VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

AKTUALIJOS

2024.10.17.Karas Ukrainoje. Rašizmas – absurdo pradžia ar pabaiga? (II)

Vilius Litvinavičius

Žurnalistas

Kol kas vyksta beprasmiški debatai: jei vilkui duosi praryti pelę, tikėkimės, jis nepuls avių bandos. Šitaip galima įvertinti tuos „taikos išminčius“, kurie pataria Ukrainai, kad atsisakytų teisės į Krymą, atiduotų Donbasą ir dar kažkiek teritorijos. Volodymyras Zelenskis kalba ne apie tai, kad neaukos nė pėdos žemės vardan taikos, jis sako, kad rašistų tokie sandoriai nesustabdys. Tai nesyk kartojo ir mūsų prezidentas Gitanas Nausėda, taip pat ne vienas Europos ir JAV politikas. Rašistų diktatorius Vladimiras Putinas pagaliau atsiliepė iš savo niūraus urvo ir pareiškė, kad sutinka derėtis, bet ne su Zelenskiu. Keista sąlyga, lyg Kremliaus administracija būtų marsiečiai ir apskritai nežinotų, kas vyksta Žemėje. Jei Ukraina sutiktų, kaip pakeisti Zelenskį? Juk jis yra išrinktas prezidentas, tad jį keisti reikėtų naujų rinkimų. Jei vėl išrinktų? O kaip balsuotų okupuotų teritorijų gyventojai? Ar rusai jiems leistų balsuoti už kokį nors ukrainietį kandidatą? Jei leistų, vadinasi, pripažįsta, kad jų užimtos teritorijos tik laikinai, jos iš tiesų priklauso Ukrainai. O jei vėl išrinktų „ne tą“? Ar nusivylusi rinkimų rezultatais Rusija nepradėtų naujo karo? Ar sveiko proto žmogus galėtų siūlyti dalykus, besikertančius su bent kokia logika? Kol kas taikos derybos yra tik bereikšmių plepalų lygyje.

                      Ar Rusija išties tokia grėsminga, kaip skelbiasi, ir su jos absurdu reikia skaitytis, nes paskelbs pasauliui branduolinį karą? Tačiau grasinimais branduoliniu karu Rusija siekia atitraukti dėmesį nuo kitų dalykų. Šitaip slepiami jos imperiniai tikslai, jos ideologų vadinami „didžia rusų tautos misija“. Kas tai per misija?

                                           Kaip žvėris išsiveržė iš sovietinio narvo 

                      Tarybų Sąjunga, jei mestume žvilgsnį į praeitį, šios imperijos gyvavimo laikais vertinta kaip grėsminga ir pasauliui pavojinga jėga. Vėliau, po TSRS žlugimo, nuspręsta, kad Rusija jau nėra tokia pavojinga. O gal atvirkščiai? Kaip tik dabar ji tapo dar pavojingesnė!

Putinas pareiškė, kad sutinka derėtis, bet ne su Zelenskiu

                      Pirmiausia atsisakykime niekinamo pavadinimo Sovietų Sąjunga, nes tų laikų terminologija konkrečiau išdėsto tos sistemos prigimtį. Žinoma, jei omenyje tie  vadinamieji „bukosovietai“, šventai tikėję „didžiosios komunizmo tvirtovės“ ideologija ir nematę joje tarybinio imperializmo demagogijos, tai visai kas kita. Jei palygintume tų laikų TSRS ir Europos žemėlapius, į akis kristų vienas kolosalus skirtumas. Europa – tikras šalių margumynas, daugelis valstybių negali pasigirti priėjimu prie jūros, nes iš visų pusių apsuptos kitų šalių. Egzistuoja ir „nykštukinės“ valstybės, pvz. Liuksemburgas, Andora ir pan.

                      Žvilgtelėjus į TSRS žemėlapį, iškart pastebėtume, kad viduryje milžiniška RTFSR (Rusijos Federacija), iš vakarų ir pietų apsupta žymiai mažesnių „sąjunginių respublikų“. Ir tai buvo esminis principas, formuojant Tarybų Sąjungą! Tų „sąjunginių respublikų“ sienos turėjo bent iš vienos pusės ribotis su užsienio valstybėmis, beje, tiko ir jūra, kas buvo aktualu Baltijos šalims. Kitas svarbus dalykas, kad respublikos pavadinimas turėjo atitikti jos tautinę daugumą. Taigi visiškai suprantama rusifikacijos baimė, nes grėsė Suomijos-Karelijos sąjunginės respublikos likimas, kuri 1956 m. buvo performuota į Karelijos ATSR ir įtraukta į Rusijos Federaciją. Trečia, joje turėjo būti ne mažiau milijono gyventojų. Kam tokie reikalavimai? Gerokai dirbtiniai, gerokai atsieti nuo istorinių tradicijų ir aplinkybių. Aiškinta, jei respublika nuspręstų laisvanoriškai išstoti iš TSRS, šitaip jai būtų suteiktos sąlygos savarankiškai išsilaikyti. Koks politinis humanizmas! Tačiau sistemos kritikai atkreipdavo dėmesį, kad TSRS Konstitucijoje nė žodžiu nepaminėta išstojimo procedūra, o tie žmonės, kurie bent puse lūpų užsimindavo apie tokią galimybę, iškart buvo apskelbiami Vakarų slaptųjų tarnybų agentais ir atsidurdavo kalėjime. Tarkime, tais laikais kai kurios Antano Terlecko idėjos visiškai neprieštaravo TSRS Konstitucijai! Štai koks paradoksas…

