Asmenybės
04 07. Taraso Ševčenkos jubiliejus paminėtas konferencijoje
Dr. Aldona Vasiliauskienė
2014 m. kovo 27–28 d. Lietuvos Kultūros tyrimų institute vyko Lietuvos mokslo istorijai ir filosofijai skirta konferencija „Scientia et historia – 2014“. Konferencijos rengėjai Baltijos valstybių mokslo istorijos ir filosofijos asociacija, Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrija, Lietuvos kultūros tyrimų institutas ir Lietuvos mokslų akademijos mokslininkų rūmai. Pirmąją dieną, skirtą istoriniams tyrinėjimams, perskaityta 18 pranešimų, pristatyti 5 stendiniai pranešimai. Vienas stendinių pranešimų skirtas Ukrainos dvasios milžinui – poetui, dailininkui, rašytojui Tarasui Ševčenkai (pranešimą parengė šio straipsnio autorė), minit jo gimimo 200-ąsias metines.
Konferencijos „Scientia et historia – 2014“ pertraukėlės metu. Prie stalo sėdi iš kairės: Niujorko politechnikos universiteto profesorius, Kauno technologijos universiteto Garbės daktaras, Romualdas Šviedrys 2010 m. apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi, dr. Aldona Vasiliauskienė, dr. Birutė Railienė ir Gintautas Ereminas. Stovi doc. dr. Juozas Banionis (kairėje) ir doc. dr. Marytė Pečiukonienė. Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo
Konferencijoje „Scientia et historia – 2014“ nagrinėtos temos
Kituose pranešimuose pateikta įdomių duomenų apie naujus tyrinėjimus, skirtus asmenybėms: akademikui Juozui Dalinkevičiui (prof. Algimantas Grigelis), akademikui Pranciškui Baltrui Šivickiui (dr. Laima Petrauskienė ir dr.Algimantas Jakimavičius), Mykolui Girdvainiui (Alina Šveistytė ir dr.Violeta Apšegaitė), matematikos garbės daktarui Pranui Mašiotui (doc. dr. Juozas Banionis), Benediktą Dylevskį (Aistis Žalnora), Antaną Macijauską (Vytautas Pocius), prof. Aldoną Bartusevičienę (Irma Kuseliauskaitė), profesorių Vincą Lapiną (doc. dr. Vitalija Miežutavičiūtė), Tarasą Ševčenką (dr. Aldona Vasiliauskienė). Mokslininkai dėmesį skyrė medicinos darbuotojų veiklai (p. Arnaud Parent), imunologijos pradininkams Lietuvoje (akad. Vytas Antanas Tamošiūnas), Vilniaus mokslo draugijai (prof. Henrik Ilgiewicz), Lietuvių mokslo draugijos moterims (Eglė Kundrotienė) prieškario Vilniaus lietuviams studentams (doc. dr. Romualdas Juzefovičius), Lietuvių švietimo draugijai „Rytas“ (Gintautas Ereminas), lietuviams Krokuvoje XX a. pradžioje (Greta Derpati (Lemanaitė), elito tyrimo šaltiniams (Valdas Selenis), Lietuvos muziejų veiklai (doc. dr. Nastazija Keršytė). Supažindinta su duomenų baze „Lituanistika“ (dr. Giedrė Miknienė), personalinių bibliografijų sudarymu (dr. Birutė Railienė).
Konferencijoje pranešimą skaitė mokslininkas, pedagogas prancūzas p. Arnaud Parent, šiuo metu besidarbuojantis Lietuvoje. Buvo miela ir neįprasta klausyti lietuvių kalba parengto įdomaus tyrinėjimo tema „Prancūzų chirurgų veikla, skleidžiant akušerijos mokslą Abiejų Tautų Respublikoje XVIII a.“ Kita užsienietė atvyko iš Krokuvos – tai lietuvė Greta Derpati, jau daug metų gyvenanti Lenkijoje. Jos pranešimas „Lietuviai Krokuvoje XX a. pradžioje“.
Žvilgterėsime į Bažnyčios padėtį Ukrainoje ir detalizuosime pranešimą, skirtą Tarasai Ševčenkai „Vilniaus ukrainiečiai garsina Taraso Ševčenkos vardą“.
