Asmenybės
Žemės reforma dar laukia savų tyrėjų
Gintaras Valiukevičius
Šiais metais minime Vytauto Valiukevičiaus 103-ąsias gimimo metines.
Jis gimė 1907 m. rugpjūčio 14 d. Šventažerio Babrų kaime, dabartiniame Lazdijų valsčiuje. Jis buvo vyriausias iš likusių gyvų vaikų. Penkios vyresnės seserys mirė per didįjį karą 1914 m.
Mokslus pradėjo 1916 m. ką tik susitvėrusioje Šventažerio pradinėje mokykloje. Nuo 1920 m. rudens tėvas Antanas išleido jį gyventi į Lazdijus, kur mokėsi tais metais į Lazdijus persikėlusioje Seinų Žiburio gimnazijoje. Jis buvo pirmas ir vienintelis gimnazistas iš Babrų kaimo. Baigęs gimnaziją, 1927 m. rudenį pradeda mokslus Kauno Vytauto Didžiojo Universiteto Teologijos ir filosofijos fakulteto Filosofijos skyriuje. Baigęs studijas, 1931 m. pereina studijuoti į Teisių fakulteto Teisių skyrių. Dar gimnazijoje vadovavo ateitininkų kuopai, leido laikraštėlį „Ateities spindulys“, studijų metais buvo renkamas kaip ateitininkų atstovas į studentų atstovybę, kurį laiką ėjo net Ateitininkų federacijos generalinio sekretoriaus pareigas, kai buvęs generalinis sekretorius J. Štaupas buvo Smetonos išsiųstas į koncentracijos stovyklą. Kai skautai buvo suvalstybinti, jis tarp studentų subūrė studentų skautų draugovę ir buvo jos vadu. Surengė skautų stovyklą Ukmergėje prie Aukštųjų krantų. 1931 m. pabaigoje ši draugovė buvo uždrausta. Važinėjo su paskaitomis į tėviškę per pavasarininkų gegužines, mokino savo sodžiaus jaunimą naujų studentiškų šokių. 1933 m. gegužės 26 d. Kauno karo komendantas sulaiko Valiukevičių ir uždaro Kauno sunkiųjų darbų kalėjime trims mėnesiams kalėti už neva kurstančias kalbas tarp ateitininkų, kad jie neitų su studentais į Prezidentūros sodelį pasveikinti Respublikos Prezidento Antano Smetonos. Nuo įkalinimo buvo galima išsipirkti 5000 Lt bauda. Bet studentui tai buvo neįsivaizduojami pinigai, ir nuo ilgesnio kalėjimo išgelbėjo tik Universiteto rektoriaus V. Čepinskio 1933 m. gegužės 31 d. raštas Respublikos Prezidentui, kad jis „paveiktų Vidaus Reikalų Ministerį ir studentą V. Valiukevičių kaipo visai nekaltą žmogų paleistų iš kalėjimo“. Vytautas iš namų gaudavo tik maisto, o studijoms pinigų užsidirbdavo versdamasis korepetitoriumi. 1934 m. gruodžio 15 d. apgina filosofijos diplominį darbą „Krikščioniškas sindikalizmas“ ir 1936 m. rugsėjo 24 d. teisės diplominį darbą „Korporacinės santvarkos elementai Portugalijos 1933 m. konstitucijoje“. Šis darbas ypač patiko Teisingumo ministrui ir V. Valiukevičius pirmąkart gauna valstybinę tarnybą kaip teisininkas, baigęs aukštąjį mokslą. Tada Vytautas atvažiuoja į Babrų kaimą su nauju kostiumu ir atveža tėčiui Antanui 500 Lt. Visiems tai atrodė stebuklų stebuklas. Kaimui tai buvo dideli pinigai, bernas neuždirbdavo ir 100 Lt per visus metus.
Tikriausiai tada Vytautas tobulinasi ir Karaliaučiaus universitete. 1937 m. darbas „Nuosavybės teisė mūsų žemės reformos įstatymuose“ turėjo parodyti Vytauto kvalifikaciją administracinės teisės srityje, jis mat siekė užimti atitinkamą asistento vietą Teisės fakultete. Tai nedidelės apimties apžvalga. Dabar ji mums įdomi kaip nešališkas 1922 m. įvykdytos žemės reformos įvertinimas. Skaitytojas supažindinamas su reikalingų teisinių sąvokų turiniu, nušviečiamos politinės kovos aplinkybės Lietuvos Steigiamajame Seime. Pasvertos ir to meto Antano Smetonos „autoritetinio“ režimo vėlesnės pastangos stabdyti šios reformos eigą - vėl buvo siekiama atgaivinti didelius žemės dvarus, kuriuos reforma buvo apsisprendusi išdalinti mažažemiams ir bežemiams kaimo gyventojams.