                      Lygiai taip pat žlunga dar vienas tarybinis mitas, esą TSRS prisiėmusi misiją padėti visame pasaulyje kurti socializmą bei pagelbėti  kapitalizmo išnaudojamoms tautoms pasiekti „šviesų komunizmo rytojų“. Absoliutus melas, tokia misija iš piršto laužta, ją valdžia retkarčiais vien suvaidindavo. Taigi kodėl buvo atmesti Mongolijos ir Bulgarijos prašymai įstoti į Tarybų Sąjungą? Tų šalių kompartijų lyderių pozicija suprantama, nes jie siekė tvirtesnės juos palaikančios „geležinės Kremliaus rankos“. Bet pažeidus „respublikų grandinės“ modelį aplink Rusiją, kiltų pavojus, kad daugybė autonominių respublikų Rusijos Federacijos sudėtyje prašys sąjunginio statuso, ir nebus jokio realaus pagrindo atmesti tokį prašymą. Akivaizdu, kad pasaulinio komunizmo kūrimas slėpė rusiškąjį šovinizmą ir imperializmą. TSRS plėtimasis reikštų, kad Rusija praranda žymiai „lygesnės“ už kitas respublikas padėtį.

                      Tai gal TSRS subyrėjimas jau iš anksto buvo užprogramuotas rusiškojo imperializmo, ir tai buvo vien laiko klausimas? Kadangi ši keista politinė struktūra buvo „socialistinių respublikų“ sąjunga, tai Michailui Gorbačiovui itin sparčiai ėmus naikinti socializmo „iškovojimus“ ir šuoliuoti kapitalizmo keliu, Tarybų Sąjungai tiesiog neliko jokio realaus politinio ir logiško pagrindo išlikti. Iš visos supervalstybės savaime turėjo likti penkiolika atskirų šalių.

                      Ką iš to laimėjo rusų imperialistų politinės jėgos? Atsikračius komunizmo naštos, jau niekas neįpareigojo laikytis kažkokių „sąjunginių lygybės įsipareigojimų“, bemat atsivėrė galimybė pereiti prie atviro imperializmo. Tad „bukosovietai“, vis dar tikintys Tarybų Sąjungos atkūrimu gali ramiai padėti šį projektą į istorijos archyvus. TSRS atkūrimas su socialistine santvarka būtų tokia pat juokinga utopija kaip Romos ar Osmanų imperijos gaivinimas.

                      Vadinasi, Tarybų Sąjungos žlugimas buvo tik gerai vaidinamas spektaklis, garsusis slaptas TSRS „respublikų steigėjų“ vadovų susitikimas Belovežo girioje, tik imperializmo priedanga, Vladimiro Putino maloningas atvedimas į valdžią jau puoselėjo tikslus restauruoti stalinizmą kaip valdžios sistemą ir pradėti agresyviais būdais plėsti Rusijos imperiją, kuri iki šiol išlaikiusi „federacijos“ pavadinimą? Tačiau jau pretenduoja pasivadinti Eurazija ir nevengti pavadinime žodžio „imperija“. Betgi tokia įvykių eiga!

                      Ir jei teigiame, kad Rusija turi pralaimėti Ukrainos kare, tuomet visas tas kraupus absurdas baigsis, tai nepuoselėkime tuščių vilčių. Jokia imperija nenurimo po pirmųjų nesėkmių, po pirmųjų pralaimėtų karų neatsižadėjo savo tikslų.

                                                                 Kieno pusėje klimato kaita?

                      Jei Rusijai pavyktų užgrobti Ukrainą, Lenkiją, Čekiją, Slovakiją, Baltijos ir Skandinavijos šalis, ar jau nebūtų beveik prieita prie esminio tikslo? Ar to užtektų, kad rašistai galėtų primesti valią likusiam pasauliui?