Bažnyčia nūdienos Ukrainoje
Įtempta ir sudėtinga padėtis Ukrainoje šiandieną, skausmas dėl pralietas nekaltųjų kraujo, rytdienos nežinomybė... Gedulo dieną Ukrainoje palaikė ir su ja solidarizavosi ne tik Lietuva, bet ir viso pasaulio tikinčiųjų maldos už taiką ir ramybę šioje garbingą istoriją turinčioje valstybėje.
Dera nors glaustai žvilgterėti į pagrindines krikščioniškas bendruomenes Ukrainoje. Šiuo metu Ukrainoje 15 proc. tikinčiųjų priklauso Rytų (graikų) apeigų katalikams, kuriems vadovauja 43 metų vyriausias (aukščiausias) arkivyskupas Sviatoslavas Ševčiukas. Tačiau didžiąją Ukrainos krikščionių dalį sudaro stačiatikiai. Vieni jų priklauso Maskvos patriarchatui (apie 40 proc., Maskvos patriarchas Kirilas), kiti – Kijevo patriarchatui (apie 30 proc. ), kuriam vadovauja patriarchas Filaretas (Denisenko), yra dar ir autokefalinė Ukrainos Stačiatikių cerkvė, lotynų apeigų katalikų Bažnyčiai priklausantys tikintieji. Būtina pažymėti, kad beveik visas Ukrainos konfesijas vienija Visos Ukrainos bažnyčių ir religinių bendruomenių taryba, kuriai šiuo metu vadovauja Maskvos patriarchato Ukrainos Stačiatikių Cerkvės metropolitas Vladimiras (Sobodanas).
Vienas ukrainiečių kovos dėl laisvės idėjų skleidėjų ir ragintojų buvo Tarasas Ševčenka.
Tarasas Ševčenka – keletas biografinių duomenų
T. Ševčenka (1814 03 09–1861 03 10) poetas, dailininkas, laisvės šauklys. Niekas gražiau nėra gebėjęs pasakyti apie dainių, pasak, Vilniaus ukrainiečių draugijos pirmininkės, kaip Ukrainos literatūros klasikas Ivanas Franko (1856–1916), 1914 m. kalbėdamas T. Ševčenkos jubiliejuje:
„Jis buvo kaimiečio vaikas ir tapo dvasios karalystės valdovu, jis buvo baudžiauninkas ir tapo žmonijos kultūros milžinu, jis buvo savamokslis ir parodė profesoriams ir knyginiams mokslininkams naujus šviesius, ir laisvus kelius. Dešimt metų jis kentė carinės armijos muštrą, o dėl Rusijos laisvės padarė daugiau negu dešimt nenugalimų armijų. Likimas persekiojo jį, kaip įmanydamas, tačiau neįstengė jo sielos aukso paversti geležimi neįstengė jo meilės žmonėms paversti neapykanta ir didyste. Likimas negailėjo jam kentėjimų.... Gražiausią ir vertingiausią lobį likimas jam davė tik po mirties – nemirtingą šlovę, ir vis pražįstantį džiaugsmą, kurį milijonuose žmonių širdžių nuolatos žadina jo kūryba: iš naujo vis gilintis, nagrinėti, prisiliesti prie jo darbų. Toksai buvo ir tebėra mums ukrainiečiams Tarasas Ševčenka“.
Prie paminklo Tarasui Ševčenkai kalba Nepaprastasis ir Įgaliotasis Ukrainos ambasadorius Lietuvos Respublikai Valerij Žovtenko. Prie paminklo stovi Vilniaus ukrainiečių bendrijos pirmininkė Natalija Šertvytienė
T. Ševčenka gimė 1814 m. kovo 9 d. Morincuose (Čerkasų sritis) baudžiauninkų šeimoje.
Kaip tarnas 1829–1831 m. su ponu P. Engelgartu gyveno Vilniuje. Čia T. Ševčenka pajuto nenugalimą norą piešti, mokėsi tapybos pas Joną Rustemą (1762–1835), tačiau savo pono už šį pomėgį buvo nubaustas. Vėliau T. Ševčenka rašys: „Vilnius, brangus mano širdžiai“. Jo gyvenimo etapas Vilniuje labai svarbus ne tik poeto likime, bet ir visos Ukrainos likime. Kaip teigia Vilniaus ukrainiečių bendrijos pirmininkė Natalija Šertvytienė, būtent „Vilniuje išryškėjo Dievo duotas tapytojo talentas, kurio dėka T. Ševčenka buvo išpirktas iš baudžiavos, tapo dailininku, vėliau poetu ir pasiekė pasaulinės šlovės viršūnę“.
