Asmenybės
04 14. Gyvenimą nugyventi – ne balą peršokti
Mykolo Romerio universiteto prof. dr. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Nepelnytai primirštas menininkės likimas. Vasario 17 d. dainininkei, operos režisierei, pedagogei Vladai Mokštaitei (1924–2004) būtų sukakę 90 metų. Kovo 4 d. Nacionaliniame operos ir baleto teatre jos atminimui buvo parodyta Richardo Wagnerio opera „Lohengrinas“, parengta nuotraukų ekspozicija. Joje matyti ne tik oficialūs Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre operas stačiusios režisierės portretai, bet ir darbo su dainininkais, pačios sukurtų vaidmenų fragmentai, pastatymų afišos.
Man teatre dainuojančios matyti neteko Tačiau giliausiai fiksavosi teatre stebėtos režisierės vedamos repeticijos ir tokie šypsenos lydimi susitikimai Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (tuomet Konservatorijos) koridoriuose. Domėjausi teatru, operos režisūra. V. Mikštaitė apie tai kalbėdavo lengvai, bet atsiverdavo atsakingas jos požiūris į darbą su dainininkais, muzikantais, ypač dirigentu. „Muzikinis teatras prasideda nuo muzikos. Scena turi būti pavaldi muzikai, kurią režisierius privalo išmanyti, jausti“, – yra sakiusi.
Režisierė, dainininkė, profesorė Vlada Mikštaitė (iš Nacionalinio operos ir baleto teatro archyvo)
Vlada mokėsi muzikos – dainavimo. Romoje studijavusi Ona Zabielaitė-Karvelienė V. Mikštaitei įspraudė tokią vokalinę mokyklą, kad niekas nė negebėjo išmušti. Dainavimas buvo stabilus, raiškus, balsingas. Daugelį kartų studentams teko demonstruoti Beatričės Grincevičiūtės ir Vlados Mikštaitės įrašytus vokalinius duetus: lietuvių ir užsienio kompozitorių kūrinius. B. Grincevičiūtė su bet kuo nedainavo. Ypatinga jos klausa reikalavo tokios pat partnerystės, jautraus žemesnio balso „turavojimo“. Jau Vilniaus konservatorijoje O. Karvelienės dainavimo klasę vilnietė mergaitė Vlada baigė 1949 metais. Iki 1955 m. sėkmingai studijavo Maskvos Piotro Čaikovskio konservatorijos aspirantūroje. Tais metais toks buvo geriausias išsilavinimas. Juk apie studijas užsienyje, Vakarų pusėje nė svajoti negalėjo.
Pilnas, gyvybingas, spalvingas mecosopranas teatre suskambo dar nebaigus konservatorijos. 1948 m. parengė Olgos vaidmenį P. Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“. Kruopščiai, kūrybingai kūrė Karmen vaidmenį Ž. Bizė operoje, buvo įdomi Liubaša Nikolajuas Rimskio-Korsakovo operoje „Caro sužadėtinė“. Dainavo Poliną ir Grafienę P. Čaikovskio „Pikų damoje“, Kunigaikštienę Aleksandro Dargomyžskio „Undinėje“. V. Mikštaitė mėgo būti scenoje, artistiška jos natūra reiškėsi netgi bendravime, elgsenoje. Net vaidino lietuviškame kino filme „Adomas nori būti žmogumi“.
Tačiau ją viliojo gilesni muzikinio teatro klodai. Iki 1960 m. dainavusi scenoje, radiofono studijoje įrašiusi nemažai muzikos, 1961–1966 m. tuometinio Leningrado konservatorijoje studijavo operos režisūrą. Tai tokia pavojinga specialybė moteriškei! Pečius užguldavo labai įvairių tarnybų darbo organizavimo kasdiena, pastatyminė buitis. Tačiau V. Mikštaitė, Nijolė Krotkutė – dvi puikios šios profesijos profesionalės Lietuvoje daug nuveikė. Nuo 1964 m. Lietuvos operos ir baleto teatre V. Mikštaitė jau režisavo. Dvidešimt metų Vilniuje, penkis metus Kauno muzikiniame teatre. Sceną išvydo 35 jos interpretuotos operos. Išvertė 17 užsienio autorių libretų.
V. Mikštaitė puikiai žinojo ko siekia, jos fantazija, analitinis protas gerai derėjo su gebėjimu rasti būdų emocingai tai reikšti scenoje. Dainininkams ji ne tik siūlydavo personažų charakterius, bet, įsiklausant į muzikos audinį, skatino juos kurti. Juk opera prasideda nuo muzikos.
Nepamirštami V. Mikštaitės darbai su dirigentu Jonu Aleksa. Daugelis vyrteniųjų šiandien atmena Sergejaus Prokofjevo operą „Meilė trims apelsinams “ (1963 m.), Carlo Orffo „Gudruolę“ (1965 m.), romantišką Antonino Dvoržako „Undinę“ (1972 m.) ar Wolfgango Amadeus Mocarto „Figaro vedybas“ (1971 m.). Prisimintina ir kameriška Gaetano Donicečio „Don Paskualė“ (1977 m.), sėkminga jos libretu sukurta lietuviška Vytauto Barkausko opera „Legenda apie meilę“ (1975 m.), Benjamino Gorbulskio miuziklas V. Mikštaitės libretu „Don Žuanas, arba Meilė geometrijai“ (1969 m.), kiti darbai. Kūrybingai dirbo ir su vyriausiuoju teatro dirigentu Rimu Geniušu.
Turėdama tokią patirtį V. Mikštaitė gebėjo ją perteikti ne tik sceninius paveikslus kūrusiems dainininkams, bet ir dar augantiems muzikams. Nuo 1966 m. dirbo konservatorijoje. Dėstė dainavimą. Profesorė išugdė šiandien gerai žinomus dainininkus ir taip pat pedagogus. Jos klasėje pradėjo dainavimą studijuoti šiandienos garsiausių pasaulio teatrų primadona – Violeta Urmana (Urmanavičiūtė). Sabina Martinaitytė tapo Kauno muzikinio teatro vedančiąja soliste, o dabar sėkmingai konkursuose laurus pelno jos mokiniai. Minėtinos ir kitos V. Mikštaitės mokinės: operos, koncertų scenose nuolat girdimos Regina Šilinskaitė, Aušra Liutkutė, operos mėgėjams pažįstama Asta Zubaitė, Nomeda Vilkanauskaitė ir kitos.
Scenai, mokiniams atiduotas menininko gyvenimas – tai savita auka menui. Teatras, mokiniai tapo tikrąja šeima. Kurti lygsvarą tarp kūrybos ir namų džiaugsmų ar rutinos moteriškei visada sunku. Vlados Mikštaitės nugyventas gyvenimas įprasmintas ieškojimais, kūrybos vaisiais.
Atgal