Asmenybės
Skambančio žodžio aidas
Ona Striškienė
Praėjo keletas savaičių nuo tos dienos, kai Panevėžyje (Pasipriešinimo sovietinei okupacijai ir Sąjūdžio muziejuje), buvo pristatyta kunigo, poeto Justo Jasėno poezijos knyga „Užmigdykite mus Ežeruos“ - nepaprastai nuoširdžios, dvasią pakylėjusios popietės akimirkos gyvos, lyg būtų tai buvę vakar. Tebesigirdi jautriai gimnazistų maironiečių išsakyti posmai, tebeklajoja popietės tylą nutraukę smuiko garsai, tebeskamba pirmosios lietuvių kalbos, vėliau kitų mokytojų šviesiais prisiminimais pripildyti žodžiai.
Dar tebebūdamas gimnazistu Justas rašė į Panevėžio rajono ir miesto laikraščius, vieną kartą perskaitęs jo straipsnį jau ieškojai ir kitų, kas neprisimena jo pamąstymų „Donkichoto tribūnoje“. Teko ne kartą dalyvauti Panevėžio rajono kraštotyrininkų konferencijose, kur buvo jo pranešimai. Pirmi Justo Jasėno eilėraščiai įėjo į rinkinį „Žodžių žydėjimas“ (2001 m.), jo poetines vizijas Papilių dvare spausdino „Nemuno“ žurnalas. Studijuodamas Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje, rinko ir pateikė medžiagą kraštotyrinei monografijai „Miežiškiai“ (2003 m.). Jis, bendradarbiaudamas su dailininke Stase Medyte, sudarė menininkės jubiliejinį leidinį „Stasė: kūrybinio pasaulio dvelksmas“ (2008 m.). Už poetinę kūrybą, jos publikavimą spaudoje bei dvasinių vertybių puoselėjimą J. Jasėnas apdovanotas F. Jakubausko Zarasų literatūrine premija (2009 m.), yra pirmasis šios premijos laureatas. Toliau bendradarbiauja su įvairiais leidiniais: „XXI amžiumi“, „Lietuvos Aidu“, „Žemaičių saulute“ ir kt.
Čia kalbėjau apie jo rašomą žodį. Justo Jasėno pasirinkimas – kunigystė, žengti šiuo keliu paskatino ir padėjo tuometinis Miežiškių klebonas Kostas Balsys. Teko daugelį metų pažinoti kunigą K. Balsį, jis visais gyvenimo tarpsniais buvo begaliniai ramus, daug skaitąs, mažakalbis, žinojęs žodžio svorį ir mokėjęs jį tinkamai naudoti ir visada besirūpinąs žmonėmis. Šalia iškilaus dvasininko buvęs Justas galėjo ir, matomai, sugebėjo perimti tai, kas gyvenime yra svarbiausia, kad galėtų pastoviai augti, tobulėti, būti pasiruošusiu visiems ir visur ištiesti pagalbos ranką. Būdamas jautresnės sielos, neeilinių gabumų kunigas Justas turi begales draugų. Jis niekada nelieka abejingu. Kartą jį išgirdęs, pasitaikius progai sukarsi ne vieną dešimtį kilometrų, kad dar kartą išgirstum jo žodžius, pajustum jo kasdienišką paprastumą, paženklintą giliomis žiniomis ir ne pagal amžių brandžia išmintimi.
Poezijos knygelės pristatymo popietėn į muziejų skubėjo jauni ir pagyvenę, jį senai ar mažai tepažįstantys, ir tikiu, kad visi nebuvo apvilti susitikimu su kunigu poetu Justu. Žinau, kad ne visi sėdėjo ant kėdžių, gimnazistai įsitaisė ant grindų tarp kėdžių, kiti viens prie kito stovėjo antrame kambaryje, treti - galiniame koridoriuke. Ne visi girdėjo gražius Ramygalos klebono kun. E. Rinkevičiaus, E. Urbono, G. Umbrasienės, kitų sveikinusiųjų, kunigo poeto Justo žodžius, nes buvo tiesiog už kelių durų. Tačiau visi turėjo galimybę vėliau prieiti ir išsisakyti asmeniškai. Visus Justas dėmesingai sutiko, išklausė, kiekvienam nusišypsojo. O po to dar kartą susėdo tie, kurie manė, kad nesinori taip imti ir išsiskirstyti, kad dar ne viskas išsakyta, kad tiesiog dar reikia pabūti, pasėdėti, užmiršti amžiną lėkimą, nesibaigiančius rūpesčius.
Knygos pristatyme kalba Ramygalos klebonas E.Rinkevičius
Eiles skaito kunigas poetas J. Jasėnas
Atgal
