Asmenybės
Pažvelgus į Monsinjoro Dr. Prof. Vytauto Kazlausko nuotrauką
Drįstąs ištarti: bendražygis ir gerbėjas, kanauninkas dr. Robertas Pukenis
Norėtųsi pažvelgti į nuostabaus lietuvio ir didingo kunigo sielą, dar pabūti su juo tyloje, nes ilgesys užgniaužia žadą. Kaip gerai, kad 2009 m. buvo išleista jo knyga „Atverkime protus ir širdis Jėzui Kristui“, o dabar pasirodys kita knyga apie jo gyvenimą ir veiklą. Manau, kad tai bus veikalas, apimantis ne tik pagrindines datas, įvykius, bet ir jų foną, kuriame išaugo tautos ąžuolas. Dar leidžiamos knygos turinio nemačiau, bet norėtųsi, kad būtų parašyta visa tiesa, nes prelatas buvo tiesos žmogus. Tiesa ne tik išlaisvina, bet ir apsaugo kitus nuo negandų, atnaujina Bažnyčios veidą. O aš tik pabandysiu nupiešti jo vidinį portretą be datų.
Kada gi aš pirmą kartą sutikau šį kunigą iš didžios raidės? Pirmiausia dar vaikystėje aš girdėjau įtaigų, taisyklingą, drąsų profesoriaus kunigo Vytauto Kazlausko žodį, tariamą Vatikano radijo lietuviškose laidose. Tas žodis įaugo į mano būtį, į visą gyvenimą, nes siela veržėsi į laisvę, jautė kitokios Lietuvos ilgesį. Tas jo žodis buvo jėga, kuri kirto geležinę sieną eterio bangom. Jis pažadino viltį, kad tiesa mus išlaisvins, tik reikia remtis Dievu arba kad tikėjimas būtų tautos gyvenimo jėga. Jo žodis brandino mūsų visų viltį ir meilę Dievui ir Tėvynei. Žodžiu, puikiai buvo paruoštos Vatikano radijo laidos lietuvių kalba. Kaip mokslininko ir laidų redaktoriaus 40 metų buvo atiduota tikėjimo skleidimui nacionaliniame fone. O dar tiksliau prelato visas gyvenimas buvo paženklintas kunigystės kryžiumi. Jis buvo gilaus vidinio gyvenimo kunigas. Skaitė brevijorių, buvo pamaldus ir tylus kalboje, logiškas, siekė tikslo nesiblaškydamas. Girdėjau kunigo Vlado Delinikaičio pasakojimą, kad bendradarbiams buvo griežtas, reiklus, bet visada draugiškas.
Kartą mums drauge poilsiaujant netoli Citavecchijos (Čitavekijos), jis išsitarė: „Mes prašėme, kad Radijo vadovybė skirtų daugiau laiko laidoms, būtume greičiau sugriovę komunizmą, bet ne, ko jie bijojo?“ Jis nebuvo vien tikėjimo propagandistas, bet nuoširdus žmogus, „šiltas“, mylintis jaunus kunigus, palaikantis jų idealizmą. Sklido kilnaus kunigo dėmesys žmogui, o ypač tiems, kurie turėjo tą patį tikslą ir bendrą kelią.
Jau kai prelatas buvo sugrįžęs į Lietuvą ir gyveno Kaune, aš dažnai jį aplankydavau. Geroji giminaitė ponia Birutė tuoj pat paruošdavo itališkos kavos ir užsimegzdavo nuoširdūs pokalbiai apie Romą, užsienio lietuvius, ką padarė komunizmas Lietuvai. Arba kokia nauja jų taktika? Vieną kartą jis grindė teiginį, kad komunizmas ir masonerija ima keistis ir suartėti tarp savęs, bet vis vien jie nenori Bažnyčios įtakos jaunimui. Taip, jie parems bažnyčias, kad vėl sugrįžtų į valdžią... Kas įdomiausia ir ko mes pasigendame, tai politinių veikėjų kultūros: turėtų būti tiek dešinės arba kairės kultūra. O dabar, kur geresnis postas, ten ir eina, su tuo ir sudaro koaliciją. Taigi prelatas savyje įkūnijo Evangelinę kultūrą, skelbdamas socialinę doktriną, prabildamas į pavergtąją Lietuvą, pirmiausia jis formavo krikščionišką kultūrą, kuri jau, savaime, tampa viena iš rezistencijos formų totalitarinei sistemai. Tarp kitko, ir jo knygoje yra labai daug straipsnių apie religijas, jų atsiradimą ir tikėjimo reikšmę kultūrai. XX a. mokslininkas negali būti užsidaręs ir žinantis tik savo sritį, nes klausimas susišaukia su kitu klausimu.
