Asmenybės
11 24. Esu tik felčeris, nors yra žmonių, kurie mane ir ponu daktaru pavadina (J. Jablonskis) (1 dalis)
Jūratė Jagminienė
Lietuvos švietimo istorijos muziejus
Šiais metais minime išskirtinės asmenybės – Lietuvos kalbininko, publicisto, pedagogo, vadovėlių autoriaus, literatūrinės lietuvių kalbos normintojo, įvairiausių mokslo sričių terminologo Jono Jablonskio (1860–1930) – 155-ąsias gimimo metines.
Apie J. Jablonskio gyvenimą ir nuopelnus Lietuvos kultūrai rašyti rizikinga, apie jį išleista daug leidinių, publikuota gausybė straipsnių. Tačiau prisiminti ir priminti visuomenei apie išskirtinę J. Jablonskio asmenybę, manau, verta.
Jonas Jablonskis 1860–1930.Nuotraukos - Lietuvos švietimo istorijos muziejaus nuosavybė
Lietuvos švietimo istorijos muziejus parengė jubiliejinę virtualią parodą „Atminties spalvų retrospektyva. Kalbininkui Jonui Jablonskiui – 155“, pasakojančią apie J. Jablonskio gyvenimą ir nuveiktus darbus švietimo ir kultūros srityje. Ypač didžiuojamės galėdami virtualioje parodoje pristatyti vertingą, unikalų eksponatą – J. Jablonskio laišką, adresuotą Juozui Damijonaičiui. Laiške autorius prašo J. Damijonaičio surasti jo pažįstamai Zofijai Jucevičaitei-Nečajevienei mokytojos darbą kurioje nors lenkų ar rusų mokykloje. Kaip rašo J. Jablonskis, „ji labai reikalinga (duonos ir) darbo“. Taip pat J. Jablonskis laiške užsimena, kad būtų gerai, jeigu J. Damijonaičio iniciatyva būtų organizuoti lietuvių kalbos kursai tiems mokytojams, kurie neseniai sugrįžo iš Rusijos (nuo 1919 m. J. Damijonaitis dirbo Kauno miesto ir apskrities švietimo instruktoriumi). Tikėtina, kad laiškas parašytas 1919 m. rugsėjo 21 d.
1885 m. baigęs Maskvos universitetą, J. Jablonskis grįžo į Lietuvą, tačiau joje nebuvo sutiktas svetingai... darbo paieškos buvo bevaisės. Vilniaus apygardos mokyklų kuratorius jo nepriėmė. Pasikartojo įprasta XIX a. II p. situacija, kuomet išsilavinę jaunuoliai, baigę aukštuosius mokslus užsienyje, Lietuvoje buvo „nepageidaujami“. Taip atsitiko ir J. Jablonskiui. Tik 1887 m. jam pavyko įsidarbinti Marijampolės teisme, tačiau neilgam. Pagaliau pasisekė ir 1889 m. sausio 26 d. J. Jablonskis buvo paskirtas Mintaujos (dab. Jelgava) berniukų gimnazijos senųjų kalbų mokytoju. Gavęs vietą gimnazijoje, J. Jablonskis galėjo lengviau atsikvėpti (jau vien dėl to, kad gimnazijos mokytojų atlyginimai buvo gana dideli). Ten ir prasidėjo tikrasis pedagogo, kalbininko, publicisto, švietėjo ir mokslininko gyvenimas.
Panevėžio mokytojų seminarijos absolventai ir dėstytojai. 2-je eilėje trečias iš dešinės – J. Jablonskis. Panevėžys, 1909
J. Jablonskis gyveno ir dirbo ypač sudėtingu ir pavojingu, istoriniais įvykiais išsiskiriančiu laikotarpiu. Visas J. Jablonskio gyvenimas – tai nuolatinė, alinanti, ilga ir sunki gyvenimo kelionė, kurios metu jam teko būti ir mokytoju, ir kontrabandininku, teko patirti ir tremtinio dalią...
Maskva–Lietuva–Mintauja–Revelis–Pskovas–Šiauliai–Vilnius–Panevėžys–Brestas–Gardinas–Veližas–Voronežas–Vilnius–Kaunas– tai ne turistinis kelionių maršrutas, o sudėtingas mėtyto ir vėtyto talentingo lietuvių mokslininko, kalbininko, didžiais darbais paženklintas gyvenimo kelias...
Manau, kad geriau pažinti asmenybę, įvertinti jo palikimą galime tik susipažinę su amžininkų prisiminimais. O tokių publikacijų gausu tarpukario Lietuvoje ėjusiame leidinyje „Lietuvos mokykla“, 1921, Nr. 12.
Toli nuo Lietuvos...
