Asmenybės
2022.02.11. ILGA KELIONĖ KŪRĖJŲ PĖDSAKAIS
Dr. Antanas Balašaitis
Nedaug yra autorių, parašiusių 20 knygų, o vilnietis mokytojas lituanistas, mokytojas ekspertas Benjaminas Kondratas jau išleido 21 „Kūrėjų pėdsakais“ knygą. Tais pėdsakais jis pradėjo eiti 1981 m., išleidęs tokiu pavadinimų knygą literatūrinių ekskursijų vadovams. Joje buvo aprašyti jau mirusieji kūrėjai, nes sovietiniai knygų leidybos prižiūrėtojai baiminosi, kad kuris nors dabartinis rašytojas nenueitų oficialiai ideologijai priešingais keliais.
Prie šios temos B. Kondratas grįžo, pabaigęs darbus mokykloje. 2004 m. išleista pirmoji serijos „Kūrėjų pėdsakais“ knyga ne vien apie mirusius, bet ir dar tebekuriančius autorius. Serijai pasirinktas gražus moto poeto Vytauto Mačernio kreipinys: „Žmogau, aš žemėje radau įmintas tavo pėdas. Sakyk, kas tu esi, jei nori čia palikti ženklus.“
Pratarmėje pritariama Maironio literatūros muziejaus direktorės Aldonos Ruseckaitės nuomonei, kad „Po didžiaisiais literatūros medžiais turi augti mažesni krūmai ir pažemės žolynai, nes žemė negali būti tuščia. Visiems užtenka vietos po saule.“ Toliau serijos autorius atkreipia skaitytojų dėmesį į tai, kad „per kūrėjų biografijas atsiskleidžia daug Lietuvos istorijos momentų, mūsų tautos kančių keliai.“ Atrinkdamas kūrėjus, rėmėsi Vytauto Vanago „Lietuvių rašytojų sąvadu“ (1996), tačiau vien juo neapsiribota, aprašomi ir dailininkai, skulptoriai, kompozitoriai bei kalbininkai. Autoriaus dėmesin pateko ir kitų tautų kūrėjai, kaip nors susiję su Lietuva. Pratarmėje rašoma, kad „ne vieną dešimtmetį šiam darbui kauptos periodinės spaudos publikacijos apie rašytojus.“ B. Kondratas primena, kad šios serijos knygose „rašoma apie visų krypčių ir idėjinių įsitikinimų kūrėjus, net ir tuos, kurie tarnavo sovietiniams okupantams. Tačiau ir nurodoma, kuo jie kenkė Lietuvai, mūsų tautai.“ Skaitytojas knygose ras apsčiai faktų papildyti savo humanitarinių žinių kraitę. Labai pravers šios knygos literatūros mokytojams sudominti mokinius savo krašto kūrėjais.
Benjaminas Kondratas. R. Danisevičiaus nuotr.
O dabar žiupsnelis statistikos. Kiekvienoje knygoje išsamiai ar glausčiau aprašyta per 200 kūrėjų. Galime džiaugtis, kad tiek kūrybingų žmonių išaugo mūsų Tėvynėje – per 4000. Taigi Lietuva – ne vien darbščių artojų, bet ir kūrėjų kraštas.
Aptariamos serijos knygose jau aprašyti rytinės, pietinės Lietuvos ir dalies Žemaitijos autoriai. Pirmoji ir antroji knygos skirtos Sūduvos Suvalkijai (Kauno pakraščiui, Šakių ir Vilkaviškio rajonams). Net dviejų knygų prireikė Marijampolės ir Jurbarko krašto kūrėjams, Varėnos ir Šalčininkų kraštui. Serijos knygų sandara keitėsi. Pradėtos pagal ekskursijų maršrutą, nuo ketvirtos knygos kūrėjų biografijos pateikiamos abėcėlės tvarka.
Pirmojoje knygoje aprašyta ilgamečio Sudargo klebono Martyno Sederavičiaus (1829– 1907) švietėjiška ir patriotinė veikla. Tai knygnešių karalius, telkęs vyrus ir moteris gabenti iš Prūsų lietuviškus laikraščius, knygas ir platinti jas Suvalkijoje ir Žemaitijoje. Jausdamas lietuviškos populiarios literatūros stygių, kunigas vertė iš lenkų kalbos. Jo išleista per 30 tokių švietėjiškų knygelių. J. Tumas-Vaižgantas apie M. Sederavičių rašė, kad jis „ padarė daugiau negu suprato – parengė dirvą tautiniam Atgimimui“.
