Asmenybės
02 28. 24 pedagogai ir nė vieno komjaunuolio
(Apybraiža skirta Molėtų rajono pedagogui Henrikui Kalinauskaui ir jo kolegoms)
Advokatas Kazys Rakauskas
Paskutinis skambutis 34-iems Molėtų gimnazijos abiturientams nuskambėjo graudžia gaida. Gražų paskutiniais nepriklausomos Lietuvos metais statytą dviaukštį prižiūrintis ir ilgus metus pamokas varpeliu skelbęs sargas Levukas Bukauskas irgi spaudė rankas mokyklą ir jį paliekantiems. Abiturientų tėvai, broliai ir visi didžiavosi Molėtuose jau ketvirtą, 1949 –ųjų metų laidą išleidžiančia Gimnazija.
Jaunatviški veidai žvelgė į ateitį. Kiekvieno kelias smėlėtais kalneliais vedęs į šį nedidelį, bet su didele meile sukurtą mokyklą, jau baigėsi.
Nelengva pagalvoti, kad šiandien iš 12 gimnazistų nebeliko nei vieno. Paskutinysis prieš metus mus paliko Molėtų kraštui visą gyvenimą paskyręs Henrikas Kalinauskas. Iš merginų liko tik 10.
Tą birželio vakarą po paskutinio skambučio širdis kaitino puikių pedagogų kalbos. Žinoma, visada su klase buvusios auklėtojos Elenos Kairytės žodžiai: “Istoria est magistrum vitae”. Jos iš širdies išlieti žodžiai tais laikais buvo kelrodė žvaigždė. Prieškarinių laikų Vytauto Didžiojo Universiteto istorikė buvo šviesulys, vedęs žingeidžius aplinkinių kaimų tik pilnametystės sulaukusį jaunimą. Buvo praėję tik ketveri pokario metai.
Henrikas išgyveno viską, ką ir draugai. Didesnių ir visiškai smulkių sodybų vaikai eidavo tik savo keliu ir gerai apsižvalgydami. Prisiminė narsią Katinų šeimą, gyvenusią netoli Kazokų miško. Jų namai buvo netoliese nuo Henriko gimtojo Žiedeliškių kaimo. Sodyba buvo prie kelio į Giedraičius. Vokiečių metais ir tas vietas pasiekdavo lenkiškos Armija krajova partizanai.
Keliu į Bijutiškio ir Dubingių, o ir į Molėtų kapines traukė laidotuvių vežimai su nužudytais to krašto žmonėmis. Vyko “tautinis valymas”, pačių žudikų vadintas nekaltu “sanacijos” žodžiu.
Katinų vienkiemyje buvo kitaip. Vyras ir žmona turėjo tris šautuvus. Krajoviečiai, paprastai naktimis, eidavo tvarkos daryti. Namo pastogėje gynybai buvo sukrauta plytų sienelė. Šeimininkas arba jo žmona naktį budėdavo pastogėje. Artėjant “tvarkos darytojams”, pasipildavo šūviai iš abiejų pusių. Į pastogę pakildavo ir žmona… ji irgi šaudė, tik jau dviem šautuvais.. Atrodė, kad gina sodybą ne vienas ir ne du, o bent keli narsuoliai. Tą naktį susišaudymas vyko itin aršus. Iš kažkur pasirodė keliasdešimt plechavičiukų. Jų šūvių papliupos nuvijo atsibasčiusius.
Į Gimnaziją suplaukdavo žinios iš viso didelio Molėtų ir gretimų Giedraičių, Kuktiškių, Joniškio valsčių. Henrikas kartą su tėvu rogėmis važiavo per Gailiūnų kaimą, gyvenamą rusų sentikių šeimų. Buvo sustabdyti dviejų ginkluotų vyrų. Nieko nepadarė….. paleido. Bet naktį net iš toli švietė raketos. Lietuvių partizanai bandė užimti tą svetima gyvenimo tvarka užsikrėtusį kaimą.
