Asmenybės
04 22. Laumių plaukai, raganų ratilai ir šluotos
Stasys Gliaudys
Šiaulietis, dėstytojas, gamtininkas, vienas žymiausių Lietuvos lepidoterologų
Žmogus nuo pat savo gyvavimo pradžios stengėsi pažinti augalus, gyvūnus, gamtos reiškinius, nes nuo jų priklausė ir tebepriklauso visų mūsų gyvenimas. Artimi ryšiai su gamta, pradedant senų senove, žadino kūrybinę žmogaus vaizduotę, kaupėsi žinios, tobulėjo kalba, klostėsi augalų, gyvūnų pavadinimų sistema.
Šiaulių universiteto Stasio Gliaudžio vardo gamtos muziejuje. Susitikimas su lankytojais. Nuotr. aut. A. Musneckis
Vieni pavadinimai pagrįsti stebimo objekto išore, kiti gyvenimo būdo, vietos ar balso ypatumais. Tai ypač akivaizdu įsiklausant į paukščių vardus: tikutis, tilvikas, ligutė ir kiti. Vardai susieti su astronomija, mitologija būdingi drugeliams, kaip antai: apolonai, machonai, cidarijos, lunarijos, saturnijos ir kt. Žinoma, ir augalams (žvaigždūnai, laumenės, laumriešučiai, laumpaparčiai, raganės, perkūnropės, saulutės, austėja ir t. t.). Patys gražiausi ir didžiausi žirgelių būrio vabzdžiai buvo pavadinti laumės žirgais, tiksliau sakant, laumžirgiais.
Gamtininkas prie globojamo ąžuolo Kelmės raj. Raudsparnės miške. Nuotr. aut. A. Musneckis
Senovėje augalai, gyvūnai, žmogus sudarė vieningą aplinkos visumą. Augalai, o ypač medžiai, buvo sudvasinti, sužmoginti. Jiems, apipintiems gražių legendų ar pasakų, buvo priskiriama nemažai antgamtinių savybių. Ano meto žmonių supratimu, medžiai – pirmiausia dievų ir mirusių žmonių sielų buveinės.
Kol dar medžiai nesulapoję, kiekvienas esame pastebėję beržų šakų vainikuose iš tolo juoduojančius lyg kovų lizdus. Priėję arčiau, matome, kad tai ne lizdai, bet gausūs šakučių raizginiai, panašūs į šluotas. Vienur žmonės jas vadina laumių, o kitur – raganų šluotomis. Kaip tos šluotos atsiranda?
Pedagogas džiaugiasi savo darbo kaimo sodyboje rezultatais. Nuotr. aut. A. Musneckis
Pirmiausia atsakymo paieškokime mitologijoje ir tautosakoje. Pasak etnologės Pranės Dundulienės, iš visų dangaus ir žemės deivių pačios vyriausios yra laumės. Gilioje senovėje, medžioklės ir rankiojimo ūkio sąlygomis, jos buvo vaizduojamos paukščio-karvelio pavidalu. O paukščiai, kaip žinome, dažnų dažniausiai tupi medžiuose. Ir laumės turėjo savo medžius – laumaberžius, o tos šluotos – tai laumių-paukščių tupyklos.
Žmonių sąmonėje laumių vaizdiniai pamažu keitėsi: šios būtybės pasirodydavo jiems tai ožkų, tai kačių pavidalu. Vėliau – pusiau moterim, pusiau ožka, t. y. atsirado ožkamoteris su vištos / gaidžio kojomis. Tokioms laumėms medžiai jau nebebuvo reikalingi.
Dar vėlesniais ir dabartiniais laikais laumės įsivaizduojamos kaip gražios moterys ilgais plaukais. Ir dabar galima išgirsti sakant – „Plaukai kaip laumės gaurai“ arba „Ilgi plaukai kaip laumių“. Mat, nuo medžių šakų žemyn nukarusias ir vėjyje besiplaikstančias, į plaukus panašias kerpes daug kur Lietuvoje vadindavo laumių plaukais arba gaurais. Botanikai tas kerpes įvardijo laumagaurėmis, kaip antai: juodoji laumagaurė, pilkoji laumagaurė ir t. t. Šios kerpės dabar jau retai aptinkamos, nes auga tik tuose miškuose, kur švarus oras.