Šioje knygoje randame ir straipsnį apie poetą Praną Lembertą ( 1897–1967) iš Kriūkų valsčiaus. Pranas labai norėjo mokytis. Dirbdamas mokėsi Kauno gimnazijoje. 1936 m. Vytauto Didžiojo universitete baigė teisės studijas, dirbo notaru Biržuose. Eiles pradėjo kurti dar gimnazistas. Populiarus jo vienas iš pirmųjų eilėraščių, virtęs liaudies daina „Tau, sesute, puikios gėlės“: „Tau, sesute, puikios gėlės,/ Man gi kardas prie šalies./ Tau akis plaus ašarėlės,/ Man gaisrai akis nušvies. / Tau rymoti – manęs laukti,/ Man kovoti mirtinai./ Tau sulaukti manęs jauno,/ Jei neglaus šalti kapai. Tai tik du iš šešių posmų. Šis eilėraštis , anot poeto Kazio Bradūno, „jau tada pranašiškai išsakė laisvės kovų ir siaubingos ateities pasekmes.“
Šioje knygoje daugelį kartų minimas kultūros veikėjas ir vertėjas Petras Kriaučiūnas (1850-1916nuo Vištyčio. Visą dešimtmetį dirbęs Plokščiuose, vėliau Marijampolėje ir svetingai priimdavęs ne tik lietuvius šviesuolius, bet ir kitų tautų rašytojus ir kalbininkus. Jo namuose viešėjo suomių rašytoja Maila Talvio, lietuvių kalbos pasimokyti atvykdavo kalbininkai: vokietis Hermanas Hirtas, čekas Vaclavas Machekas, suomiai Josepis Mikola, Eino Nieminenas. Karui prasidėjus, su Marijampolės gimnazija P. Kriaučiūnas persikėlė į Jaroslavlį. Ten mirė ir ten palaidotas. Jaroslavlio lietuviai sukūrė jam epitafiją:
Palaidots toli nuo brangiosios Tėvynės,
Gulės tavo kūnas kapuos svetimuos,
O tavo dvasia šileliuos gimtinės,
Raiba gegute pasivertus, kukuos...
Ne vienas kūrėjas B. Kondrato knygose yra pateikęs reikšmingų faktų iš patirtų išgyvenimų. Viena iš tokių 8-oje knygoje yra 1941 m. tremtinės iš Smukučių kaimo prie Jurbarko Elenos Tamošaitytės-Červinskienės (1920–2003) pateikta istorija, atskleidžianti raudonųjų okupantų melą. Po literatūros studijų tapusi profesore, parašė apybraižų ir studijų apie rusų rašytojus L.Tolstojų, A. Čechovą, F. Dostojevskį ir 1995 m. atsiminimų knygą „Silpnųjų jėga“, kuri po ketverių metų išleista ir rusų kalba. Joje profesorė rašė: „Kaip perkūnas iš giedro dangaus mus pritrenkė žinia, kad į Sibirą atkeliavome savo noru. „Savanorišką“ persikėlimą turėjome patvirtinti patys. Kiekvienas ties savo pavarde turėjo pasirašyti lape, kuriame buvo atspausdintas bendras „žemiau pasirašiusių“ prašymas leisti apsigyventi atitinkamoje respublikoje, šiuo atveju Jakutijos ATSR neribotam laikui, pasižadama laikytis SSR sąjungos konstitucijos.“ Sąrašai buvo labai skubiai ruošiami. Lydintys Staliną diplomatai 1945 m. liepos 17 – rugpjūčio 2 d. Potsdame J. Stalinui, H. Trumenui ir V. Čerčiliui sprendžiant Europos ir Vokietijos taikaus sureguliavimo problemas, mūsų pasirašytus sąrašus padėjo ant Europos likimą spendžiančiųjų stalo.“ Mat Jaltos konferencijoje 1945 m. J. Stalinui atsargiai buvo užsiminta apie trėmimus iš Pabaltijo. Tais sąrašais jis norėjo įrodyti, kad tai – šmeižtas. „Tame Stalino tiesą patvirtinančiuose dokumentuose yra ir mano parašas. Ar mes galėjome nepasirašyti? Ar bet kuris iš mūsų būtų likęs gyvas?“
Kalbos vakaras Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Prie mikrofono laureatas Benjaminas Kondratas. Olgos Posaškovos nuotr.