                      Klimato kaita koreguoja ne vien ekonomiką, bet ir daugelį politinių dalykų. Jei sankcijos prieš Rusiją atsisuko Vakarų pasauliui energijos išteklių brangimu, tai vis dėlto paaiškėjo, kad pertvarkyti europinę energetikos sistemą nėra „misija neįmanoma“. Neretai nesąžiningi energijos tiekėjai, tuo pasinaudodami, tik kėlė kainas ir augino pelnus. Keista, kad kuo labiau atšyla klimatas, tuo brangesnė tampa energija. Turėtų būti atvirkščiai. Kuo švelnesnė žiema, tuo mažiau kalorijų reikia šildymui. Taigi teiginiai, kad be Rusijos energetinių išteklių „visi numirs“ yra paprasčiausia pasaka. Tų išteklių pakaks iš kitų šalių, efektyviai reiškiasi ir „žaliosios energijos“ modelis.

                      Didieji pavojai slypi toje pačioje klimato kaitoje, tik visai kitur. Sausros ir liūtys, potvyniai ir išvis chaotiški gamtos reiškiniai kelia didžiulę grėsmę žemės ūkiui. Tai dar nereiškia, kad Vokietijoje, Prancūzijoje bei kai kuriose kitose Europos šalyse žemės ūkis gali išnykti apskritai, bet gali atsitikti taip, kad kai kurių maisto produktų neužteks. Bado mirtis tarytum negresia, jei reikia, galima importuoti. Tačiau iš kur?

                      Didžiuoju pasauliniu žemdirbystės regionu tampa Vidurio Europa, suprantama, į šį regioną įeina ir Lietuva. Negresia baisūs uraganai, perėję per Europą jie nusilpsta, jokių baisių potvynių, nes Nemunas, lyginant su didžiosiomis Europos upėmis, tik upelis. Galima sutvarkyti atgyvenusią savo amžių melioracijos sistemą, užtektų vandens atsargų ir laukų drėkinimui, tik reikia gerų norų valstybiniu mastu. Mes esame saugiausiame pasaulio regione. Netgi tam tikrame rojaus kampelyje, nors kai kurios planetos regionus klimato kaita paverčia gryniausiu pragaru. Galime valgyti iki soties ir neblogai maitinti kitus. Jei tikėtume mokslininkais, tai netolimoje ateityje svarbus vaidmuo pasauliniame žemės ūkyje teks ir Estijai, ir Skandinavijos šalims, jos taps labai svarbiomis pasaulio maitintojomis. Argi neakivaizdu, kad šiaurinė Europa tampa vis reikšmingesniu maisto regionu, nes  atšiaurokas klimatas tų šalių klimatas vis švelnėja? Dar prieš keliasdešimt metų niekas nepatikėtų, kad norvegams reikia darbininkų iš užsienio, kad padėtų skinti… braškes! Kas patikėtų, kad Lietuvoje arbūzus augins ne bepročiai, o elementarūs žemdirbiai?

                      Nereikia stebėtis, kad vos prasidėjus karui Ukrainoje, tokios ramios, flegmatiškos bei taikios šalys – Suomija ir Švedija strimgalviais metėsi į NATO, ir ką gi jos turėjo daryti? Pernelyg maža teritorija ir pernelyg mažai žmonių, kad sugebėtų pačios apsiginti nuo galimos rusų imperialistų agresijos. Tai ne šiaip sau, jokia valdžia tokių sprendimų nepriiminėja „dėl juoko“. Ir koks kvailys švaistys milžiniškas lėšas ginkluotei, jei virš mūsų tik taikus dangus? Gal geriau būtų tuos pinigus bare pragerti…

                      Jei rašistai čia įsitvirtintų, visa Vakarų Europa būtų kaip reikiant šokdinama ir šantažuojama, paprasčiau tariant, „jei nenorite sutikti su mūsų sąlygomis, tai dvėskite badu.“

                      Kaip vertinti tuos Lietuvos politikierius, kurie „siekia taikos“ su Rusija? Lietuva pernelyg maža valstybė, kad Rusija rimtai žiūrėtų į jos „galimą meilę“. Ir kaip mums jai įtikti? Suprantama, išstoti iš NATO, kito varianto čia nėra. Tuomet amerikiečiai pasakytų: „Jūs esate bad boys (blogi vaikinai), taigi ginklų iš mūsų negausite, jei rusai užpultų, mes jus pamiršime, tad ginkitės ietimis ir kardais, kiek ten jūs turite muziejuose, dronus numušinėkite iš lanko, rasite senuose rankraščiuose kaip pasigaminti, šaudyti ir daryti strėles, o dėl tankų, tai nusiraminkite, prie Karo muziejaus Kaune yra keletas senovinių patrankų, jas galite užtaisyti plytgaliais.“ Apie kovotojus „už taiką su Rusija“ galima pasakyti tik tiek, kad jiems, nors jie, deja, lietuviai, Tėvynės likimas rūpi ne labiau už pernykštį sniegą. 