Gliaudys su jubiliejinio gimtadienio svečiais - Česlava ir menotyros prof. Vyteniu Rimkais. Nuotr. aut. A. Musneckis
Pasak mitologijos, su laumėmis žmonės susidurdavo jų gyventose vietose – pelkėse, prie upių, ežerų. Tai atsitikdavę dažniausiai ankstų rytą ar vakare, kuomet krūmus, pievas ir vandenis gaubdavo rūkas. Tada neperregimose ūkanose laumės saugiai sėdėdavusios ant kranto ir plaukus šokuodavosi arba maudydavosi nuogos, kartais ir apsirengusios taškydavosi vandenyje. Tokioje aplinkoje ilgi ir šviesūs laumių plaukai susipindavę, susiliedavę su migla – iš tolo neatskirsi. Matyt, iš čia ir atsirado posakis – „Draikosi kaip laumių plaukai“. Slėpiningoje gamtinėje aplinkumoje šios deivės gražiai dainuodavusios ir naktinėjančius vyrus viliodavusios. Kai pavykdavę kurį nors sužavėti, tai negyvai užkutendavusios ar sužnaibydavusios ir suėsdavusios, kartais ir nuskandinti nesidrovėdavusios.
Gliaudžio apmąstymai prisėdus šalia savo rankomis sukrauto paminklo kaimo gyventojams. Nuotr. aut. A. Musneckis
Laumės, sprendžiant iš tautosakos kūrinių, mokėdavusios verpti, gražias juostas austi. Jas išaudusios, savo burtais lietų užtraukdavusios, kad tas puošmenas išskalbtų. Tuo tikslu ištiesdavusios nuostabią juostą per
visą dangų. Vienas jos galas būdavęs įmerktas upėn ar ežeran, kad vandenį į viršų trauktų. Žmonės žiūrėdavę ir negalėdavę atsigėrėti juostos spalvų deriniu ir tą reginį pradėję vadinti Laumės juosta. Na, o pasaka „Perkūnas, Vaiva ir Straublys“ byloja padavimą apie žodžių „vaivorykštė“ ir „straublys“ atsiradimą.
Laumės, gyvendamos žemėje, daugiausia rūpinosi žmonių morale – doriems padėdavo, nedorėlius bausdavo. Remiantis tautosaka, laumės noriai talkinusios vargdieniams, ypač našlaitėms verpalus verpti ir audeklus austi. Jos baigdavusios grėbti šieną, linus užbaigdavusios rauti, žlugtą skalbdavusios... Imdavusios globoti darbymety lopšyje paliktus vargdienių moterų vaikus – nuprausdavo, pasupdavo, užmigdydavo, retkarčiais ir dovanų palikdavo, bet... susižavėjusios vaikeliu kartais jį ir pavogdavo.
Reikia pasakyti, kad su šluotomis laumės nieko bendra neturi.
Grybautės raganų ratile rezultatas. Nuotr. aut. R. Struoga
O kaip raganos? Raganos ir velniai žmonių vaizduotėje atsirado žymiai vėliau. Raganos apibūdinamos kaip labai nedailios: kiek kuprotos, kumpanosės, nors pasitaikydavę ir dailių jaunų raganaičių. Raganos nepatrauklios ir savo charakteriu, tikros žiežulos: piktos, tūžmingos, pavydžios, kerštingos, pagiežingos ir klastingos bei pasalingos. Jos turėjo galių užžavėti vaikinus ar merginas, kad šie nevestų / netekėtų, gebėjo užketėti vištas, kad šios kiaušinių nebedėtų, javus užburdavo, kad šie išgultų, mažesnį derlių duotų. Tiesa, pasitaikydavę ir išimčių, t. y. geraširdžių, malonių šių būtybių.
Savo raganavimo patirtį visos jos privalėdavo kam nors perduoti, dažniausiai – dukroms. Todėl naktinėjančių vyrų per daug neskriausdavo, nes reikėdavo raganiukių prasimanyti.
Miškas gamtininką vilioja savo grožiu ir paslaptingumu. Nuotr. aut. R. Struoga
Įvedus krikščionybę, raganos kaipmat susidraugavo su velniais, keldavo bendrus pasilinksminimus. Kartu su velniais vanodavosi nuošaliose kaimo pirtelėse, vieni kitiems nugaras trindavo, šokdavo, kad net pastatėlio stogas kilnodavosi.