1889 m. J. Jablonskis apsigyveno Mintaujoje ir berniukų gimnazijoje pradėjo dirbti graikų ir lotynų kalbų mokytoju. Tais pačiais metais pradėjo rašyti straipsnius į literatūros, politikos ir mokslo laikraštį „Varpas“. Daugiausia straipsnių buvo skirta lietuvių kalbos dalykams. „Varpe“ pirmą kartą mūsų raštijos istorijoje pradėta diskusija dėl lietuvių kalbos rašybos. J. Jablonskis „Varpui“ parašė ir dviejų lietuviškų leidinių recenzijas: Jono Šliūpo knygos „Lietuviszkiejie Rasztai ir Rasztininkai“ (Lietuviškieji Raštai ir Raštininkai, 1894, Nr.1) ir Jono Basanavičiaus knygos „Etnologiškos smulkmenos“ (1894, Nr. 2). 1890 metais Vinco Kudirkos iniciatyva Mintaujoje gyvenę lietuviai inteligentai susibūrė į „Literatiškąją komisiją“, kurios pirmininku išrinko J. Jablonskį. Komisijos tikslas buvo rašyti straipsnius ir rūpintis „Varpo“ platinimo reikalais. J. Jablonskis globojo ir gimnazijoje slaptai veikusią „Kūdikio“ (1890–1891) draugiją.
Mokytojų kursai Voroneže 1917 m. 1-oje eilėje aštunta iš kairės – Julija Jablonskytė; 2-oje eilėje iš kairės: Juozas Damijonaitis, J. Petrauskaitė, Marija Mašiotaitė, Martynas Yčas, Jonas Yčas, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Jonas Jablonskis, Pranas Mašiotas, [?], Jonas Šliūpas, Kazimieras Būga, kunigas J. Jasinskis, Marcelinas Šikšnys, Kajetonas Sklėrius, Jonas Murka, J. Vitkauskas; 3-oje eilėje antras iš dešinės – Povilas Karazija; 5-oje eilėje tryliktas iš kairės – Jonas Mašiotas
Buvęs J. Jablonskio mokinys Mintaujoje Antanas Smetona (Lietuvos Respublikos Prezidentas 1919–1920 m. ir 1926–1940 m.) prisiminimuose rašė:
„Mintaujoje radau jau susidariusią slaptą lietuvių mokinių draugiją, vardu „Kūdikis“. Į ją priderėjo tik vyresniųjų klasių mokiniai, gimnazistai ir realistai, nors šių antrųjų tebuvo keli. Draugijėlė turėjo ir savo knygynėlį, sudarytą daugiausia iš lietuviškų ir lenkiškų knygų. Mokiniai rinkdavos, kartas nuo karto pasiskaitydavo lietuviškų laikraščių, slapčia atgabentų iš užsienio, mėgindavo versti iš svetimų kalbų į lietuvių kalbą. Jų vertimų tikslas buvo pramokti lietuviškai rašyti. <...> Kilus svarbesnių klausimų, vienas kuris nueidavo į Jablonskį pasitarti, nes jis buvo autoritetas visiems. Ypač svarbus klausimas buvo, kurs mokslas pasirinkti išėjus gimnaziją ar šiaip jau vidurinę (aukštesnę) mokyklą. Tai rūpėdavo ypač Jablonskiui.
„Rinkitės tokį mokslą, kurį išėję galėtumėte palikti Lietuvoje, savo žmonių tarpe. Lietuvon grįžti po mokslo neužkirstas kelias gydytojui, advokatui ir kunigui“. Mat, tos nuomonės buvęs ir gydytojas Petkevičius (p-lės G. Petkevičaitės tėvas), kurs savo sūnui įsakęs vieną iš tų trijų profesijų pasirinkti, nors šis labai norėjęs būti matematiku ar inžinieriu. Reikia pirmiausia žiūrėti ne to, kas labiausiai tinka, bet kas reikalingiausia Lietuvai.“
Tuo metu J. Jablonskio gyvenime įvyko ir asmeninių pokyčių. 1890 m. liepos 24 d. Švobiškio evangelikų reformatų bažnyčioje trisdešimtmetis J. Jablonskis susituokė su išsilavinusia lietuvaite Konstancija Sketeryte. Tikėtina, kad pirmieji santuokos metai, pragyventi Mintaujoje, buvo patys gražiausi ir laimingiausi... Ten 1892 m. gimė vyriausiasis Jablonskių sūnus Konstantinas, vėliau dukros: Ona – 1894 m. ir Julija – 1896 m. Jablonskių šeima buvo draugiška ir svetinga, į jų namus dažnai užsukdavo svečiai – bičiuliai ir mažiau pažystami lietuvių inteligentai, vyko slapti pasitarimai įvairiais lietuvybės skleidimo klausimais.