1843–1847 m. Tarasas Ševčenka – jau laisvas žmogus – su pertraukomis gyveno Ukrainoje. Žiauriai sukrėstas rūsčios tikrovės tad jo posmuose skamba skundo, raudos, pilietinio protesto motyvai.
Būdamas jautrus vargui, jis bendravo su nelegalia ukrainiečių inteligentų Kirilo ir Metodijaus draugija, kurios tikslas – likviduoti baudžiavos jungą, kovoti su carizmu, išvaduoti slavų tautas ir sukurti jų federaciją Rusijoje. Kaip aktyvus šios organizacijos narys T. Ševčenka rašė maištingus eilėraščius, poemas (1845 m. rankraštinis rinkinys „Treji metai“). Draugijos veiklą carizmas greit nuslopino. 1847 m. balandyje T. Ševčenką, kaip ir kitus jo draugus, caro valdžia areštavo ir ištrėmė be teisės rašyti ir piešti.
1847–1857 m. – tremties metai. Pradžioje buvo eiliniu kareiviu Orenburge, Orsko tvirtovėje, Aralo ekspedicijoje, nuo 1850 m. Novopetrovskos tvirtovėje. Tremtyje bendravo su Zigmantu Sierakausku (1826 05 30–1863 06 15), Jonu Stanevičiumi, Bronislovu Zaleskiu ir kitais. Būtina akcentuoti, kad tie dešimt tremties metų nepalaužė poeto dvasios, jo idealų bei siekių.
Po tremties –paskutinius gyvenimo metus praleido Peterburge, ten 1861 m. kovo 10 d. mirė. Palaidotas Peterburgo Smolensko kapinėse. T. Ševčenka 1861 m. gegužės 10 d. (pagal seną kalendorių, o pagal naują gegužės 22-ą ) perlaidotas Kaneve (Ukrainoje), netoli Kijevo.
Taraso Ševčenkos palaikų sugrįžimo į Ukrainą data – gegužės 22-oji tapo svarbia ukrainiečių tautai diena. Ukrainiečiai ėmė rinktis į Kanevą prie T. Ševčenkos kapo arba prie jo paminklų. Jeigu T. Ševčenkos gimimo ir mirties dienas dar leido minėti, tai gegužės 22-ąją caro valdžia uždraudė ukrainiečiams burtis. Todėl gegužės 22 d. tapo viena svarbiausių nacionalinės Ukrainos istorijoje dienų – kovos už Ukrainą simbolis, tai šventa Ukrainai diena.
T. Ševčenkos vardo įamžinimas Lietuvoje
Literatūrinės veiklos garsinimas. Pirmieji T. Ševčenkos kūrinių vertimai Lietuvoje pasirodė 1861 m. Tai Vl. Sirikomlės į lenkų kalbą išversta ir Vilniuje išleista T. Ševčenkos rinktinė „Kobzarius“.
Plečiantis žinioms apie T. Ševčenką, gausėjo jo gerbėjų. Ir 1883 m. Garliavoje susibūrė T. Ševčenkos kūrybos mylėtojų draugija (J. Andziulaitis-Kalnėnas, J. Mačys-Kėkštas, K. Sakalauskas-Vanagėlis ir kt.).
Pirmuoju T. Ševčenkos eilių vertėju tapo J. Andziulaitis: 1885 m. „Aušroje“, 1886 m. „Nemuno sarge“, 1887 m. „Lietuviškajame balse“ pasirodė T. Ševčenkos kūriniai lietuvių kalba.
Vėliau žymiausiu populiarintoju tapo Liudas Gira, 1912 m. Seinuose išleidęs knygelę „Taraso Ševčenkos eilių vainikėlis“. Jam priklauso ir pirmosios poeto gyvenimo ir veiklos apžvalgos lietuviškoje spaudoje.
Sovietmečiu išleista keletas T. Ševčenkos poezijos rinkinių (1952, 1955, 1961 m.), kur jo posmus vertė Liudas Gira, Vincas Mykolaitis-Putinas, Antanas Venclova, Eduardas Mieželaitis ir kiti (Garsųjį, daina tapusį eilėraštį „Platusis Dniepras šniokščia ūžia“, kurį dvidešimt trejų metų poetas sukūrė Peterburge (1837 m.), išvertė Aleksys Churginas). Apie T. Ševčenkos ryšius su Lietuva yra rašęs Kostas Korsakas.