Juk tokia apgaule ir melu buvo surengti ir 1940 m. rinkimai į Liaudies seimą, kai balsavo 99 procentai rinkėjų. Apie tuos rinkimus šioje knygoje rašo 1940 m. tremtinys Romualdas Staugaitis (1924–1996): „Įdomiausia buvo, kai atidarė urną. Joje buvo labai daug biuletenių sugadintų, subraukytų. Tuomet paskirtas iš Trakų atsakingas pareigūnas paėmė iš kampo pundą švarių biuletenių, dėjo ant stalo, sakydamas, kad būtų 99,9 procento. Visus sugadintus ir su įrašu prieš biuletenius atnešė pas mus ir sumetė į besikūrenančią krosnį“. Šioje knygoje pateikta ir mokytojo, politinio kalinio Vytauto Steponaičio biografija. Vertinga jo enciklopedinė knyga „Laisvės kovų aukos pietų Žemaitijoje“(1996 ir 1998) apie šio krašto žuvusius partizanus.
Pirmoje knygoje jautri apybraiža apie dėl melioracijos naikinamų kaimo sodybų skaudžiai išgyvenusį poetą Albiną Bernotą (1934–2012) iš Barzdų valsčiaus. Eiliuoti pradėjo, dar mokydamasis Griškabūdžio vidurinėje mokykloje. Išleido 8 poezijos, dvi esė ir prisiminimų knygas „Pigmaliono sindromas“ (1989), „ Pro dūmus deimantais nusėtas“ (1998).
Pirmoje ir aštuntoje knygoje rašoma apie žymų skulptorių monumentalistą Vincą Grybą (1890–1941), kilusį iš Lukšių valsčiaus. 1904–1914 m. gyveno Varšuvoje, mokėsi gimnazijoje. Varšuvos Dailės mokykloje mokėsi skulptūros. Prasidėjus karui, mobilizuotas į Rusijos kariuomenę. 1918 m. grįžo į Lietuvą. Dirbo Šakių apskrities valdybos pirmininku. 1923–1925 m. Kauno meno mokykloje pas Kajetoną Sklėrių studijavo skulptūrą. Šios mokyklos pasiųstas, išvyko studijų į Paryžių. Nuo 1929 m. gyveno Jurbarke, buvusioje Ilarijono Vasilčikovo dvaro kontoroje. Čia kūrė paminklus ir skulptūras. Dabar joje Vinco Grybo memorialinis muziejus, o kieme Vlado Pleškūno paminklas skulptoriui. Svarbiausi skulptoriaus kūriniai: Vytauto Didžiojo paminklas Aukštojoje Panemunėje (1952 m. okupantų sunaikintas, 1992 m. atkurtas Kaune, Laisvės alėjoje), paminklas Simonui Daukantui Papilėje, „Daktaras Vincas Kudirka“ Kudirkos Naumiestyje, „Žemaitis“ – Raseiniuose ir „Petras Vileišis“ Pasvalyje. Vincas Grybas sukūrė ir bažnytinio meno kūrinių: Sintautų bažnyčios altorių, Kavarsko bažnyčios altoriaus projektą, skulptūras „Kristaus galva“, „Kristus, prikaltas prie kryžiaus“. Rašytojas Kazys Boruta parašė apybraižą-kroniką apie skulptorių „Sunkūs paminklai“ (1960). Apie skulptoriaus kūrybą ir jo tragišką mirtį daug rašė žurnalistė Albina Danisevičiūtė. Hitleriniai okupantai, įžengę į Jurbarką, jį sušaudė kartu su žydais vos po dviejų savaičių – liepos 3 dieną.
Aštuntoje knygoje aprašytas ir kitas bendrapavardis – poetas Vladas Grybas (1927– 1954) iš Gelgaudiškio valsčiaus. Nuo 1931 m. gyveno Jurbarke ir čia baigė gimnaziją. Pokario metais buvo aktyvus komjaunuolis, eilėmis šlovino okupantus, po kaimus važinėjo kaip agitatorius ir kaip stribas su šautuvu vertė valstiečius vykdyti sovietinės valdžios prievoles. Be trijų knygų idėjinės poezijos, yra sukūręs ir lyrinių eilėraščių. Deja, daug kuo nusivylęs, jaunas prasigėrė ir pasitraukė iš gyvenimo.