Kad nesukeltų įtarimų rusų žandarams, 1894 m. vasarą, prisidengus naujagimės Onutės Jablonskytės krikštynomis (krikštatėviai Vincas Kudirka ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė), Jablonskių bute vyko varpininkų suvažiavimas. Prie vaišių stalo buvo sprendžiami svarbūs lietuvių tautinės kultūros klausimai ir ekonomikos reikalai.
Petras Avižonis (gydytojas, pedagogas) prisiminimuose rašė:
„<...> Jablonskis savo santykiuose su jaunimu ir su vyresniąja inteligentų karta visai neatsižvelgdavo į gresiantį jam pavojų politinės ištikimybės atžvilgiu. Kiek kartų sustodavo pas jį garsusis anų laikų knygų kontrabandininkas Bieliakas (Jurgis Bielinis) su knygų vežimais! Kartą Mintaujos policija buvo areštavusi Bieliaką, ir Jablonskis išvadavo užsistojęs už jį. 1894 m. vasarą įvyko pas Jablonskį „varpininkų“ susirinkimas, į kurį suvažiavo iš įvairių Lietuvos vietų keliolika inteligentų, neva į krikštynas sukviestų svečių. Į tą susirinkimą Jablonskis pakvietė ir mane, tuo būdu aš, ką tik matūros (brandos )atestatą gavęs, buvau pirmą kartą paties Jablonskio į politinį Lietuvos gyvenimą įvesdintas.“
Mintaujoje J. Jablonskį nuolatos supo išsilavinę lietuvių inteligentai, vyko aktyvus kultūrinis gyvenimas. Visus vienijo bendras lietuvybės idealas, Tėvynė ilgesys ir meilė... J. Jablonskio namuose buvo laukiami ir lietuvių moksleiviai. Čia vykdavo įvairios šventės, vakarėliai su lietuviškomis dainomis, slapti dalykiniai pasikalbėjimai. Visus šildė jauki Jablonskių namų šiluma, o ypač namų šeimininkės Konstancijos Jablonskienės nuoširdus dėmesys, išradingumas, supratimas ir taktas...
A. Smetona prisiminimuose rašė:
„Apie Jablonskį spietėsi Mintaujoje nedidelis lietuvių inteligentų būrelis. Kiek atmenu, buvo: a. a. Lozoraitis, A. Kriščiukaitis, tik įsišventinęs jaunas kun. J. Tumas, paskui Čepas. Kartas nuo karto atvažiuodavo iš Rygos Pr. Mašiotas, atvažiuodavo a. a. G. Lensbergis; buvęs ar du kartu ir a. a. V. Kudirka. Ką jie veikdavo, ir mes, susipratę lietuviai mokiniai, nežinodavome; ir nesiteiraudavome, nes numanydavome, kad anuomet buvo pavojinga tokiais dalykais domėtis. Šventadieniais vaikščiodavome į Jablonskių namus, kur tuomet gyveno A. Kriščiukaitis, mokytis dainuoti. Kriščiukaitis fortepijonu vedžiodavo, o mes dainuodavome: „Ant kalno karklai siūbavo“, „Šėriau žirgelį“ ir kitas dainas. Tai mums labai patikdavo ir laukdavome šventadienio ateinant. Labai nepaprasta buvo ir labai mus mokinius suskatino savanorių teatras. Kriščiukaitis ir Čepas įsimanė parodyti „Amerika pirtyje“. Pasiruošėme ir suvaidinome, žinoma, Jablonskių namuose. Agotos rolę vaidino ponia Jablonskienė. Tai buvo linksma šeimininkės vedama pramogėlė. Susirinko mokinių kiek tik galėjo tilpti, gimnazistų ir šiek tiek gimnazisčių, buvusių Jablonskių šeimynos globoje. Po vaidinimo šokiai, žaidimai ir dainos. Kiek džiaugsmo, kiek pasakojimų buvo po to vakarėlio mokinių tarpe! Kvėpterėjo visus jautri lietuviška dvasia, šeimynos šilima… O mokiniai lietuviai niekur kitur, kaip tik Jablonskiuos, neturėdavo užeigos.“
1896 m. rugsėjo mėnesį gubernijos žandarai susekė mokytoją J. Jablonskį ir už tautinį darbą, neleistiną veiklą puoselėjant lietuvybės idėjas iškėlė į Revelį (dab. Talinas), į Aleksandro gimnaziją, – joje dirbo iki 1900 m. pabaigos. Dar toliau nuo Lietuvos... Tokie gyvenimo pokyčiai buvo sunkus išbandymas visai Jablonskių šeimai. Nepaisydamas visų sunkumų, J. Jablonskis vėl įsitraukė į įprastus darbus – dirbo gimnazijoje mokytoju ir rašė straipsnius į „Varpą“, saugumo sumetimais pasirašinėdamas Kazimiero Obelaičio, Jono Obelaičio, Senio, Nenuoramos, Peštuko, P. Kriaušaičio, P. Šiauliškio, Rygiškių Jono slapyvardžiais. Mokytoją ir Revelyje supo būrelis lietuvių gimnazistų, kuriems jis buvo dėmesingas ir neatsisakydavo padėti bėdoje. J. Jablonskis buvo darbštus, reiklus sau ir kitiems, drąsus bei kilniaširdis žmogus.