Tai istorijos, ėjusios iš lūpų į lūpas gimnazistų pokalbiuose. Dar karui nepasibaigus, klasės draugą Albertą Umbrasą Molėtų kegebistai atvežė su vokišku rankiniu kulkosvaidžiu į Molėtų skrebyną. Rastą ginklą berniukas slėpė… galvojo – gal reikės… Pats daiktas irgi buvo gražus, o Albertas mėgo techniką….Molėtų centrinėje aikštėje ant akmeninio grindinio 1945, 1946,1947,1948, 1949 metais gulėdavo žuvusių partizanų ir ne tik kovotojų kūnai. Kartą garnizono kareiviai ant grindinio išmetė senyvo žmogaus kūną. Jo medpadžiai, labai menka sermėga rodė ne kovotoją buvus…. Pavakaryje iš gretimo kaimo atvažiavusiems žmonėms kūną atidavė. Buvo akivaizdi kariškių įvykdyta žmogžudystė, pavadinta klaida. Nušovė krūmuose žabus kapojantį kaimo varguolį.
Tą iškilmingą gimnazistų išleistuvių dieną Henrikas Kalinauskas, šnekėdamasis su Vytautu Meilūnu, prisiminė bendramokslį Vytautą Bareikį iš Žiūrų kaimo. Padorų ir gerą draugą. Kur jis šiandien? Jo kaimynas gerą naujieną papasakojo. Vytautas, priverstas palikti Molėtų gimnazijos paskutinę klasę, nenuleido rankų. Mokėsi savarankiškai. Kodėl Vytautas paliko Molėtus? Henrikas atskleidė paslaptį, sužinotą iš paties Vytauto.
1948 metų gegužį į Sibirą ištrėmė vyresnės klasės mokinę Stasę Šėžaitę. Su ja jis šokdavo šokiuose, lydėdavo į namus. Ji jam patiko, ir jis – jai. Be to, į gimtinę buvo pakeliui. Ji tik šeštadieniais keliaudavo pėstute į namus, esančius dar toliau nuo Vytauto kaimo. Vytautui irgi buvo pakeliui. Jis 4 kilometrus kasdien keliaudavo į pamokas ir po jų. Šeštadiennio popietė jiems abiems būdavo šventė .
Po Stasės išvežimo atėjo ir pirmieji laiškai iš tolimojo Sibiro. Stasei taip pat keliavo kupini jaunatviškų jausmų laiškai. Tai sudomino saugumiečius. Kaip gi galima praleisti tokį idėjiškai silpną gimnazistą. Klasėje reikėjo daryti tvarką. Juk negirdėtas dalykas iš 34 gimnazistų – nė vieno komjaunuolio! Vytautu pradėjo domėtis tie, kurie išvežė Stasę... ir galėjo jį išvežti. Vieną dieną Vytautas į gimnaziją nebeatėjo. Jam likimas buvo palankus. Įsidarbino toliau nuo Molėtų... o brandos egzaminus eksternu išlaikė Anykščių gimnazijoje.
Ta skausminga istorija buvo žinoma Henrikui. Vyriška paslaptis liko net ir per neatsargumą nepagarsinta. Mintys apie gimnazijoje mokslą lydėjusius metus vis plūdo ir plūdo... Merginos dainavo, vyrukai savo filosofijas keitė abiturienčių specialiai iškeptu pyragu, jų pačių pas žvejus pirktos žuvies kepsniais, suvilgytais taurele – kita stipresnio, bet saldaus gėrimo.
Užmetus žvilgsnį į tuos gerus veidus, puošiančius ilgus stalus gimnazijos salėje, matė neeilinius jaunus žmones, jų kilnias mintis. Čia ir dainininkė Genė Minkštimaitė, šmaikštuolė ir poetė Birutė Detenytė, aukštas ir geraširdis Jonas Noreika, į mokslus nusidavusi Sofija Šilinskaitė, matematiką įsimylėjęs Jonas Verikas, net ir čia, prie vaišių stalo, fizikos paslaptis aptarinėjantis Albertas Umbrasas. Taip sutapo, jog Henrikas sėdėjo šalia Vytauto Meilūno, kilusio iš Dubingių. Jo liūdnas ir ilgesingas žvilgsnis nespindėjo džiaugsmu.
Juk Lietuva dar kraujavo, vyko partizaninis karas. Molėtų krašte buvo tas pats. Veikė idealistai, veikė ir juodos sąžinės bernai. Buvo gražių idėjų, buvo ir veidmainystės.