Šio darbo spaustraštis išliko VU Bibliotekos rankraštyne, ir tik 1992 m. leidykla „Veja“ išleido knygelę. Dabar šis leidinys tapo privalomu teisę studijuojantiems studentams, nes tokio kito apžvalginio darbo apie tų metų žemės reformą mes Lietuvoje daugiau ir neturime.
Darbą Vytautas Valiukevičius pradeda nuosavybės sąvokos aptarimu, nubrėždamas jos istorinę raidą. Romėnų teisėje daikto nuosavybė aptariama kaip piliečio galia paimtu daiktu naudotis, pasisavinti šio daikto atneštus vaisius ir tvarkytis su šiuo daiktu savo nuožiūra, netgi jį sunaikinti. Prisiminę, kad gyvi vergai kaip ir gyvuliai romėnų laikais tebuvo daiktais, atiduotais į Romos piliečių rankas, tokią romėnų teisę dabar galėtume pavadinti nežmoniška. Kitokia buvo barbarų Europos teisė, Lietuvoje ji buvo užrašyta gana vėlai, tik 16-ame amžiuje Lietuvos Statute. Dabar apie barbarų Europos teisę bendrai ir patį Lietuvos statutą žinome kur kas daugiau, negu žinota tuomet - jau beveik 100 metų atgal. Be pavienio žmogaus nuosavybės pas mus svarbesnė buvo bendruomenės nuosavybė, paremta dievo kaip giminės globėjo baime. Įdomu, kad autorius bent trumpai pažvelgia ir į nuosavybės sąvokos turinio kaitą dabartiniame pasaulyje. Jis mato, kad nuosavybė ir visiška šeimininko galia daryti su daiktu ką nori tampa vis daugiau varžoma visuomenės naudai. Prisiminkime, kaip nuo vaikystės buvome mokomi nemėtyti duonos po stalu. Duoną kitam alkstančiam žmogui galime pigiau parduoti ar net dovanoti, bet negalima jos mėtyti ar sušerti gyvuliams. Taigi nuosavai duonai žmogus privalo dar rodyti visuomenės įdiegtą pagarbos jausmą.
Savininko sąvokos turinys taip pat darosi įvairesnis. Jeigu senais laikais savininkais galėjo būti tik asmenys, laisvi piliečiai ar karaliai, otaip pat kokią nors dievybę šlovinančios šventyklos, tai naujaisiais laikais savininku jau gali būti ir įvairiausios įstaigos, netgi valstybė. Dabar turto savininkais tampa ir krautuvės, įsteigtos kokiai nors veiklai palaikyti. Autorius pamini Nobelio premijos krautuvę, skirtą žymiausiems pasaulio mokslininkams palaikyti. Mūsų Respublikoje panašiai turėtų būti vertinama Kelių krautuvė, skirta Lietuvos keliams tiesti ir juos atnaujinti. Matome, kaip dažnai mūsų valdžia stengiasi tokias krautuves pasisavinti, sakydama, kad ir ji pati moka kelių priežiūrai surinktus pinigus „geresniems tikslams“ išleisti. Deja, po tokio valdžios savivaliavimo nukenčia kelių ūkis.
Lietuvos mokslininkai, būdami mūsų visuomenės kūrybiniu sluoksniu, tokio savininko teisių dar neturi, ir valdžios vyrai nesisarmatina atimti iš mokslininkų pastatus, bibliotekas, netgi visuomenės pinigus, skiriamus mokslui. Tai vyksta be jokių nesklandumų, nes šio turto savininku, kaip ir anksčiau, lieka valstybė. Dar daugiau, ta pati valstybė imasi savavališkai rikiuoti ir reikalavimus mokslininko darbui. Padidino reikalavimų kartelę tiek, kad liktų tik trečdalis mokslininkų, ir tuomet giriasi, kad mokslui išleis trigubai mažiau pinigų. Už pačio mokslo likimą Lietuvoje ši valdžia niekam neįsipareigoja. Dar girdisi trumparegių spekuliantų, save vadinančių verslininkais, balsai, kad patys mokslininkai kalti, jog nesukuria Lietuvos ateities paveikslo, nors valdžia mokslui ir išleidžia šimtus milijonų litų kasmet. Toks ateities pasvertas numatymas nelabai ir mokslu galėtų būti vadinamas, nebent mokslo taikomaisiais darbais. Dabar tokių darbų niekas už dyką nedirba. Netgi ir Europos pinigų išleidimą reikia pagrįsti krūvomis ataskaitų, ir mokslininkas jau priverstas dirbti užsienio valstybėms svarbius darbus, one kurti Lietuvos ateitį. O dabar Respublikos valdžiai nutarus išvis nutraukti mokslo finansavimą, mokslininkams siūloma siekti pinigų iš Europos krautuvių. Aš manau, kad jei vilkas apsiimtų per vasarą avis ganyti, tai po tokios ganiavos avimis nebereiktų rūpintis.