O Lietuvoje leistos „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ vienas tomų, pasirodęs 1988 m., skirtas garsiesiems Ukrainos literatūros korifėjams Tarasui Ševčenkai, Ivanui Franko ir Lesiai Ukrainkai. Minėtą tomą sudarė dr. Birutė Baltrušaitytė Masionienė (1940 10 24–1996 08 02).
Prie T. Ševčenkos paminklinės lentos Vilniaus universitete grupelė lietuvių
Renginiai T. Ševčenkai
Pirmą kartą Lietuvoje viešai Tarasas Ševčenka paminėtas 1914 m., minit poeto 100-ąsias gimimo metines. Nepaisant caro valdžios draudimų šį renginį organizavo lietuvių literatūros klasikė Julija Žymantienė – Žemaitė. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir 1928 m. įsikūrus Lietuvių – ukrainiečių draugijai Taraso Ševčenkos dienų šventė tapo tradicine. Apie jas rašė 1932–1935 m. leistas Lietuvių – ukrainiečių draugijos informacinis biuletenis „Lietuvių – ukrainiečių draugijos žinios“. Ši tradicija buvo atgaivinta 1989 m. Vilniaus ukrainiečių bendrijos pirmininkės Natalijos Šertvytienės iniciatyva Vilniuje pirmąsyk organizuotas festivalis „Taraso aušros“ (2012 m. gegužės 19 d.).
Festivalis „Taraso aušros“
Lietuvoje T. Ševčenka minėtas kovo mėnesį, bet tuo metu švenčiama Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo data – kovo 11-oji. Tad renginiai T. Ševčenkai, pasak N. Šertvytienės, tarsi paskęsta tarp Lietuvos valstybinės šventės minėjimų. Norint sutelkti kuo didesnį dėmesį T. Ševčenkai, 2012 m. buvo pasirinkta gegužės 22-oji – jo perlaidojimo Ukrainoje diena. Renginiai kovo mėnesyj – daugiau akademinio pobūdžio: paskaitos, filmai, parodos, T. Ševčenkos ryšių su kitomis tautomis tyrinėjimas. O gegužės 22-oji taptų ukrainiečių išeivių Europoje (ten T. Ševčenka minimas kovo mėnesį) subūrimas Lietuvoje. Iki šiol, kaip pasakoja N. Šertvytienė, į šventes kviestasi daugiausia iš Ukrainos, 2012 m. gegužės 19 d. pirmąsyk pabandyta švęsti platesniu mastu.
Kvietimu į T. Ševčenkai skirtą festivalį susidomėjo daugelyje Europos šalių gyvenantys ukrainiečiai, deja, dėl ekonominių priežasčių negalėjo atvykti. N. Šertvytienė tikisi, kad pavykęs festivalis, sudomins Lietuvos ir Ukrainos atsakingus darbuotojus ir kitąmet festivalis nuskambės labai plačiai.
2012 m. gegužės 19 d. į pirmąjį Vilniaus ukrainiečių bendrijos organizuotą festivalį „Taraso aušros“ Tautinių bendrijų namuose, atvyko atlikėjų delegacija „Kazokų garbė“ iš Poltavos, dainininkės iš Latvijos, Estijos. Tai tarptautinių dainų konkursų laureatai, vadovaujantys specialistai Poltavos filharmonijoje kazokai Sergiejus Sošinas ir Jurijus Klimenko, žinomas artistas, ukrainiečių kazokų generolas („chorunžij“) Aleksandras Telekas su žmona kazoke Liudmila, Nina Poltavec su vyru Valerijumi Poltavec – kazokų pulkininku; dainininkės iš Talino (Olesia Litnevska) ir Rygos (Olena Nesterovič). Lietuvos ukrainiečius atstovavo Jurijus Čiornyj, pritariant gitarai atlikęs muzikinį kūrinį. Renginį sumaniai vedė Olegas Didenko – Ukrainos kazokų generolas („osavul“), Ukrainos kazokų hetmano padėjėjas nacionalinio – patriotinio auklėjimo srityje.
Vilniaus ukrainiečių bendrijos pirmininkės Natalijos Šertvytienės suorganizuotas festivalis „Taraso aušros“ – sektinas pavyzdys platesniam T. Ševčenkos vardo įamžinimui.