Pirmoji brandos egzamino lietuvių kalbos ir literatūros tema – „ Michailo Šolochovo romano „Pakelta velėna“ vaizdai ir kolektyvizacija Tarybų Lietuvoje“. Šią temą reikėjo narplioti rašinyje ir rusišką gyvenimo variantą perkelti į rašomojo popieriaus lapus. Henriko ir ne vieno bendraklasio gimtosiose sodybose išnyko gyvuliai, kluonų stogai nuplyšo, svirnuose paskutiniai grūdai buvo iššluoti. O ypač stambesniuose ūkiuose, kurių savininkai per stebuklus dar liko neištremti į Sibirą. Mažažemiai irgi buvo tokios dalios sulaukę.
Šeimą ir jį patį nuo tremties išgelbėjo tik tėvo atkaklumas - su karinio Komisariato pažyma apie vyriausiojo sūnaus žūtį fronte net visagalį Centro Komitetą pasiekė. Liko tik buožės vaiko vardas ir tuščias ūkis. Studijos jau kolchozniko sūnui buvo nepasiekiamos. Jos - tai ne Molėtai, kuriuos pėstute galėjai pasiekti iš savo, tik neseniai dar buvusios sočios sodybos. Ėjo žiaurios priespaudos laikas. Nelengvą, ir anksčiau dažnai nesotų smėlėtų žemių savininkų, tačiau ramų gyvenimą pakeitė negirdėtas valdžios smurtas.
Liko tik klasės istorija ir jaunos širdys, kurių geriems darbams reikėjo giedrios erdvės....
Gėlės teko mokytojams. Tačiau Vytautas Meilūnas irgi pasiėmė puokštę. Pasakė:
Henrikai, reikės...
Paryčiais, grįžtant iš išleistuvių, žengiant miesto aikšte, jis pasuko prie prieškariu pradėto namo betoninių pamatų. Gėles padėjo ir minutei sustojo. Tą naktį sušaudytų žmonių kūnų ten nebuvo.
Diena išaušo greitai. Prasidėjo gyvenimas, kurio kelią reikėjo pasirinkti. Kryptis aiški – Tėvynė! Bet kaip?
Po atestatų gavimo pralėkė kelios savaitės. Naktimis vienur – kitur poškėjo šūviai.... Molėtų kegebistų, užėmusių mirusio gydytojo Jauniškio dviaukštį mūrą, pašonėje esantis rūsys buvo pilnas vyrų. Vieną – kitą merginą irgi buvo suėmę. Kas mėnesį suimtuosius pora kartų išveždavo į Utenos kalėjimą... išlydėdamos verkdavo moterys ir nelaimingųjų vaikai. Daktaro raudonų plytų rūmelis senais laikais praeivį pagarbiai nuteikdavo baltas chalatas ir svaiginančiu medikamentų aromatu. Dabar gi čia šeimininkavo blogi žmonės.... Jie valdė baisųjį rūsį, kuriame vietos buvo visiems. Netoliese prie buvusios pieninės mūrelio rikiuodavosi žmonių iš kaimų eilutė. Nors jau buvo tapę kolūkiečiais, bet už sodybose šiaip taip išlaikytas karves ir paskirtus arus savo daržuose privalėjo atiduoti duoklę valdžiai. Imdavo viską - kiaušinius, sviestą, už pieno prievolę - lašinius. Vilnas, gyvulius imdavo kitoje, Molėtų pakraštyje esančioje, vietoje.
Kelias daugumai pirmųjų metų kolūkiečių vaikų į aukštąsias mokyklas buvo neįveikiamas. Ne komjaunuoliams įstoti į aukštąsias taip pat būdavo kliūtys.
Molėtų valsčius tuomet priklausė Utenos apskričiai. Žinojo keblią jaunuolių padėtį Utenos apskrities lietuviškos dvasios švietimo skyriaus vadovybė. Iš jų atėjo prasmingos žinios. Trūksta mokytojų ne tik Molėtų, bet ir Joniškio, Alantos, Videniškių ir gretimų valsčių mokyklose.