Kai dar dirbau Panevėžyje švč. Trejybės klebonu ir visuomenėje vyko trintis dėl menonitų koledžo, tai jis iš karto teigė, kad drausti ne gražu, reikia pačiai Bažnyčiai įsteigti. Ir progai pasitaikius, atlydėjo viešnią iš JAV, viliantis, kad jinai gali padėti ieškoti lėšų būsimai kolegijai. Jis buvo Dievo karalystės žmogus, nors čia niekas jo neįpareigojo, o jis pats juto pareigą Bažnyčiai. Kai tuo tarpu labai šaltai pažiūrėjo tie, kas privalėjo rūpintis, nes visuomenė buvo sukiršinta ir pasidalijusi.
Kai apsilankydavau, prelato pirmieji žodžiai būdavo, o kada važiuosi studijuoti į Romą? (Buvau KGB blokuojamas įvairiais būdais iki paskutinės dienos). Laimei, turėjome šventą kardinolą Vincentą Sladkevičių, kuris visą laiką rėmė šį mano norą. Mane taip pat skatino ir Vyskupas Vladas Michelevičius, visada rašydavo laiškus Vysk Antanas Deksnys (sakydamas vis vien susitiksime Romoje) disidentai Vytautas Skuodis ir geroji Sesė Nijolė Sadūnaitė. Tvirtai palaikė ir mons. Alfonsas Svarinskas, doc. Ignas Uždavinys: „Užteks tau remontuoti bažnyčias, palik ir kitiems“. Pavyko išsiveržti pro nematomas, bet dar sunkesnes užtvaras. (Tebesaugau dokumentus). O mons. V Kazlauskas džiaugėsi ir sveikino mane: „Valio valio, Robertai“. Ir kada Kardinolas V.Sladkevičius monsinjorą V.Kazlauską buvo paskyręs Vyskupų konferencijos sekretoriumi, jis išliko toks pat mielas, draugiškas ir tėviškas. Mažiausiai problemų kiltų ir net sumažėtų laikraščiuose straipsnių, jeigu aukštesnes pareigas gautų subrendę, gyvenimo išbandyti ir patyrę kunigai..., taip vėliau jis pats išsitarė niekam blogo netaikydamas, bet reaguodamas į žiniasklaidos puolimus prieš Bažnyčią.
O vieną kartą, nebeprisimenu, kuriame kurse buvau, (gal trečiame) jis pasiūlė apsigyventi jo bute, esančiame „Villa Lituania“. Taigi galėjau karaliauti dviejuose kambariuose, nes knygos nebesutilpdavo Kolegijos mažame kambarėlyje. Nereikėjo man šeimininkui mokėti, nebent simboliškai pavaišinti, maloniai priimti, o kai atvažiuodavo, suteikti ramybę pailsėti (Ačiū, kad netrukdė ir tuometinis Kolegijos Rektorius Prelatas Alg. Bartkus gyventi monsinjoro būte). Esu dėkingas jiems už tas dienas, už tą balkoną, iš kurio žvelgiau į šalia esančias gatves, o vakarais į gęstantį saulėlydį. Laukdavau atvažiuojančio prelato į Romą. Tuoj pakvies, „išeikime kur nors pavaikščioti“, prisėsti Romos miesto nuošalesniame parke. „Matau, kad esi pavargęs“, - pastebėdavo jis maloniai. Kalboje buvo santūrus. Nedaug ką sakydavo, bet slypėjo aiški gėrio pozicija, aiškus komunizmo supratimas, tautos reikalų pajutimas. Nebuvo įtarus, bet suvokdavo, kur gali būti KGB įsiskverbimas ir kodėl tas ar kitas asmuo taip elgiasi? Jis turėjo sielos jautrumą atskirti blogį, nors ir giliai užmaskuotą. Tačiau nebuvo be reikalo įtarus. Niekada neskubėjo pasmerkti, neprisiskyrė sau „nekaltumo dogmos“, bet principus išlaikė, stovėjo, gindamas amžinąsias vertybes. Buvo jautrus artimui, pirma atsargiai, gražiai paklausdavo, patardavo. Arba tiesiog atsidusdavo, „na ir viskas sumaišyta Lietuvoje, kaip sunku atsirinkti“. O kiek yra tokių „teisuolių“, kurie žino, nežino, girdėjo, negirdėjo, pridėjo ir kalbas paleido. O jis – ne. Savyje nešiojo vidinę kultūrą, kurią mes visi jautėme ir visi norėjome su juo pabendrauti.