Dabartinė jau vyresnioji karta užaugo su poeto Kosto Kubilinsko (1929–1962) populiariomis eilėmis vaikams. Gal nedaugelis žino apie jo niekingus poelgius, kai siekė pripažinimo tarybiniu poetu. Apie jo veiklą ir likimą rašoma devintoje knygoje. Grįžus sovietiniams okupantams, paaiškėjo, kad jaunųjų rašytojų sekcijos pirmininkas Kostas Kubilinskas vokiečių okupacijos metais yra parašęs satyrinių eilėraščių apie sovietinę valdžią ir garbinamąjį Staliną. Kai poetas L. Stepanauskas apie tai pranešė okupantų valdžiai, K. Kubilinsas, bijodamas tremties į Sibirą, sutiko bendradarbiauti su čekistas, kad taip „išpirktų kaltę“ atėjūnams, reikalavusiems padėti likviduoti Dainavos apygardos partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą. 1947 m. rudenį jis su savo kraštiečiu iš Gižų valsčiaus poetu Algiu Skinkiu (1925–1970) išvyko mokytojauti į Dzūkiją. K. Kubilinskas – į Lynežerį, A. Skinkys – į Rudnią. Užmezgęs ryšius su partizanais, pateikęs jų spaudai eilėraščių apie trėmimus ir žudynes, tapo jų ryšininku Kapsu. O sovietinis saugumas vis ragino savo agentą Varną greičiau įvykdyti užduotį. Partizanų bunkeryje Kalesninkų miške 1949 m. kovo pradžioje, likę su partizanu literatu Benediktu Labėnu–Kariūnu (1918–1949), jį miegantį nušovė. K. Kubilinskas nurodė ir kitą, už kilometro esantį partizanų štabo bunkerį, kuriame apsupti žuvo keli partizanų vadai. Išdavystės slegiamas, K. Kubilinskas neramią sąžinę mėgino užmigdyti alkoholiu. Išgėręs kartais imdavo kalbėti apie savo juodą sąžinę. Toks agentas čekistams buvo nereikalingas ir net pavojingas. Rašytojas Kazys Saja 2000 m. „Lietuvos aide“ rašė: „Susitepęs partizanų krauju išdavikas grįžta į Vilnių, rašo eilėraščius vaikams. Rašo ir geria. O pasigėręs redakcijoje (buvo įdarbintas „Žvaigždutės“ redakcijoje) darbo dienos pabaigoje lenda po stalu. – Kostai! Ko tu ten ieškai? – Aš savo sąžinės ieškau. Kalbama, kad A. Skinkys pasikorė, o K. Kubilinskas buvo sudorotas rašytojų kūrybos namuose Malejevkoje prie Maskvos.“ Iš pokalbio su K. Saja 2003 m. lapkričio 17 d. knygų serijos autorius sužinojo ir apie K. Kubilinsko problemos sprendimą: „Vieną vakarą į jo kambarį atėjo nepažįstamas vyras, prisistatęs rašytoju iš Moldavijos ar Gruzijos, atsinešė nedidelę statinaitę vyno ir pasiūlė geriau susipažinti. Svečiui po vaišių sveikam ir gyvam išėjus, K. Kubilinską ryte rado negyvą be išorinių smurto žymių.“ Turbūt neprašytas svečias užėjo su svarbia užduotimi.
Deja, tokių kūrėjų, tarnavusių okupantams, yra ir kitose tautose. Žinomas norvegų rašytojas, Nobelio premijos laureatas Knutas Hamsunas (1859–1952), vokiečiams okupavus Norvegiją 1940 m., rėmė juos ir ragino savo tautiečius nesipriešinti. 1945 m. išlaisvinus Norvegiją, jis buvo suimtas, po ilgų tardymų išteisintas, bet pagal išdavystės įstatymą turėjo sumokėti didelę baudą.