Vytauto Valiukevičiaus darbe nebuvo skirta vietos mokesčių politikai.
Manau, kad mokestis už turtą suprantamas kaip šį turtą naudojančių prievolė paimto turto savininkui. Dabar piliečiai moka pelno, pridedamosios vertės mokesčius, matyt atsidėkodami valdžiai, kad leidžia jiems turėti verslą. Lygiai taip pat galėtume aiškinti ir nekilnojamo turto mokestį, atseit turime dėkoti valdžiai, kad ji nenugriauna mūsų namų. Tokiais dalykais jau senovėje naudojosi karaliai ar baudžiauninkų ponai. Mūsų valdžia dar galėtų pradėti rinkti mokestį ir už lietuvišką pilietybę. Gal tuomet mažiau liktų Lietuvos piliečių, kurie nebenori balsuoti už partijas. Žmonės be pilietybės juk taip pat sėkmingai galėtų gyventi Lietuvoje ir mokėti mokesčius, tik nebereiktų jiems rūpintis jokia politika. Girtis, kad valdžia dešimtadalį surinktų pinigų skiria krašto gerovei kelti, yra tik pasišaipymas iš savo kantriųjų piliečių. Vietos savivaldybėms buvo skiriama 3 milijardai litų pinigų, kai valstybės metinis biudžetas siekdavo vos ne 30 milijardų. Tie likusieji pinigai nusėda Vilniuje ar dar kur nors toliau, mes net giriamės, kad atstatome karo nualintą Afganistaną. Deja, Lietuva po dvidešimt metų pasijunta nuvaryta nuo žemės, nuo savo gamyklų, nuo savo mokslininkų. Vis labiau tampame panašūs į kokio karo pabėgėlius.
Vytautas Valiukevičius bando iškelti priežastis įvykdytai žemės reformai, atskleisti to meto Lietuvos politines jėgas, kurios šią reformą įgyvendino kaip tik tokiu pavidalu. Lietuvoje po pirmojo pasaulinio karo radosi keletas politinių jėgų. Visų pirma tai buvo krikščionys demokratai, kuriems politinį vadovavimą išlaikė katalikų bažnyčios kunigai. Steigiamajame Seime juos vedė kunigas M. Krupavičius. Jie turėjo 59 atstovus iš 112. Aišku, kad šios partijos įtaka didžiausia buvo giliai tikintiems Lietuvos kaimo mažaraščiams gyventojams. Jos vadai išmaningai rėmėsi bažnyčios mokslu, popiežiaus Leono XIII 1891 m. enciklika „Rerum novarum“ - žemė turi būti ją dirbančiųjų turtu.
Prie jų šliejosi valstiečių liaudininkai su 28 atstovais. Vienas jų vadų buvo M. Šleževičius. Atskilę nuo socialdemokratų, jie būtų norėję laikytis jų revoliucinės doktrinos, kad privati nuosavybė turėtų būti keičiama pažangesne visuomeniška nuosavybe. Bet, matydami daugumos valstiečių norą turėti nuosavą žemę, liaudininkai irgi pasisakė už dvarų žemių išdalinimą mažažemiams bent laikinai, kol šių valstiečių „galvose subręs kitos mintys apie žemės valdymą“.
Steigiamajame Seime daug mažesnė buvo socialdemokratų partijos dalis, tik 12 atstovų. Jie daugiausiai buvo įtakojami Rusijoje subrendusios revoliucinės visuomeninės minties. Jų siekis tebuvo be atlyginimo suvalstybinti visą stambiųjų žemvaldžių turėtą žemę.
Užbaigdami pastebėsime, kad Steigiamajame Seime dar buvo išrinkti 3 žydai, 3 lenkai, 1 vokietis ir 2 nepartiniai. Antanas Smetona ir jo Tautos pažangos partija tenai nepakliuvo. Ji didesnės politinės paramos krašte nesugebėjo išlaikyti. Ši tautinė srovė daugiau įtakos turėjo skaičiumi dar menkoje Lietuvos šviesuomenėje, ir, kaip vėliau pamatėme, dar kariuomenės vadams. Lietuvos didumai valstiečių tautininkų siekiai buvo tiesiog nesuprantami.