Vėl vienos vasaros popietę, vaikščiojant Tirėnų jūros pakrante prie Červeterio miestelio, jis atsiduso: „sunku būti dėstytoju, nes visi nori gerų pažymių, o tu turi būti objektyvus“. Jautėsi, kad žmogus pergyvena, parašęs mažesnį pažymį studentui.
Dėl Vaiko tėviškės namų, kiek skyrė energijos ir laiko, kad vaikams būtų jaukus namų židinys. Jis pergyveno, kur gauti atsidavusius žmones vaikų auklėjimui. O buvę komunistai visada su padidinamu stiklu stebi kunigo veiklą ir kartais suranda kokį krislelį. Guodėsi man monsinjoras: „prisikabino, kad vaikams negalima duoti valgyti virtuvėje arba kartais pasitaiko tarp paauglių seksualiniai dalykai“. O koks tada valdžios džiaugsmingas dėmesys? O jų globojamuose tokiuose internatuose, ar nepasitaiko panašių nukrypimų? Mes gi stengiamės, stebime, auklėjame. Sunku išauklėti vaiką, jeigu dažnai būna paveldėta iš tėvų. Čia yra didelė problema. Visada kas dirba, tą gali ir kritikuoti. Vaiko Tėviškės namai – tai paminklas likimo nuskriaustam vaikui. Jie yra tautos ateitis, kuria reikia rūpintis. Ir norėjo, kad tas darbas būtų tęsiamas ir po jo mirties. Jis kunigystę įkūnijo ne vien tik žodžio liturgija, bet ir savo asmenine auka., drama, rūpestyje praleistomis naktimis.
Kartą į klausimą, kokia skaudžiausia valanda Jūsų kunigystėje, prelatas liūdnai nutilo, nenorėjo atsakyti, bet tik paskui, man suradus archyvuose KGB keletą dokumentų, jis tai patvirtino. Už milžinišką įtaką tautos atgimimui, religijos skleidimui, KGB agentai nenurimo ir siekė, kad būtų atleistas iš darbo. Specialūs organai kūrė tekstus, rašė neva tikinčiųjų vardu, (aš sąmoningai čia panaudojau šį žodį „organai“, šiaip lietuviai geriau naudokime žodį institucija) laiškus popiežiui, kad blogos laidos, per daug politikos. Ir dar stipriau netgi Sąjūdžio dienomis Kremliaus saugumas veikė per aukštesnius rangus, spausdamas Vatikano radijo vadovybę, kad atleistų „antikomunistą“ darbuotoją iš pareigų. Taip ir padarė (Buvo aprašyta kažkuriame lietuvių laikraštyje). Gaila, kad savieji taip „padėkojo“ ir dar pas mus panašios istorijos dažnokai pasikartoja... Taip buvo užmestas šešėlis šventajam Popiežiui, kuris žymiai daugiau ir stipriau „politikavo“ negu pats radijo laidų vedėjas mons. Vytautas Kazlauskas. (Gal kada nors vėliau?)
Aplankiau, kai gyveno ir jau sirgo Partizanų gatvėje, ir tada nepraradęs vaišingumo, gyvai domėjosi, ką darai, ką veiki? Ir sakė pasimelsiu, „kad atsistotų tavo nuostabus projektas Jonui Pauliui II Panevėžyje. Gerai, kad randi naujų apaštalavimo formų, turi savo stilių. Popiežius visada pabrėždavo tiek ekumenizmo svarbą, tiek tikėjimo skelbimą nacionaliniame kontekste. Čia pats vietiniame lygyje darai tai, ką moko Šv. Sostas. Tu visada, Robertai, esi ne ramus ir išradingas“... Paskui man buvo labai sunku jį lankyti ir matyti begęstantį, tokį artimą ir mielą žmogų. Grįždamas namo, mąsčiau, o ko šiam kunigui trūksta, kad paskelbus jį bent palaimintuoju? Mūsų tauta yra didi, ji turi daug šventųjų, nes istorijos vėjai nugairino jos veidą ir apnuogino širdį.