Devintoje knygoje rašoma ir apie Biržų krašto maištingos sielos poetą Kazį Jakubėną (1908–1950). Baigęs Biržų gimnaziją, Lietuvos universitete pradėjo studijuoti teisę. Daug kartų buvo teistas ir kalintas už antivalstybinę literatūrinę veiklą. Cenzūra konfiskavo jo eilių rinkinius ,, Ūžė melsvas šilas“ (1936), ,,Dvidešimt metelių“ (1938). Vokiečių okupacijos metais Alytuje dirbo sanatorijos sekretoriumi, rašė antifašistinius eilėraščius. Pokario metais gyveno Kaune ir Vilniuje. 1946 m. buvo nuteistas už kritiškų eilių skaitymą literatūros vakare. Po metų išteisintas, bet laisve džiaugėsi neilgai: 1950 metų sausio naktį prie Rasų kapinių buvo sumuštas ir ten mirė. Palaidotas Rasų kapinėse. Jo draugas Kazys Boruta 1988 m. ,,Pergalėje“ rašė: ,,Kažkoks prakeiktas berijininkas išdrįso mūsų tikrą liaudies poetą Jakubėną nukankinti ir nuogą išmesti už miesto“. Prieš karą K. Jakubėnas išleido 13 knygų vaikams. Vilniaus saugumo kalėjime rašyti jo 20 eilėraščių pateko į JAV ir ten Mykolo Morkūno 1980 m. buvo išleisti atskira knygele ,,Eilėraščiai iš Vilniaus kalėjimo“.
Kito šios kartos vaikų rašytojo mokytojo laisvės kovotojo Konstantino Bajerčiaus (1903–1946) kapas nežinomas. 1939 m. baigęs lituanistikos studijas Vytauto Didžiojo universitete, dirbo mokytoju pradinėse mokyklose, o nuo 1941 m. – Alytaus mokytojų seminarijos inspektoriumi ir lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju. Rašė straipsnius į pogrindinę spaudą. 1946 metų gruodį čekistai jį suėmė. Tardydami nukankino mokytoją ir savo būstinės kieme pririšo prie pušies. Laidoti žmonai nedavė. B. Kondratas 9-oje knygoje rašo: ,,Jo mirtį iki šiol gaubia paslaptis. Palaidojimo vieta iki šiol nesurasta. Ją galėtų parodyti Mykolas Gulbinas, bet jis tyli.“
Šio čekisto auka tapo ir sanatorijoje džiovą gydęsis kalbininkas nuo Veiviržėnų Juozas Labokas (1905–1946). Vytauto Didžiojo universitete 1932 m. baigęs lituanistikos studijas, dirbo prie didžiojo ,,Lietuvių kalbos žodyno“. Skaitė I tomo korektūras, jas papildė savo tarmės žodžiais ir sakiniais. Be to, iš savo krašto ir raštų užrašė per 4000 žodžių. 9-toje knygoje rašoma ,,Net sergančio kalbininko grįžę okupantai nepasigailėjo. Besigydantį Alytaus sanatorijoje 1946 spalio 19 d. enkavėdistai areštavo. [...] Labokas, būdamas silpnos sveikatos, ilgai tardymo neatlaikė, maždaug po savaitės jau mirštantis buvo nuvežtas į rajono ligoninę, kur ir pasimirė. Palaidotas ligoninės patvory, dalyvaujant NKVD atstovams“. Apie kalbininką enciklopedijos redaktorė Jūratė Tamulaitienė parašė knygelę ,,Tegu atmintį laikas išsaugo. Kalbininko Juozo Laboko atminimui“ (1999). Joje nurodyti svarbiausi kalbininko straipsniai. Ant kalbininko spėjamo kapo per Vėlines vis uždegama žvakelių.