Raganos mėgdavusios skraidyti, ypač tamsiomis naktimis. Apsižergdavusios ližę ar žarsteklį, bet dažniausiai šluotą ir, išlindusios per čiukurą ar kaminą, nardydavo viršum stogų. Įdėmiai neįsižiūrėjus į tas skraidūnes, galima buvę manyti ten esant tamsų debesį ar dūmų kamuolį. Raganos judriausios būdavusios prieš šventes, ypač Jonines, ir skubėdavusios į pamėgtas susibūrimų vietas – Medvėgalį, Girininkų kalną netoli Šiaulių... Į Šatriją sulėkdavę raganos ne tik iš visos Lietuvos, Latvijos, bet ir iš Lenkijos. Suskridusios tardavosi, linksmindavosi, šėliodavo iki pat gaidgystės.
Gaidžiams užgiedojus, velniai ir raganos dumdavę namo kaip akis išdegę. Pasitaikydavo, kad ne viena ragana beskubėdama įsirėždavo į beržo ar baltalksnio šakas, skraidžiojimo šluota užkliūdavo ir per skubėjimą likdavo tenai kabaroti. Taigi, mūsų matomi „lizdai“ medžiuose yra ne kas kita kaip raganų šluotos.
Gliaudys Raudsparnės miško Žaliojoje giraitėje. Nuotr. aut. R. Struoga
Kaip „raganų šluotų“ atsiradimą aiškina mokslas? Raganos / laumės šluota – tai plikaaukšlinių parazitinių grybų, vadinamų ragangrybiais, sužalotos medžių šakos, suaugusios į šluotą. Šio grybo sporos per medžių žaizdas ar šiaip atsiradusias angeles patenka į šakos meristemą. Susiformavusi grybiena ne tik mechaniškai dirgina aplinkinius augalo audinius, bet ir išskiria aktyvias medžiagas, kurios sutrikdo pažeistos vietos hormonų pusiausvyrą, skatina spartų ląstelių dauginimąsi, gumbų susidarymą, pažadinant taip vadinamus miegančius pumpurus, iš kurių išauga daug šakučių.
Viena beržinių ragangrybių rūšis mėgsta karpuotąjį, kita – plaukuotąjį beržą. Baltalksniams kenkia baltalksninis, vyšnioms – vyšninis ragangrybis. Galime džiaugtis, kad raganų šluotos nelabai išplitusios ir dėl to apčiuopiamos jų žalos nejaučiame.
Darželiuose turime gausingai žydintį žolinį daugiametį augalą, kurį Lietuvos botanikas Jurgis Pabrėža pavadino „ragane“. Kodėl taip? Nužydėjus šiai gėlei, lieka kaboti plaukuoti, papurę vaislapynai, sukuriantys nešukuotų, suveltų raganų plaukų aliuziją. Be to, pats augalas aukštas, jo stiebai ploni, tankūs, tad būtina atrama. Tad nakties tamsoje galima pagalvoti, kad ten susigūžusi stovi ragana.
Šiaulių universiteto Botanikos sodui 50 metų. Jo įkūrėjas S. Gliaudys sodina ąžuoliuką. Nuotr. aut. R. Struoga
Grybaudami neretai aptinkame ratu augančius grybus. Toks grybų išsidėstymo būdas vadinamas raganų
ratilais. Grybiena augdama plečiasi į visas puses ratu. Centrinė dalis, laikui bėgant, apmiršta ir sunyksta. Vaisiakūnius augina tik jauna, besiplečianti grybienos dalis. Grybų rato dydis priklauso nuo rūšies ir grybienos amžiaus, kuris gali siekti 100–300 ir net 600 metų. Tokio amžiaus ratilų skersmuo siekia net iki 200 metrų ir daugiau. Raganų ratilais auga lauminis mažūnas, skėtinė stambiažvynė, didysis kukurdvelkis...
Retas kuris mūsų praeis nepažvelgęs į grybų ratus, nukarusius laumės gaurus ar į raganų šluotomis „padabintą“ beržą. Šie ir kiti gamtos reiškiniai tampa mums dar patrauklesni ir įdomesni, kuomet jie būna susieti su liaudies kūrybine vaizduote, išmintimi, t. y. mitologija, pasakomis, papročiais. Gamtos dalykus dėstantys mokytojai gali daug prisidėti, kad šis turtas nenugrimztų užmarštin, nes civilizacijos pasiekimai vis labiau tolina mus nuo prigimtinės (laukinės) gamtos.
Atgal