Tad neužmirškime, kas išdraskė likimus, sodybas, kas trėmė gyvuliniuose vagonuose, kankino? Kodėl vieni buvo priversti bėgti iš Tėvynės? Už ką jauni vyrai turėjo žūti miškuose, šaukdami beviltiškai pagalbos: „kalbėkit drąsiai, šaukit kaip begalit!. „Šis raštas yra mūsų Tėvynės paskutinis testamentas“ (XXI a. 2004 05 07, Nr. 35). „Knygnešys radijo bangomis“ tą priesaiką išpildė. Nebijokite ištiesti delnų, padalinsiu ir aš po žariją. Tegul žaizdos negyja. Ir niekaip nebeprisimenu, ar aš skaičiau, ar man taip susipynė šie skausmo žodžiai? Tebūnie jie mūsų visų, kad eitume vienu keliu. Oi kaip dabar mums reikia naujų knygnešių, kad padėtų nutiesti nors „centimetrą Manerheimo linijos širdy“ (Tai Č. Iškausko nemirtingas posakis. Suomių gynybos ruožas padėjo išsaugoti Suomijos nepriklausomybę). O mes praradome viską, nesipriešindami. Liko tėviškėj vienišas šulinys ir takas apžėlęs. Ir net dabar dar ištisai driekiasi tušti laukai, krūmokšniai. Anot A. Solženycino: „Ak, kaip išpustė, kaip išdraskė, juk ir aš priklausiau tavo aidui giesmių“.
Visų žmonių gaila, kai kenčia ir miršta, bet vieni taip ir išnyksta iš širdies, o kiti palieka netekimo žaizdą, ilgesį ir gražius prisiminimus. Meilė nemiršta. Jis mylėjo artimą ir jį pažinoję taip pat gerbė ir mylėjo.
Jau metai, kai sekmadieniais ateinu melstis į Prisikėlimo bažnyčią, kurios bokštas tarsi primena sielos skrydį. Jeigu mes, visi būtume tokiais kunigais, kaip prelatas Vytautas Kazlauskas, Lietuvos katalikų Bažnyčia švytėtų. Ji turėtų vidinę jėgą tautos ir valstybės gyvenime gyvaisiais bokštais. Ta gražioji Prisikėlimo bažnyčia tarsi šaukte šaukia, ar viską padarėme, kad neliktų „šešėlių altoriaus“? O tautos kankiniai, didvyriai būtų gerbiami jau dabar, kol jie gyvi, o ne kada numiršta, tada skamba gražūs nekrologai.
O praeidamas Prisikėlimo bažnyčios šventoriumi, kur šalia bažnyčios sienos glaudžiasi paminklai, po kuriais ilsisi tautos milžinų kūnai, dažnai aš juos prisimenu. Ten pat ilsisi ir sugrįžusio prelato dr. Mykolo Krupavičius palaikai. Visą gyvenimą dirbę Lietuvai, mintimis iš tremties grįždavę į savo tėviškę, dabar jie priglaudė ir savo kūnus gimtojoje žemėje. Jų vėlės sklaidosi lyg vėliavos, vedančios į mūšį gyvuosius, kad nepralaimėtume gyvenimo kovos. Šie ir kiti žmonės paliko ilgą šviesos taką mums ir ateinančioms kartoms. Jaučiu, kad greitai Tėvynėje bus šviesiau. Tik dar reikės kovos, dar daug maldos ir eiti iki galo.
Tebesaugau nuotraukas, sveikinimų atvirutes, nuostabią velionio knygą. Deja, jo gyvenimo knyga jau užversta, o ant paminklo dvi datos: gimimo ir išėjimo. Tačiau mes dar susitiksime amžinybėje. Tik laimink, mielas Tėve, mūsų kelionę, nes jūs gi pripažinote, kad „pirma buvo aiškiau ir lengviau negu dabar“. Dažnai mes nebeturime į ką atsiremti. Taip trūksta jūsų žodžio, žvilgsnio, tačiau mes turime Kristaus atsaką į nerimą: „Nebijokite. Aš esu su jumis per visas dienas, iki pasaulio pabaigos“.
Atgal