Devntoje „Kūrėjų pėdsakais“ knygoje randame pasakojimą ir apie kalbininkę poetę profesorę Aldoną Platūkytę-Paulauskienę iš Alovės valsčiaus Pocelonių kaimo. Jos autobiografijai parinktas eiliuotas epigrafas: „Gramatika. Sakai – taisyklių rinkinys?!/O man – gyvenimas ir duona/ Ir meilės pilnas sakinys, / Ir saulė didelė raudona./ Klausyk, kaip skamba tarmėmis/ Simfonija gimtųjų žodžių./ Sruvena raštų raidėmis/ Dar gyvas kraujas mūsų sodžių.“ Į klausimą, kas yra kūryba, profesorė atsako: ,,Kūryba – visa, ką žmogus daro su meile ir įkvėpimu.“ Apie savo mokslus šiurpiais pokario metais, kai būdavo ,,lavonai gatvės purvyne“ , į Alovės progimnaziją ,,vaikščioti dešimtmetei 6 kilometrus į mokyklą ir atgal ne taip jau lengva ir dar baisu, nes ėjau viena, be draugų.“ Alytaus gimnazijoje literatūros mokytojas poetas Anzelmas Matutis, sienlaikraštyje pastebėjęs Aldonos eilėraščius, pasiuntė ją į Kaune steigiamą Jaunųjų rašytojų sekciją, bet tarp atrinktų eilėraščių nebuvo garbinančių tarybinę santvarką. „Tokių parašyti negalėjau, nes mačiau didžiules eiles prie duonos, mačiau moteriškę, einančią iš Daugų, negavusią duonos ir balsu raudančią, kad vaikai jau ne duonos, o tik bulvytės prašo.“
Dirbdama Vilniaus universitete, profesorė parašė 7 knygas iš gramatikos teorijos ir istorijos ir 4 vadovėlius (su bendraautoriais). Už gramatikos tyrimus A. Paulauskienei 1997 m. paskirta Valstybinė premija. Nusipelnė ji ir leksikografijai. Su prof. V. Vitkausku ir dr. G. Naktiniene parengė „Druskininkų tarmės žodyną“ (1998). Už jį suteikta J. Balčikonio premija. Rūpėjo jai ir kalbos kultūra: prisidėjo prie ,,Kalbos praktikos patarimų“ (1976, 1985). 2011 metais profesorė surinko geriausius eilėraščius į vieną knygą ,,Jonvabalių šviesa“ ir su autobiografija padaugino keliolika egzempliorių archyvams. ,,Kūrėjų pėdsakams“ pateikti du posmai eilėraščio apie gimtinę. Štai pirmas: „Pasiliko širdis prie tos vieškelio juostos siauros,/ Kuri šiandien prie miško nutrūksta,/ Prie tų pievų, laukų, prie namų kaminų,/ Iš kurių joks dūmelis nerūksta“. Ar toks graudus ilgesys neapima ir kitų iš kaimų į miestus išėjusių?
Keturis dešimtmečius su kaupu Druskininkų darželinukams atidavusi Izabelė Navarackienė vienuoliktai „Kūrėjų pėdsakais“ knygai pateikė autobiografiją. Augo Daugų valsčiaus Dvarčėnų kaime gausioje šeimoje. Mokydamasi Daugų pradinėje mokykloje, 1939 m. pradėjo rašinėti į vaikų žurnalą „Žiburėlis“. 1949 m. Alytaus mokytojų seminarijoje įsijungė į ateitininkų, o dar po metų į Lietuvos laisvės armijos veiklą, vadovaujamą mokytojo K. Bajerčiaus. Mokytojas A. Ramanauskas rengė moksleivius partizaninei kovai. 1945 m. jiems išėjus į mišką, Izabelė tapo jų ryšininke. Prieš paskutinį egzaminą buvo suimta ir nuteista 10 metų lagerio ir 5 tremties. Kalėjo Karagandos lageryje. Po devynerių metų išleista, Druskininkuose pradėjo dirbti darželio auklėtoja. 1975 m. baigė Šiaulių pedagoginio instituto Neakivaizdinį skyrių. Platino „LKB kroniką“, dalyvavo Atgimimo sąjūdžio renginiuose, prie televizijos bokšto buvo sužeista. Vadovavo politinių kalinių ir tremtinių chorui ir ansambliui „Dainava“. Išleido knygas „Aukos ir vilties diena“ (1996), „Brydė lieka ne tik pievoj“ (2000), „Pažadinta atmintis (2005). Už aktyvią veiklą dėl Lietuvos laisvės 2005 m. buvo apdovanota Vyčio kryžiaus ordinu. Ištvermingos dzūkės pilietinė ir patriotinė veikla nutrūko 2021m., užbaigus 96-tuosius.
