Asmenybės
05 13. Vilniečiui Marcelinui Šikšniui – 140
Jūratė Jagminienė
Lietuvos švietimo istorijos muziejus
Gegužės 14 dieną sukaks 140 metų, kai Šiaulių apskrityje, Šiaulėnų parapijoje, Notiniškių kaime gimė garsus lietuvių pedagogas, dramaturgas, publicistas-varpininkas, matematikos vadovėlių autorius, Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorius, aktyvus visuomenės ir kultūros veikėjas Marcelinas Šikšnys-Šiaulėniškis-Emša (1874–1970).
XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje tarp tautinio atgimimo šauklių, žinomų Lietuvos inteligentų, kaip Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Povilas Višinskis, Juozas Tumas-Vaižgantas, Jonas Jablonskis, Gabrielė Petkevičaitė, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, Pranas Mašiotas ir dar daug kitų, darbavosi ir M. Šikšnys, visą savo gyvenimą paskyręs liaudies švietimui, visuomeninei-kultūrinei veiklai. Šios iškilios asmenybės jubiliejinė sukaktis bus paminėta Lietuvos švietimo istorijos muziejuje rengiamoje konferencijoje.
Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos mokiniai ir mokytojai. Centre sėdi gimnazijos direktorius M.Šikšnys. 1922 m.
Jaunatviškas maksimalizmas
1893 m. M. Šikšnys įstojo į Maskvos universiteto matematikos ir fizikos fakultetą. Netrukus su jaunatvišku entuziazmu kibo į mokslus. O paskaitos iš tiesų buvusios labai įdomios. Tuo metu universitete dėstė tokie garsūs profesoriai, kaip Aleksandras Stoletovas, Nikolajus Žukovskis, K. Timiriazevas, P. Lebedevas, ir kiti. Be specialybės paskaitų M. Šikšnys lankė ir garsaus kalbininko profesoriaus Filipo Fortunatovo paskaitas, kurios turėjo didelės įtakos jo literatūrinei kūrybai. Maskvoje M. Šikšnys įsitraukė į slaptą lietuvių studentų būrelio veiklą. Tuo metu būreliui priklausė apie 20 narių, o pirmininku buvo Kazys Grinius. Slapti susirinkimai vykdavo lietuvių studentų butuose, kuriuos reikėdavo nuolatos keisti, kadangi buvo labai pavojinga, o ypač rūpestingai reikėjo slėpti lietuvišką spaudą. Tuose susirinkimuose M. Šikšnys perskaitė pirmuosius savo eilėraščius. Geriausi buvo spausdinami „Varpe“ ir „Ūkininke“ Šiaulėniškio slapyvardžiu. Labiausiai Šiaulėniškį išgarsino eilėraštis „Giesmė“, prasidedantis žodžiais „Pasakyk, mano mylimas krašte“ (Varpas“, 1895, nr.11). Eilėraštis kėlė tautos dvasią ir paplito kaip daina, vėliau dainuojama per visas okupacijas. Maskvoje M. Šikšnys parašė ir pirmąją dramą „Kražiai“, pasakojančią apie kazokų susidorojimą su užsispyrusiais žemaičiais. Tačiau draugams sukritikavus, autorius kūrinį sunaikino. Studijų metais M. Šikšnys daug mokėsi, dirbo, dalyvavo studentiškoje veikloje, reiškėsi kaip kūrėjas ir, be abejonės, skurdo. Visa tai atsiliepė jo sveikatai – jis susirgo džiova. Todėl draugų medikų patariamas per vasaros atostogas daugiau laiko leisdavo miške, plaukdavo sieliais Volga žemyn, apsistodavo pas totorius, gerdavo kumysą ir rudeniop grįždavo sustiprėjęs. 1897 m. jis baigė universitetą ir gavo aukštojo mokslo diplomą.