To užteko, kad jau 1949 metų liepą ir rugpjūtį su brandos atestatais kas pėsti, kas pakeleiviniais sunkvežimiais pasiekė Utenos apskrities švietimo skyrių. Natalija Bimbirytė, Genė Bačiulytė, Eugenija Dirmaitė, Jonė Datenytė, Birutė Datenytė, Aldona Godaitė, Vytautas Kairys, Levutė Lasytė, Genė Minkštimaitė, Vytautas Meilūnas, Vanda Pukėnaitė, Teodora Sargūnaitė, Aldona Šilinskaitė, Elena Umbrasaitė, Jonas Umbrasas, Albertas Umbrasas, Jonas Verikas, Genė Vėjelytė, Gražina Žalaitė, Elena Zinkevičiūtė padavė prašymus mokytojauti.
Žinoma, pirmas gimtojo krašto švietėjo kelią pasirinko Henrikas, o iš viso net 21-as, o trys – iš karto pasirinko stacionarias pedagogikos studijas Vilniuje.
Dar tą pačią vasarą kai kurie įstojo į neakivaizdines studijas. Videniškių, Molėtų, Joniškio, Pumpučių, Inturkės, Gališkių, Bijutiškio ir kitose mokyklose 1949 metų rugsėjo 1-ji buvo įprasminta daugeliui Gimnazijos abiturientų.
Henrikas pedagoginį darbą, kuris tęsėsi daugiau nei keturis dešimtmečius, pradėjo Bebrusų pradinėje mokykloje, o Vytautas Meilūnas – Murališkių mokykloje. Jų abiejų keliai išsiskyrė: Henriką paėmė į sovietinę kariuomenę, o Vytautui tos „laimės“ patirti neteko. Apylinkėse, kurių mokyklose dirbo, kasdieninė kalba buvo ne lietuvių. Tik dainas vietinis jaunimas dainavo lietuviškai. Įdomus reiškinys, rodęs tų žmonių prigimtį. Jaunasis mokytojas norėjo lietuvių kalbą sugrąžinti į kiekvieną namą, o ne tik girdėti kaimų gojuose vasarą skambančiose dainose.
Vasario 16-ji, Lietuvos didieji kunigaikščiai, didinga Lietuvos istorija smalsių vaikų galvas pasiekdavo iš jų mokytojų lūpų. Iš atviraširdžių vaikų pasakojimų žinios apie įdomų mokytoją pasklido apylinkėje...Tačiau tie patys vaikų tėvai ir kaimynai pamėgo gimnazistą, kaip daugelis vadindavo Vytautą.
Kartą vėlų vakarą į jo kambarėlio langą pasibeldė nepažįstamas vyras. Kalbėjosi ilgokai. Jam išėjus, Vytauto galvoje pasiliko žodžiai: - Mokytojau, žinok, apie Tave renka žinias vyrai iš Molėtų Jauniškio namų. Būk atsargus.
Kitą dieną vienas iš vaikų tėvų irgi beveik tą patį pakartojo. Kai jis po pamokų buvo išėjęs į kitą kaimą ir grįžęs iš šeimininkės sužinojo apie molėtiškių apsilankymą ir net dvi valandas lūkuriavusius grįžtančio, suprato – reikalai prasti.
Kitą dieną mokykloje pamokos neįvyko. Sekančią ir dar sekančias – mokiniai į mokyklą net nėjo.
Tuo metu Henrikas Kalinauskas iš Bebrusų mokyklos buvo paimtas į sovietinę armiją. Totalitartinis režimas Lietuvą spaudė visomis priemonėmis.
Tuo metu aš gyvenau Vilniuje, nes čia ir gimnaziją buvau baigęs, irgi 1949 metais, nes Molėtus buvau palikęs prieš trejis metus. Ėjau iš Univesiteto Didžiąja gatve. Priešais su maišeliais išniro ilga ilga jaunų vyrų kolona. Ją lydėjo kareiviai - neginkluoti, atvažiavę iš tolimos Rusijos į savo dalinį pasiimti nepaklusnių pabaltijiečių. Naujokų apranga atrodė varganai. Mat, kariuomenėje savų drabužių, uniforma aprengtiems, jau nebegrąžindavo. O drabužiai tuomet Lietuvoje buvo bene brangiausias dalykas. Tai ir žygiuoja vyrai, kas nutriušusiu puspalčiu, kas vatinuku apsirengęs. Staiga iš kolonos išslysta Jonas Verikas, tas pats matematikas. Su juo mokiausi Molėtų gimnazijos žemesnėse klasėse. Jo pedagoginį darbą irgi nutraukė sovietinė karinė pabaisa.