Druskininkuose ne vien vasarodavo, bet ir pogrindinę spaudą rengdavo iš Sasnavos valsčiaus kilęs kunigas Kazimieras Ambrasas (g.1934 m.). Lituanistikos studijas Vilniaus universitete baigė 1957 m. , keletą metų dirbo laikraščių redakcijose, du dešimtmečius dėstė Vilniaus universitete. 1981 m. įstojo į Jėzuitus. Įšventintas kunigu, trejus metus dirbo Vatikano radijuje. Nuo 1993 m. kunigavo Monrealyje ir Čikagoje. 2004 m. grįžo į Lietuvą, gyveno Kaune. K. Ambrasas tyrinėjo vertimo teoriją ir praktiką, parašė knygas „Vertimo mokslas“ (1978), „Vertimo tyrinėjimai“ (1984), iš italų ir anglų kalbų išvertė grožinės literatūros kūrinių. Kunigas K. Ambrasas nusipelnė Lietuvai kaip pogrindinės katalikiškos spaudos redaktorius. Iš dešimtoje knygoje pateiktos apybraižos sužinome, kokiomis sąlygomis, enkavėdistų seklių persekiojamas, jis redagavo „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“ ir kunigo marijono Prano Račiūno (1919 - 1997) sumanytą kultūros, politikos ir visuomenės gyvenimo laikraštį „Aušrą“ ir parašė joms ne vieną straipsnį. Šioje knygoje skaitome: „Kartais jau visai ant kulnų pradeda lipti ir pėsti ir važiuoti. Druskininkuose iš kitapus gatvės be paliovos stebintys sekliai [...], ne tik Vilniaus bute buvo akylai stebimas, bet ir daromos slaptos kratos, padedami radijuoti daiktai ir markiruotas net jo automobilis, specialiais radiaciniais skysčiais pateptas, kad būtų lengviau sekti jo maršrutą, sutiktuosius ar laukiamus žmones.“ Iš kaimyno sužinojęs, kad bute Vilniuje jam nesant lankosi „kažkoks stambus aukštaūgis apžėlęs vyriškis“, tik kur kas vėliau supratau, kad tas drimba kaip tik buvo iš žaliojo namelio kartais net ant palangės su žiūronais sėdįs sovietinis seklys, pamatęs ir mano į jį atsuktus žiūronus, kaipmat nusirangydavo nuo palangės. [...] Kartais į Druskininkų miškus išėjus pagrybauti, žiūrėk, iš kažkur staiga atsiranda ir kur nors netoliese lyg niekur nieko landžioja pakrūmėmis ir įsitaiso odine striuke apsirengęs (o tai, matyt, būdavo jau aukštesnio rango saugumietis) pilietis, kurio atsiradimas tikrai nedera su grybautojo apranga.“
Nepaisydamas enkavėdistų seklių pastangų, Dievas globojo katalikišką pogrindinę spaudą. Suėmus kunigą Sigitą Tamkevičių, į jo vietą stojo kiti kunigai: Jonas Boruta, Kazimieras Ambrasas, Lionginas Kunevičius. Nesustabdyta „LKB kronika“ ir „Aušra“ buvo leidžiamos septyniolika metų iki Atgimimo ir pasiekdavo Vakarų spaudą bei radiją. Malonu buvo išgirsti, kad šių metų Sausio 13-tosios minėjime, LR Seimo nutarimu „LKB kronikos“ leidėjai vyskupas emeritas Jonas Boruta ir lituanistės vienuolės Bernadeta Mališkaitė ir Elena Šuliauskaitė buvo apdovanoti Laisvės premija.
Prie kūrėjų priskirtinas ir tarpukario Lietuvoje buvęs populiarus humoristas, kupletų dainininkas Pupų Dėde pasivadinęs anykštėnas Petras Biržys (1890 – 1970). Pirmojo pasaulinio karo metais pasitraukė į Voronežą, mokėsi lietuvių gimnazijoje. Po Nepriklausomybės paskelbimo grįžo į Lietuvą, savanoriu stojo į kariuomenę. Baigęs karo mokyklą, kurį laiką tarnavo pėstininkų pulke Ukmergėje. Bet už girtas išdaigas iš kariuomenės buvo išvarytas. Neilgai studentavo ir Lietuvos universitete. Nuo 1930 m., Liudo Giros pakviestas, Kauno Radiofone rengė satyrinius pusvalandžius „Pupų Dėdės pastogė“. Be to, vienas ar su grupe koncertuodavo ir provincijoje. Lietuvai atgavus Vilnių, bet rusų kariuomenės įguloms įžengus į Lietuvą, už per radiją padainuotą kupletą „ Vilnius mūsų, o mes rusų. Lietuvėlė – nebe mūsų.“ 1940 m. pateko į kalėjimą, iš kurio jį išvadavo Kauno sukilėliai. Po karo persikėlė į Vilnių, dirbo Filharmonijos artistu, vaidino filmuose. Yra parašęs kelių apskričių apybraižas ir knygas. „Karininkas Antanas Juozapavičius“ (1923), „Karo muziejus“ (1930). Apie P. Biržį rašoma dvyliktoje knygoje.