Smetonos partijai norėjosi išsaugoti dvarų žemę jos šeimininkams, nebent kaip nors šią žemę teisingai išpirkti. Neliečiama nuosavybė jiems atrodė būsimos teisingos valstybės pagrindu. Bet tokie siekiai buvo įgyvendinami tik po karinio perversmo 1926 m., kai Žemės reforma jau negrįžtamai buvo pajudėjusi. Mums dabar būtų įdomu sugretinti ir dabartinę Žemės reformą. Sąjūdis 1989 m. buvo iškeltas pasišventusių inteligentų, tokių kaip Kristina Rickevičiūtė ir jos aplinka aplink filosofinį žurnalą „Problemos“, nepalenkiamų bažnyčios kovotojų kaip Antanas Terleckas ir jo „Laisvės Lyga“. Tačiau Sąjūdžio vairą pradėjo sukalioti stipresni kompartijos veikėjai Vytautas Petkevičius, Vytautas Kubilius, Justinas Marcinkevičius, Vytautas Statulevičius ir net ilgametis VU rektorius Jonas Kubilius. Politinių jėgų Lietuvoje tuomet ir negalėjo būti, vien tik bendraminčių siauri rateliai, gal kiek platesnis bendradarbių ratas kūrybinėse ar mokslinėse įstaigose. Sąjūdžio vienvaldžiu vadu greitai tapo jau tuomet prityręs intrigų meistras muzikos profesorius Vytautas Landsbergis su saugumo remiamu Virgilijaus Čepaičio sekretoriatu. Naujoji Žemės reforma ir gimė Vytauto Landsbergio rankose, gal kiek įtakos galėjo turėti pirmoji premjerė Kazimiera Prunskienė ir jos pagalbininkas Algirdas Brazauskas. Landsbergis, nors ir meistriškai valdydamas savo vaizdžia iškalba, yra pakankamai jautrus žmogus ir už savo darbus atsako neketina prisiimti. Jo visa stiprybė buvo pakankami stiprus „stogas“, ir jis matyt šiuo stogu ir daugiausiai rūpinosi. K.Prunskienė jį išvadino net slibinu. Pati K.Prunskienė ir A.Brazauskas jau daug stipresnės asmenybės, patys geriausi darbininkai. Bet jie neturėjo nei noro, nei jėgų pažvelgti bent kiek toliau į ateitį. Taip gavosi, kad nauja Žemės reforma tebuvo žaislu Landsbergio rankose. Sakėsi, kad norima atkurti Lietuvos Žemės ūkį ir valstiečių sugriautas teises į žemę, bet iš tikro tai tebuvo kolūkių naikinimas, vėliau virtęs viso Lietuvos žemės ūkio sugriovimu. Praėjus dvidešimt metų, kol ūkinių karvidžių, kiaulidžių vietoje vėl statomi užsienio danų dar didesni kiaulių centrai, keliantys grėsmę ne tik Lietuvos gamtai, bet ir visų mūsų sveikatai. Lietuva vis labiau panašėja į užsienio koloniją. K.Prunskienė, nors ir tapusi valstiečių partijos vadove, šios griūties jau negalėjusi sustabdyti. Šiuo metu Lietuva sau maisto jau nebeįstengia pati pasigaminti. Dingo lietuviška mėsa, pienas, sviestas nuo mūsų stalo, dingo ir Lietuvos gyventojų sveikata, maitinama užsienio kukurūzais ir cukrašvendrėmis. Nenuostabu, kad Lietuvos kaimas netrukus atkrito nuo Landsbergio skelbiamų idėjų. Metai bėgo ir sargių partija su bažnyčios pagalba vėl iškopė į valdžią. Močiutės, kunigų paragintos, norėjo gelbėti atominę elektrinę, kad neliktų Lietuva be šviesos, bet išsirinko į valdžią tuos, kurie ramiausiai ją uždarė, nes turėjo vykdyti pažadus Europos Sąjungai ar dar kai kam. Kol kas mūsų naujoji Žemės reforma tęsiasi, niekas negali nuspėti, kada ir kaip ji galėtų baigtis. Nenuostabu, kad ir istorikai kol kas snaudžia. Vytauto Valiukevičiaus knygelė galėtų būti pavyzdžiu visokiems istorikų, teisininkų ar net politikų darbams apie dabartinę vis dar neužbaigtą reformą.
Atgal