Henrikas vėliau man irgi pasakojo, jog net trejis su puse metų, dar su trylika lietuvių, ištarnavo kariuomenėje Riazanės karo mokykloje. Sąžiningus pabaltijiečius mokyklos vadovybė paėmė tvarkyti raštinės, turto priežiūros ir apsaugos reikalus. Dirbo kartu su tautiečiais ir tarpusavyje kalbėdavosi lietuviškai.Už tai pasipūtusių kursantų buvo pakrikštyti fašistų vardu. Tokia buvo draugystė kariuomenėje.
Grįžęs į Lietuvą, Henrikas Kalinauskas vėl tęsė pedagoginį darbą Avilčių septynmetėje – dėstė ir direktoriavo. Vytauto Meilūno jau neberado. Sužinojo, kad jis buvo nušautas, bet kaip ir kur – viską paslėpė laikas.... Tik dabar, po daugelio metų, atsiskleidė truputis paslapties.
Po to, kai Vytautas nebeatėjo į mokyklą, jis ėmė slapstytis. Tuomet jau įsteigto Molėtų rajono pakraštį pasiekusiame Vilniaus rajone pas patikimus žmones.
Slėpynės ne Vytauto būdui. Reikėjo veikti. Toje apylinkėje kovotojų, tikusių jo idealams, nebuvo. Ieškojo kontaktų su legendiniu partizanu Antanu Kraujaliu, veikusiu kitame Molėtų rajono pakraštyje. Per išbandytus draugus pasiekė jį Mindūnų kaime. Įvyko jų pirmas susitikimas. Kraujalis buvo mokęsis gimnazijoje, bet ne Molėtuose. Pokalbis buvo įdomus. Į partizanus išėjęs ne dėl pavojaus būti suimtam, bet savo noru pasirinkęs ginklą ir mirtiną pavojų - apie tai kalbėjo Vytautui. Žinoma, kad Mindūnų apylinkės sodyboje, netoli Stirnių, kartu praleido kelias valandas. Geraširdžio patrioto sodybos šeimininko buvo vaišinami. Degtinė partizanui ir šeimininkui buvo svetimas dalykas. Todėl ant stalo taurelės nebuvo.
Buvo karšta vasaros diena. Abu vyrai paliko sodybą, gretimame miškelyje prigulė poilsiui. Nemiegota naktis traukė į minkštą miškelio patalą... Pažadino šūviai. Antanas, patyręs patizanas, atsišaudydamas išspruko iš saugumiečių žiedo, o Vytautas Meilūnas krito nuo priešo kulkos. Žuvo net nepradėjęs ginkluotos kovos. Kūnas buvo atvežtas į Molėtus ir išmestas ten, kur po atestato gavimo paruoštas gėles buvo padėjęs žuvusiems partzanams pagerbti. Jo kūnas gana greitai buvo išvežtas į žvyrduobes prie Molėtų. Ši auka rajone liko beveik nepastebėta, nes žmonės, dalyvavę šio jaunuolio slėpime paskutinėmis jo gyvenimo dienomis, baiminosi ką nors šnekėti. Liko tik prisiminimų nuotrupos....
Henrikas Kalinauskas po Avilčių septynmetės perkeliamas į Suginčių vidurinės mokyklos direktoriaus ir mokytojo pareigas. Šiame darbe praleisti net 22 metai. Geras sutapimas – šiame miestelyje susitiko dvi taurios asmenybės. Kolūkio pirmininkas Bronius Žemaitis ir Henrikas Kalinauskas, palikę gilią vagą visos aplinkybės gyvenime. Vidurinė mokykla – geru mokymo lygiu, kolūkis – gausiomis fermomis, išgražintomis gatvėmis, kultūros namais. Gyvenimas po žiauriausio diktatoriaus mirties ir dėka kolūkio pirmininko išmanumo pagerėjo. Mokykla garsėjo geru anglų kalbos mokymu. Šią užsienio kalbą dėstė kvalifikuota anglistė Henriko žmona Genė Kalinauskienė. Tiems laikams kaimo vietovei anglų kalba buvo beveik nereikalingas dalykas. Kitaip galvojo pedagogai – Genė ir jos vyras, mokyklos direktorius. Jų nuostata davė vaisius, ypač po Nepriklausomybės atkūrimo.
