdy degė laužas – meilė gimtajam kraštui. Buvo komjaunuolis. Vokiečių metais vos nežuvo. Paskui rusai tąsė už tai, kam liko gyvas... Jo talentas nugalėjo viską: apgynė disertaciją, rašė, rašė. Skubėjo lyg nujausdamas mirtį. Paskutiniaisiais metais tiesiog buvo apimtas kūrybinio „šišo“.
Jaunystėje jis rašė noveles apie žvejus. Nuostabios buvo tos novelės. Mes, studentai, didžiavomės juo. Net Butkų Juzė pranašavo tam „valkatai“ žemaitukui didžio rašytojo ateitį. Deja, įsigilinęs į filologijos mokslus, dėstydamas studentams, nebeturėjo laiko tikrajam savo pašaukimui – rašytojo darbui. Laužomas, murkdomas įvairių valdžių, karų, konjunktūrų, nepaskendo, o išsikapstė... Kai susitikdavome (o tai atsitikdavo retai), puldavome vienas prie kito lyg brolis prie sesės.
Kai grįžau iš Rusijos, neakivaizdiniu būdu mokiausi universitete, jį baigiau. Klausiau A. Sprindžio paskaitų apie senąją lietuvių literatūrą. Net pravirkdavo pasakodamas apie pirmuosius mūsų literatūros daigus. Jis buvo tikras žemaitis, jautrus žmogus, kurį gal per anksti nuvarė į kapus įvairūs tardymai, verbavimai, įtarinėjimai, pavydas. O ir apie jį patį pikti liežuviai supindavo įvairių „istorijų“... Graudu, baisu. Išeina mano jaunystės žmonės.“
(D. 1986 m. gruodžio 27 d.)
... su Aldona LIOBYTE
Ištrauka iš 1975 m. vasario 14 d. S. Niūniavaitės dienoraščio: „Vasario 11 dieną „išmušiau“ telegramą – A. Liobytei 60 ! „Pasakų šalies karalienę Aldoną Liobytę sveikiname su jubiliejumi. Ačiū, kad rūpinatės Lietuvos vaikų ateitimi. Linkime sveikatos ir aštrios plunksnos – Naujosios Akmenės jaunimas“. Dar nuo savęs pasveikinusi, režisierė pridėjo jaudinantį V. Mačernio posmelį. Tos pat dienos įraše ir keli Atgal
