Asmenybės
06 13. Trūks vergijos pančiai – laisvė amžina
Vytautas Baškys
XX amžiaus Lietuvos gyvenimo lūžių atodangoje negandos susitelkė į 1941 m. birželio 14 d. tremtį. Nors praeitis tolsta, bet praėjusio laiko palikti pėdsakai ypač ryškūs artimųjų likimo atgarsiuose. Kaupiant duomenis ryškiu atgarsiu prabilo brolių Antano bei Vlado Baškių kūryba. Atvertus daugelį metų stalčiuose išgulėjusius ano meto rankraščius – artimu patirties jausmu sužavėjo jų rašyti eilėraščiai.
Abiejų brolių kūryba persmelkta meile tėviškei – nušvitusios laisvės ir ryžto ginti nepriklausomybę, kol viską sukaustė prieškario, karo ir pokario negandos. Pagal tai atsiveria du ano amžiaus mūsų istorijos klodai: Antano rankraštyje – nepriklausomybės metų karo raitelių kovinė dvasia, jausmai, rūstis dėl lenkų užgrobto Vilniaus; Vlado gi – įgijus mokytojo ir karo lakūno specialybes, užgriuvus sovietinės okupacijos negandoms, kūryba susieta su tėviškės likimu: „Lemtis tėviškėlės – lemtis mana“.
Sovietmetyje 1984 metais padvelkus pirmiesiems nepriklausomybės atkūrimo šuorams. surengtame giminės suvažiavime Vladui, tuo metu buvusiam vyriausiu, buvo įteiktas giminės patriarcho žalvarinis žiedas su įrašyta jo paties sukurta sentencija: „Tokia laiminga žemė ir žmogus ant jos". Tai atgarsis jo 1955 m. rašyto eilėraščio eilutei „Trūks vergijos pančiai – laisvė amžina“. Tuo galima apibendrinti jo pilietinę nuostatą, kurios kupina visoje jo kūryboje.
Abejų rankraščių apžvalga reikalauja platesnės studijos. Vlado karo metais rašytame eilėraštyje laisvė susieta su laime ir nuoskauda dėl okupacijos platesne politinės aplinkos prasme: „Žmonių gyvatyne mes laimę sukurti panorom, Į laimę mes tiesėm sparnus... Gyvatėmis žybčiojo jų piktosios akys nenorom... Ir pavogė mūs laimę likimas nuožmus...“. Negandos susitelkė į 1941 m. birželio 14-tąją dieną. Vasaros pradžia, lyg griausmas iš giedro dangaus – tūkstančius šeimų užgriuvo ginkluotos gaujos.
Kas nūnai gali įsivaizduoti tokią gyvenimas negandą? Atgarsyje poetinė mintis labiau nei pasakojimas perteikia sulaužytų likimų gėlą. Tūkstančiai žmonių prievarta buvo išplėšti iš tėviškės, iš savo namų, sodybų – prasidėjo masiniai trėmimai: „Ir suūžė vėtros plačiaisiais laukais, Tremtinio Tau dalią atnešė jos... Siūbavo lingavo svajonės miškais, Jų aidas našlaičių likimo dalia...“. Tokia tai rūsti įžanga į prasidėjusią okupaciją..
Dvidešimtojo amžiaus prisiminimų vaizdai atgyja visu aštrumu, pasigirsta aimana ir pyktis: „Suklupo kryžiai šalia kelio... Smutkelis griuvo nuo žaizdų... Laukinių dainos širdį gelia... O kur, močiutė, su skausmu?..“ Okupacijos ir tremčių nuoskauda sutelkta į jos vienišumą ir gėlą netekus artimųjų: „Sulinkus puolė ji prieš kryžių... Palikus vieniša namuos... Jaunieji sutemų pabūgę... Nakty pradingo be žinios...“.
Nors Lietuvos laisvė užgožta, bet pasigirdusi aimana – tik pirmas atsparos veiksmas užgriuvusiai negandai. Kilęs visuotinis pasipiktinimas dėl okupacijos prasiveržia priešo pasmerkimu ir panieka: „O, tėviškėlė pavergta! Laisvųjų vėjų nerasi... Toji diena bus prakeikta... Kai priešas plūdo naktyje...“. Dargi, minėtu įvaizdžių: „Gyvatėmis žybčiojo jų piktosios akys...“. Tačiau, prabilęs tautos laisvės branginimas, prasiveržia valia, ryžtu ir tikėjimu ateitimi: „Nenusiminkit! Po vėtrų išauš baltaskruostis rytojus. Ir laisve kvėpuoti pradėsite vėlei... Vėtros sustos susimąstę, nebekauks ąžuolynuos, Daug džiaugsmo turėsit sugrįžę tėvynėn... Tėvynė jums pergalės maršą sugros Ir kritusių brolių likimą minės... Jų amžino gedulo atminimas kartos, Kiek laisvė kainavo tėvynės...“.