Kilo kitas pavojus.... Pagerėjęs gyvenimas vyresnio amžiaus žmones ir jaunimą patraukė prie taurelės. Prigijo blogi įpročiai. Taureles keitė stiklinaitės ir stiklinės. Reikėjo kuo nors įdomesniu pakeisti. Abu Suginčių vadovai – mokyklos direktorius ir kolūkio pirmininkas - suprato savo darbų reikšmę. Sporto aikštynas, krepšinio ir kitos komandos, kolūkio skiriamas autobusas, sportinio inventoriaus parūpinimas, mokyklos ir miestelio aplinkos tvarkymas – kėlė visų sugintiškių pasitenkinimą. Nenorą dalyvauti saviveikloje nugalėdavo žodžiai – „žiūrėk, jau šeštoje dešimtyje Mokyklos direktorius tautinių šokių ratelyje ne paskutinis šokėjas. O Jūs?“
Mokiniai linko į vakarietiškas madas ir stilių. Buvo aišku, kad ši banga tai laisvės pasireiškimas. Bet to nenorėjo, nors ir gerai suprato, aukštesnė valdžia. Spartakiadose Suginčių moksleiviai gerai pasirodydavo. Tačiau bėda ta, kad iš jų nemažai buvo ilgaplaukių, su plačiais kelnių „kliošais“. Vienas iš jų net su kasa. Varžybose jam plodavo ypatingai dosniai. Kasa galėjo užvaldyti ir kitų berniukų galvas. Net toks atvejis direktoriui būtų turėjęs blogų pasekmių.
Henrikas Kalinauskas buvo taktiškas ir išmintingas vadovas. Mokytojų nusiskundimus ir ginčus spręsti buvo nesunku. Iki šiol mokytojai prisimena to žmogaus protingus sprendimus, ginčų sprendimą taikiais pokalbiais. Bet su jaunimu buvo sunkiau.
Ilgiausią kasą užsiauginusį berniuką pavyko išprašyti ją nusikirpti ir palikti tik ilgų, šiek tiek suveltų plaukų šukuoseną. Berniukas direktoriaus prašymui pakluso be barimo, o tik prašymo keliu.
Spartakiadose šiam aktyviam sportininkui plodavo ir šaukdavo jo vardą. Rajono švietimo vadovai irgi liko ramūs, kad tvarkytojai iš Vilniaus ir Molėtų suginčiečių mokinių nevadins netvarkingais ir neišauklėtais tarybine dvasia.
Ėjo metai. Kolūkį pakeitė Žemės ūkio bendrovė, bet ji žlugo. Neišlaikė žiaurių rinkos dėsnių. Tai, kas buvo pelninga sovietiniais laikais, liko nenaudinga vakarietiškoje rinkoje. Kurti viską iš naujo nebeužteko jėgų ir žmonių. Henrikas Kalinauskas suprato, jog viskas kinta ir dirbtinai sukurtai sistemai bei ūkiui, vedamam net ir tokio gabaus žmogaus kaip Bronius Žemaitis, nepavyksta išsilaikyti.
Gal dabar toks pats atsakymas būtų ir į klausimus, kodėl nebeliko mokyklų Videniškiuose, Pumpučiuose, Gališkiuose, Bebrusuose, Bijutiškyje ...... Į tuos klausimus atsakys ir problemas spręs šio pedagogo ir jo bendramokslių bei bendradarbių vaikai su vaikaičiais.
Šiandien bendraklasiai ir kiti jo draugai senosiose Molėtų kapinėse stovime prie antkapio
HENRIKAS KALINAUSKAS 1928-10-31 - 2013-02-28.
Atgal