Atminimo ženklai Vilniuje
Taraso Ševčenkos vardas Vilniuje įamžintas dvejose paminklinėse lentose: prie Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto (1964 m.) ir Pilies gatvėje prie namo Nr. 10 (2004 m. kovo 9 d.), gatvės Vilniaus Naujamiesčio rajone (lygiagrečios Basanavičiaus, Vivulskio gatvėms) pavadinime, A. Puškino literatūrinime muziejuje parengta ekspozicija, VU atidaryta T. Ševčenkai skirta auditorija (atidarė Ukrainos Prezidentas Viktoras Juščenko 2006 m. gegužės 3–4 d.) ir paminklu (skulptorius Vitalijus Andrijanovas), pastatytu Vilniuje Bazilijonų, Arklių bei Visų Šventųjų gatvių sankirtoje esančiame skverelyje ir, dalyvaujant Ukrainos ir Lietuvos valdžios atstovams, politikams, iškilmingai atidengtu 2011 m. rugsėjo 3 dieną.
Prieš renginį T. Ševčenkai po šv. Mišių Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčioje
Dera pastebėti, kad tai jau antras paminklas ukrainiečiams. Pirmasis, skirtas vienuoliams bazilijonams, pastatytas prie Bazilionų vidurinės mokyklos (Šiaulių r.) atidengtas ir pašventintas 2009 m. spalio 9 d. Šis Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinui skirtas beveik 4 metrų aukščio ąžuolinis paminklas (skulptorė Birute Kasperavičienė) pastatytas Bazilionų vidurinės mokyklos direktoriaus Rimanto Gorio iniciatyva.
T. Ševčenkos vardo įamžinimo svarba
Tarasas Ševčenka ir jo atminimo įamžinimo vietos tapo labai svarbios viso pasaulio ukrainiečiams. Ir Lietuvoje jam skirtos Paminklinės lentos – prasminga ukrainiečių susibūrimo vieta Taraso Ševčenkos gimimo ar mirties dieną: skamba jo žodžiais sukurtos dainos, deklamuojamos eilės, sakomos patriotinės kalbos – tai brangios, nepakartojamos akimirkos ne tik ukrainiečiui bet ir kiekvienam gerbiančiam Ukrainą. Ir šie susibūrimai tapo pagrindu kurtis ukrainiečių organizacijoms.
Vieno tokio susibūrimo metu Vilniaus ukrainiečių bendrijos pirmininkė Natalija Šertvytienė yra kalbėjusi, kad beveik prieš pusšimtį metų Vašingtone atidengiant T. Ševčenkai paminklą 34-asis JAV Prezidentas D. Eizenhaueris pasakė, kad jeigu visų pasaulio tautų kovotojus surikiuotume, T. Ševčenka būtų pirmosiose eilėse, nes jis kovojo ne tik už savo Tėvynės laisvę, bet už visų laisvę, prieš bet kokią prievartą.
Pranešimas, skirtas Tarasai Ševčenkai „Vilniaus ukrainiečiai garsina Taraso Ševčenkos vardą“, konferencijoje „Scientia et historia – 2014“ buvo iliustruotas vaizdais iš renginių, bibliografine lentele (straipsniai apie T. Ševčenką publikuoti „Lietuvos Aide“, „XXI amžiuje“, „Vorutoje“, „Mokslo Lietuvoje“) ir schemomis. Taip mokslo istorikai pagerbė šią unikalią asmenybę – Tarasą Ševčenką – 200 gimimo metinių jubiliejaus proga.
Apie T. Ševčenką ir jo pagerbimui Lietuvoje vykusius renginius „Lietuvos Aidas“ publikavo šešis didelės apimties straipsnio autorės darbus (Plačiau skaityti „Lietuvos Aidą“: 2005. Kovo 26. Nr. 70. P. 8; 2006. Kovo 14. Nr. 59. P. 9; 2011. Rugsėjo 7. Nr. 199, 200, 2001. P. 1, 5; 2012. Kovo 14. Nr. 61, 62, 63. P. 7; 2012. Birželio 16. Nr. 139, 140, 141. P. 8 ir Birželio 20. Nr. 142, 143, 144. P. 8; 2013. Balandžio 10. Nr. 79, 80, 81. P. 6).
Atgal