Iš kitataučių kūrėjų, aprašytų šioje serijoje, minėtina suomių rašytoja ir publicistė Maila Talvio (1871–1951), kurią, anot A. Venclovos, „žino Suomijoje kiekvienas, nuo vaiko ligi senelio“. Baigusi mokytojų seminariją, ištekėjo už savo tautiečio kalbininko Josepio Mikolos ir su juo tris vasaras viešėjo Plokščiuose pas Kriaučiūnus, kur lietuvių kalbos pramokti atvykdavo ir daugiau kalbininkų. Čia ji susipažino ir bendravo su sergančiu Vincu Kudirka, užrašinėjo lietuvių liaudies dainas, pasakas, domėjosi papročiais. Iš jautrių šių išvykų aprašymų matyti, kad rašytoja suprato pavergtos lietuvių tautos padėtį . M. Talvio parašė per 30 romanų. Mums svarbi jos apysaka „Idėjos auka“ (1896) ir romanas „Dvi meilės“ (1898), kur pavaizduotas Vincas Kudirka, tik pakeista pavarde.
Po atrinktos kūrėjų apžvalgos primintinas ir knygų serijos autorius Benjaminas Kondratas, gimęs 1933 m. Taurų kaime prie Tauragės. 1953 m. sidabro medaliu baigęs Tauragės 1-ąją vidurinę mokyklą, studijavo Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. Baigė 1958 m. Reikšmingas filologo darbo dešimtmetis (1960–1970) Druskininkuose. Kaip Vykdomojo komiteto Kultūros skyriaus vedėjas, padėjo įsteigti M.K. Čiurlionio memorialinį muziejų, drauge su Druskininkų miesto architektu A. Mačiuliu parengė Vykdomojo komiteto Sprendimo projektą, kurį patvirtinus, Druskininkuose Kolūkio gatvė pavadinta M.K. Čiurlionio vardu. Dirbo ir mokytoju. 1974–2001 m. mokytojavo Vilniaus vidurinėse mokyklose. 1994 m. B. Kondratui suteikta mokytojo eksperto kategorija. Vadovavo kraštotyrininkų, fotografų ir turistų būreliams. Parašė keliolika informacinių leidinių apie Druskininkų kurortą. Dalis jų išversta į rusų, vokiečių, anglų, lenkų kalbas. Parašė knygeles keliautojams: „Veisiejų ežerais“ (1970), „Minijos vingiais“ (1976). Mokykloms vertinga pedagogo knyga „Lietuvių kalbos taisyklės“, išleista keliolika kartų. „Kūrėjų pėdsakais“ knygų parašė ir išleido 21, o iš viso knygų – 48. Spaudoje B. Kondratas paskelbė 365 straipsnius.
Už ilgametę kultūrinę veiklą B. Kondratas yra pelnęs valstybinių ir visuomeninių apdovanojimų. 2015 m. jam paskirta kultūros veikėjos Felicijos Bortkevičienės kalbos premija. 2019 m. Eišiškėse jis buvo paskelbtas vieno iš lietuvių raštijos pradininkų Stanislovo Rapolionio premijos laureatu. Premiją paskyrė lietuvių švietimo draugija „Rytas“, skatinanti mokytojų ir kultūros veikėjų literatūrinę veiklą, tautinį ugdymą, istorinės praeities studijas Rytų Lietuvoje. Tai buvo padėka mokytojui už „Kūrėjų pėdsakais“ knygas, skirtas Varėnos ir Šalčininkų kraštui.
Palinkėkim sveikatos ir sėkmės darbščiajam mokytojui parengti dar ne vieną knygą. Šiuo metu jis baigia rašyti 22-ą „Kūrėjų pėdsakais“ knygą apie Kaišiadorių ir Širvintų krašto kūrėjus.
Atgal