Skamba pergalingai, bet sunku netekti laisvės. Eilėraštyje nepriklausomybės netektis susieta su tautos likimu: „Ir pavogė mūs laimę likimas nuožmus...“. Prarastos laisvės atgarsiu patirtos negandos verčia neapsiriboti vien nuoskaudų minėjimu. Apmaudu, bet likimo patirtis verčia įsigilinti į priežastis, į negandas žvelgti platesniu požiūriu, – likimas neatsiejama nuo valstybės vidaus ir tarptautinių diplomatinių veiksmų.
1984 m. Vladui įteiktas atminimo žiedas
Tai, ką padarė ir ko nepadarė anuometinė valdžia vertinama įvairiai. Bet – faktas, tarptautinė diplomatija byloja jog valdžia daug kalbėjusi apie tautos laisvės idealus vis tik tris kartus be jokio pasipriešinimo kapituliavo. Žinoma, tai jautrus dalykas, nes okupacijos negandų akivaizdoje, tarpukario nepriklausomybės laikmetis regėjosi šventu laisvės dalyku. Ir Vlado kūryboje „Praeitis neužmirštuolė...“ kartojasi leitmotyvu. Tačiau idealizuojamoje praeityje ne viskas idealu, valdžios veikla ir kapituliacijos perdaug žemas politinis veiksmas, kad ją tautos likimo požiūriu būtų galima pateisinti. Faktas, jog sovietinė Rusija pasinaudojo lenkų užgrobto Vilniaus krašto gražinimu. Lietuva džiūgavo, bet įvedus Rusijos karinius dalinius prasidėjo okupacija, tremtys, politinis teroras.
Bet ar buvo kitokia Vilniaus atgavimo galimybė? Tų įvykių vertinime blyksteli tautos įsūpuota kovinė dvasia, rūstybė dėl lenkų okupuoto Vilniaus krašto. Istorinės sostinės vadavimas buvo suvokiamas pagrindine tautos užduotimi. Maironis eilėraštyje „Želigovskiui Vilnių pagrobus“, primindamas protėvių narsą, ragino kilti į kovą: „Gana lietuviškos kantrybės! Ginkluota kelkis; Lietuva! ... Ir paskutinė bus kova!“.
Tokios dvasios kupina ir karių kūryba. Antano eilėraštyje „Karas“ patriotinis ryžtas, kovinė narsa susieta su ir jausminga pergalės nuotaika: „Pirmyn į kuovą – Jau priešas eina, Trauksime narsiai į kovą, Trauksime narsiai, O daina visoj tėvynėj Skamba taip liūdnai. Tik neverk graži mergele, Grįšime linksmai“. Jo rankraštyje, greta karo raitelių kūrybos eilėraščių yra ir liaudies dainų, kurios taip pat byloja ryžtą Vilniaus vadavimui: „O mes čia sustoję stebuklų tik laukiam, Kada mūs šalelėj aušrelė nušvis, O Vade galingas šauk mus prie ginklo, Be ginklo tai laisvės mums niekas neduos / O vargstančius brolius iš lenko plėšiko, / Ne žodžiai, ne meilė – tik kardas vaduos. / Tad broliai budėkim ir laukim to laiko, / Kol vadas galingas mūs ženklą paduos“.
Bet, ženklo bebuvo. Politinės įtampos situacijoje, o vėlesnis Vilniaus atgavimas yra konkretus ir reikšmingas įvykis. Bet tai ne tarpukario valdžios nuopelnas, o klastingai pasinaudota kaimyninių valstybių sukurta situacija ir valdžios pasyvumą apibūdinančiomis aplinkybėmis. Viena sovietmečiu menkinta Smetonos tautiškumo pozicija, bet kita –nepriklausomybės būvyje ano meto valdžios tarptautinę diplomatijos vertinimas. Nuo pat 1919 m. geopolitinė pozicija faktiškai slydo Lenkijos naudai. Atodangoje netgi pašiurpina antipatriotiškas vasališkas valdžios elgesys Lenkijos atžvilgiu atsisakius patiems atsiimti Vilnių. Šia prasme kilęs karių reikalavimas ginti krašto interesus buvo sunaikintas surengus kariuomenės pučą.
Tokia karo raitelio Antano ir jo brolio lakūno Vlado kūryboje perteikiama praeitis poetine kalba atliepia į XX a. gyvenimą. Jausminiai žodžiai „Lemtis tėviškėlės – lemtis mana“ ir visa jų kūryba yra gyvas įvykių liudijimas – savitai atskleidžia ir perteikia tai, kas dabar jau daugeliui nepatirta ir mažai žinoma. Sukurtas savitas prisiminimų pluoštas, kaip gyvas ano meto įvykių liudijimas greta kitų šios tematikos duomenų, įeina į tautos istorinės patirties almanachą.
Nepriklausomybės atkūrimas atgaivino ir prikėlė anuomet pogrindyje sklidusią „Laisvės varpo“ atgarsį, kurio skambesiu dvelkianti Vlado kūrybinė dvasia apibūdina žmogaus vidinę būsena ir tautos likimą sovietmetyje – „Trūks vergijos pančiai – laisvė amžina“.
Atgal