Jonas Kriaučiūnas (lietuvių spaudos darbuotojas, 1891–1895 m. „Varpo“ ir „Ūkininko“ redaktorius) prisiminimuose rašė:
„Į Jablonskius Revelin aš atvykau iš Kryžių kalėjimo (Petrapilėje) 1900 metais. Su pačiu Jablonskiu buvau jau seniai susipažinęs, dar studentavimo laikais, <...> nuo pat pirmojo pažinties momento aš dideliai pamėgau tą karštą patriotą, teisų, dorą žmogų ir lyg lipte prilipau prie jo visa širdimi. Todėl ir, atvykęs Revelin, ėjau stačiai į jo namus, kame mane pasitiko lyg seniai lauktą svečią, nors laikymas pažinties su manimi tada buvo pavojingas daiktas mokytojavusiam tuo laiku rusų gimnazijoje Jablonskiui. Kadangi aš buvau Revelin ištremtas trejiems metams ir administracijos buvau laikomas po atvira policijos priežiūra, kuri stengėsi užbėgti man visus kelius bent ką užsidirbti, o man teišduodavo pragyvenimui tiktai 6 rublius mėnesiui, tai aš be gausaus parėmimo iš šalies nebūčiau galėjęs gyvuoti. Didelę to parėmino dalį aš radau Jablonskio namuose, kame tuomet gyveno ir Andrius Bulota, dabar pagarsėjęs savo politikos pakraipa ir savo taktu.
Apie Joną Jablonskį, kaip ir kitados Mintaujoje, kada jis ten mokytojavo gimnazijoje, Revelyje taip pat buvo susispietę buvusieji ten jauni lietuvaičiai, kuriems tas karštas Lietuvos mylėtojas darė geriausios įtakos tautybės ir išvis dvasios tobulinimo atžvilgiu, steigdamasis kiekvieną remti ir iš medžiaginės pusės. Taip gavau pažinti per Jablonskį gimnazistą Jokantą, dabar Steigiamojo Seimo narį. Pažinau ir antrą gimnazistą Vaiciušką, dabar gydytoją ir Lietuvos generolą; toliau pažinau studentą Avižonį, dabar gydytoją, Šniukštą, dabartinį Armijos Teismo pirmininką, studentą Bytautą, gimnazistą Liutkevičių ir kitus.(Tautos mokykla, 1921, nr. 12, p. 547.).“
Jonas Jablonskis su bičiuliais ir kurorto svečiais Palangoje minint 25-ąsias pirmojo lietuviško spektaklio Amerika pirtyje pastatymo metines. 1924 m. birželio 24 d.
Vasaras Jablonskių šeima leisdavo Lietuvoje. Parvykęs į tėviškę atostogų, J. Jablonskis apsigyvendavo pas gimines ar bičiulius. Vaikščiodamas po apylinkes ir bendraudamas su vietiniais žmonėmis, nesiskirdavo su sąsiuviniu ir pieštuku rankose. Leisdavo laiką, tyrinėdamas tarmes, rengė lietuvių kalbos gramatiką. J. Jablonskis daug nusipelnė normindamas lietuvių kalbą. 1899 m. J. Jablonskis su P. Avižoniu išleido „Lietuvišką gramatikėlę“ Petro Kriaušaičio slapyvardžiu (Petras – tai P. Avižonis, o Kriaušaitis – tai J. Jablonskis). Po poros metų, 1901 m. J. Jablonskis Petro Kriaušaičio slapyvardžiu išleido vieną iš reikšmingiausių darbų – „Lietuviškos kalbos gramatiką“, kurioje įtvirtino aukštaičių kauniškių tarmę.
Revelyje, kaip ir anksčiau, J. Jablonskis buvo nuolatos persekiojamas žandarų. Nors ir labai saugojosi, ne visada pavykdavo. Kartą nutiko labai pavojinga ir kiek kurioziška situacija, iš jos išsisukti padėjo buvęs J. Jablonskio mokytojas iš studijų Maskvos universitete laikų – rusų profesorius Fiodoras Koršas.
Atgal