Pedagoginė ir kūrybinė veikla Rygoje
Grįžęs iš Maskvos į tėvynę, diplomuotas matematikas tikėjosi gauti mokytojo darbą Lietuvoje, tačiau Vilniaus apygardos mokyklų kuratorius pasakė, kad lietuviams katalikams Lietuvoje vietų nėra. Pasikartojo įprasta XIX a. II p. situacija, kuomet išsilavinę jaunuoliai lietuviai Lietuvoje paprasčiausiai buvo „nepageidaujami“. Bičiulio, pedagogo Prano Mašioto kvietimu M. Šikšnys išvyko į Rygą. Čia prasidėjo naujas pedagogo, dramaturgo, publicisto, švietėjo gyvenimas. Netrukus jis įsisuko į darbų sūkurį. Prieš pietus M. Šikšnys Rygos realinėje mokykloje dėstė matematiką, tvarkė dokumentaciją rusiškai, o po pietų, suaugusiųjų kursuose ir „Žvaigždės“ renginiuose – lietuviškai. Drauge su P. Mašiotu dalyvavo Savišalpos, „Kanklių“, „Žvaigždės“ ir kitose lietuvių draugijose. 1899 m. Šiaulėniškis (M. Šikšnys) parašė dramą „Meilę suardyti – tai nuodėmę pagimdyti“. Pirmą kartą ji buvo suvaidinta 1900 m. sausio 29 d. Rygoje. 1905 m. pastatyta Šiaulėniškio drama „Pilėnų kunigaikštis“, susilaukė nepaprastai didelio pasisekimo. Rygoje ji buvo statoma net penkis kartus. Ilgą laiką spektaklis vaidintas Lietuvos miestų teatrų scenose. „Pilėnų kunigaikštį“ vaidino ir Petrapilio, Voronežo, Odesos bei kitų miestų aktoriai. 1907 m. buvo pastatyta filosofinė drama „Sparnai“, o 1911 m. – šeimos drama „Likimo bausmė“. Tuo metu M. Šikšnio dramos buvo tiesiog gėlo vandens gurkšnis lietuviško žodžio taip išsiilgusiems tautiečiams ir buvusios labai populiarios. Pavyzdžiui, 1911 m. vasario 12 d. Jurgis Šlapelis, kuris Vilniuje buvo atidaręs knygyną, parašė M. Šikšniui atvirlaiškį, prašydamas autoriaus atsiųsti geležinkeliu po 100 egzempliorių „Likimo bausmės“, „Sparnų“ ir „Pilėnų kunigaikščio“. J. Šlapelis rašė: būtų gerai, kad duotumei dar po kokius 200 egz. komisan, nes dabar, mano knygynui padidėjus, atsitinka kartais, sakykime, Amerikon reikalavimai kai kurių knygų po 100 ir daugiau egzempl. Tikėtina, kad iš J. Šlapelio knygyno M. Šikšnio dramos galėjo nukeliauti į Varšuvą, Maskvą, JAV miestus ir kitur. Tuometinė spauda dažnai publikuodavo M. Šikšnio (slapyvardžiu Emša) straipsnius teatro, kultūros, mokslo, politikos tematika. Emšos patriotinius eilėraščius spausdino Rygos lietuvių laikraštis „Rygos garsas“ ir „Vilniaus žinios“.
Gyvenant Rygoje, M. Šikšnio gyvenime įvyko ir asmeninių pokyčių. 1902 m. vasarą jis vedė generolo A. Paškevičiaus dukterį Liuciją. 1902 m. liepos 11 d. Rygos katalikų bažnyčioje kunigas Rūdys sutuokė 28 m. amžiaus kolegijos sekretorių Marceliną Šikšnį ir 21 m. amžiaus Liuciją Paškevičiūtę. Liudininkai buvo Vytautas Milašauskas ir Kazimieras Vizbaras, piršlys – Pranas Mašiotas. Rygos imperatoriškosios muzikos mokyklos studentas Aleksandras Kačanauskas (1882–1957) atliko „Veni creator“. Jaunavedžių pasveikinti atvyko realinės mokyklos pedagogai, kurie įteikė gražią, brangią dovaną – prancūzų juvelyrų darbo stalinį laikrodį.
Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos pedagogų kolektyvas. Iš kairės centre sėdi: P. Gaidelionis, O. Žebrauskaitė, dail. V. Kairiūkštis; antroje eilėje sėdi: J. Šlapelis, D. Alseika, A. Rakštienė-Kairiūkštienė, E. Lanio, dr. J. Basanavičius, M. Šikšnys, A. Sudeikienė, J. Šepetys, K. Stašys; trečioje eilėje stovi: kun. K. Čibiras, kun. V. Zajančkauskas, S. Kairiūkštis, Kairiūkštytė, V. Budrevičius, B. Untulis, B. Bucevičius, P. Karazija, K. Aleksa, S. Matjošaitis, A. Krutulys, K. Šepetienė, V. Sakavičius. Vilnius, 1923 m.
Pirmasis pasaulinis karas. Voronežas
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, dalis Lietuvos pradinių, vidurinių ir specialiųjų mokyklų moksleivių ir mokytojų pasitraukė į didžiuosius Rusijos miestus (Peterburgą, Maskvą, Jaroslavlį, Tambovą, Voronežą ir kt.). Daugiausia Lietuvos moksleivių ir pedagogų susitelkė Voroneže. Čia buvo steigiamos gimnazijos, įvairūs mokytojų kursai, leidžiami vadovėliai. Martyno Yčo iniciatyva 1915 m. Voroneže atidarytos berniukų ir mergaičių gimnazijos, kuriuose nuo 1917 m. buvo mokoma ir lietuvių kalbos. Šiose gimnazijose dirbo žymūs lietuvių pedagogai: Pranas Mašiotas, Marcelinas Šikšnys, Tomas Ferdinandas Žilinskas, Juozas Balčikonis, Konstantinas Šakenis, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Jonas Jablonskis, Zigmas Žemaitis, Jonas Murka ir kiti.
M. Šikšnys į Voronežą atvyko 1915 m. rugsėjo pradžioje. Iš pradžių gyveno prisiglaudęs prie kitų, o kai išsinuomojo butą, pasikvietė į Voronežą iš Vladimiro savo šeimą. Netrukus M. Šikšnys įsitraukė į darbus. Ėmė dėstyti matematiką M. Yčo berniukų ir mergaičių gimnazijose bei Mokytojų kursuose. Kaip prisimena jo buvę mokiniai, M. Šikšnys buvęs reiklus, rimtas ir teisingas. Jis buvo pirmasis mokytojas, Voroneže pradėjęs pamokose lietuviškai dėstyti matematiką. O didžiausias M. Šikšnio nuopelnas tas, kad jis drauge su P. Mašiotu, Z. Žemaičiu ir J. Jablonskiu ėmėsi didelio ir labai reikšmingo darbo – lietuviškų matematikos terminų norminimo. Vėliau M. Šikšnys savo atsiminimuose rašė: Matematikų komisiją sudarė Pr. Mašiotas, Z. Žemaitis ir aš; visi trys susirinkdavome pas J. Jablonskį ir, jo padedami, svarstėme kiekvieną terminą; Mašiotas paprastai referuodavo algebros terminus, Žemaitis – geometrijos, o aš – aritmetikos; J. Jablonskis pasakydavo savo nuomonę dėl siūlomo termino lietuviškumo; kas nevykusiai buvo siūloma, ištaisydavo arba pasiūlydavo savo – ir terminas būdavo priimtas. Posėdžiuose dalyvaudavo ir gyvenęs pas J. Jablonskį jaunas kalbininkas J. Balčikonis. 1919 m. jau Vilniuje buvo išleistas M. Šikšnio parengtas „Aritmetikos ir algebros terminų žodynėlis“.
Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija
1918 m. vasarą M. Šikšnys grįžo į Vilnių ir čia liko visam laikui. Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, daugelis inteligentų pasitraukė į Lietuvos laikinąją sostinę Kauną, bet nemažai jų liko ir Vilniuje, tarp jų – M. Šikšnys. Vilniaus krašto lietuvių inteligentų centras buvo Vilniaus berniukų gimnazija, kuriai 1921 m. rugpjūčio 22 d. gimnazijos pedagogų taryba nutarė suteikti Vytauto Didžiojo vardą. Gimnazijoje galėjo mokytis ir mergaitės. M. Šikšnys kibo į darbus – pradėjo dėstyti matematiką Vilniaus berniukų gimnazijoje, tuo pačiu metu atliko ir mokyklos inspektoriaus pareigas. Nuo 1922 m. M. Šikšnys paskirtas Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos direktoriumi. Jo vadovaujama gimnazija tuo metu buvo vienintelis šviesos ir kultūros židinys Vilniaus krašto lietuvių vaikams. M. Šikšnys garsėjo veiklumu, darbštumu, teisingumu ir tolerancija. Jis stengėsi globoti kiekvieną mokinį, mokėjo suburti darnų pedagogų kolektyvą. Kaip įmanydamas stengėsi, kad lietuvių gimnazijų abiturientai turėtų teisę stoti į bet kokį pasaulio universitetą. Jo pastangos buvo vaisingos – Vytauto Didžiojo gimnazijos mokiniams buvo leista laikyti egzaminus valstybinėje komisijoje, kurios atstovus ir pirmininką skirdavo lenkų švietimo kuratorija. Nuo 1925 m. abiturientai, išlaikę visus egzaminus, gaudavo lietuvių ir lenkų kalbomis parašytą atestatą, suteikiantį teisę stoti į bet kokią aukštąją mokyklą. Buvę auklėtiniai apie savo mokytoją yra sakę: visi Marcelino Šikšnio nuopelnai dideli, tačiau pats didžiausias tas, kad jis atvėrė Vilniaus krašto lietuviams visų aukštųjų mokyklų duris. M. Šikšnys aktyviai dalyvavo ir visuomeniniame darbe, daug laiko skirdamas Lietuvių mokslo draugijos ir Lietuvių mokytojų sąjungos veiklai. Po dr. J. Basanavičiaus mirties M. Šikšnys buvo išrinktas Lietuvių mokslo draugijos pirmininku. Jis daug dirbo, rašydamas algebros, geometrijos vadovėlius ir uždavinynus. Kai kuriuos vadovėlius autorius leido savo lėšomis. J. Tumas-Vaižgantas M. Šikšnį vadino rimčiausiu Lietuvos matematiku, nes jis parašė daugiausia lietuviškų matematikos vadovėlių vidurinėms mokykloms.
Vilniaus Vytauto Didžiojo pedagogų kolektyvas mokytojų kambaryje. Trečias iš dešinės sėdi gimnazijos direktorius M. Šikšnys. Vilnius, 1932 m. Nuotraukos iš Lietuvos švietimo istorijos muziejaus fondų
M. Šikšnio gyvenimas buvo ilgas, sudėtingas, prasmingas darbais ir sunkiais išbandymais. Jis išgyveno lietuviškos spaudos draudimo metus, savo poezija ir dramomis skelbdamas lietuvišką žodį ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų, kur tik gyveno lietuvių. Pergyveno karų baisumus, ištvėrė okupacijas ir nepailsdamas dirbo, buvo Lietuvos kultūros, švietimo ir mokslo švyturys. 1940 m. sausio 30 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas A. Smetona už nuopelnus Lietuvai Marceliną Šikšnį apdovanojo Vytauto Didžiojo trečiojo laipsnio ordinu.
1970 m. rugpjūčio 15 d. per M. Šikšnio laidotuves jo buvęs mokinys, vėliau kolega ir bendramintis Vincas Martinkėnas, atsisveikindamas su velioniu, kalbėjo: Visą gyvenimą nenuilstamai nešei šviesos žibintą ir tarsi P. Rimšos pavaizduotas artojas plėšei Lietuvos dirvonus, ypač Vilniaus krašte, kur jie buvo daugiausia užžėlę... Tave gerbė ir mylėjo už tėvišką globą, reiklumą ir teisingumą. Savo pamokomis mokei Vytauto Didžiojo gimnazijos mokinius, o savo vadovėliais – visos Lietuvos jaunimą...
Esu įsitikinusi ir nuolatos pakartoju, kad tik gerbdami savo tautos istorinę atmintį – žmones, dirbusius ir daug nuveikusius lietuvių tautinės kultūros ir švietimo srityje – kuriame savo kartos ateitį.
Atgal