                                           Skaldyk ir valdyk! Snukius daužysime paskui 

                      Daugelis pasaulio tarytum pripažįsta tokį argumentą, kad Rusija, ta „didžioji nenugalima karinė galia“ kaip reikiant įklimpo Ukrainoje. „Trijų dienų pergalė“, kurią žadėjo „speciali karinė operacija“ nuėjo šuniui ant uodegos, karas tęsiasi, tęsiasi ilgai, rašistų lyderis V. Putinas skelbia karinių išlaidų didinimą dvidešimt penkiais procentais. Už dalyvavimą kare jis siūlo 22  tūkst. eurų atlygį. Aišku, kad kai kurie dingę „be žinios“ negaus nė cento, atsiras kam pasiimti tas „pašalpas“. Tačiau tai realus košmaras. Viena iš tų Liliputino karo našlių pareiškė, kad „su tokiais pinigais“ ji sėkmingai ištekės už kito vyro. Viena iš tų karo motinų pareiškė, kad „jei vienas sūnus žuvo, tai liko kitas.“ Menkos bėdos? Čia materialistinis cinizmas peržengė visas „raudonas“ bei kokių tik nori spalvų „linijas“, visas sveiku protu suvokiamas ribas. 

                      Vis dėlto, nepaisydami sveiko proto, Vengrijos ir Slovakijos premjerai teigia, kad jie blokuos Ukrainos stojimą į NATO. Čia visa imperialistinio rašistų plano esmė. Svarbu suskaldyti Europą, išardyti NATO, ir kol jokių atskirų Europos karinių pajėgų nėra, reikia „kalti geležį, kol karšta.“ Vengrijos ir Slovakijos premjerų pozicija suteikia Rusijai galimybę antrajam Ukrainos karui. Ir tolesniems kariniams išpuoliams prieš atskiras Vidurio Europos šalis.

                      Galima sutikti su tuo, kad Rusija nesugebės įveikti NATO, pati turėtų tai puikiai suprasti. O jeigu Rusijai pavyktų suskaldyti Europą, priversti kai kurias Europos šalis kariauti prieš kitus europiečius, rašistai tik „ateitų į pagalbą teisingai pusei“, kuo ne idealios sąlygos užgrobti Europą? Tokia „filosofija“ remiasi Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo viešai dėstoma politika. Jis ne užkariautojas, jis Europos gelbėtojas nuo „fašistų“!

                      Jei pavyktų JAV sukiršinti su Kinija, ir tarp jų kiltų karas… Rašistams beliktų Europoje eliminuoti Vokietiją ir supriešinti ją su branduoline valstybe Prancūzija. Rusija ypač stengiasi, kad bet kurioje Europos šalyje ateitų į valdžią jai palankios politinės jėgos. Argi to nesimato?

                       Tarp Amerikos ir Kinijos guli jūroje nesantaikos akmuo, kuris vadinasi Taivanis. O Kinija jokiu būdu nenori prarasti šios teritorijos, nes tai gali būti grandininės reakcijos pradžia, nes nepriklausomybės sieks ir Tibetas, ir musulmoniškas Uiguristanas (Sinczianas), galimas dalykas, ir Mandžiūrija. Kinija tikrai nesiruošia kartoti Tarybų Sąjungos griuvimo modelio, nes ten toli gražu ne viskas pavyko pagal planą. Europos įsitvirtinimas ir NATO plėtra tikrai ne toks scenarijus, apie kokį svajojo Rusijos imperialistai.

                      O Rusijos imperialistai labiausiai bijo Amerikos karinės galios. Ir jie ieškos būdų kaip ją eliminuoti iš „didžiojo žaidimo“.

                                           Visų „izmų“ pabaiga

                      Tik kaip atsitiko, kad Rusija su Irano ir Šiaurės Korėjos karine pagalba laipsniškai perima iniciatyvą Armegedono apibūdinimo vertame Ukrainos kare? Pirmiausia, nepakankama NATO karinė pagalba, visur, kur tik galima, kaišioja pagalius į ratus rusų imperializmui palankūs politikai. 

                      Belieka stebėtis Iranu, remiančiu savo kariniais ištekliais ne tik antisemitines teroristines organizacijas, bet ir suteikiančiu itin reikšmingą pagalbą Rusijai. Juk pastaroji šalis akivaizdžiai ne musulmoniška, joje netgi varžomos islamo pasekėjų teisės. Kodėl ji remiama? Kaip tai įmanoma šalyje, kur už „neteisingą skarų nešiojimą“ žudomos moterys?

                      Kaip komunistinė Šiaurės Korėja, visomis išgalėmis remia oligarchų valdomą Rusiją? Juk pagal komunizmo doktriną tai yra patys pikčiausi komunizmo priešai, su kuriais privalu aršiai kovoti. Ką apie tai pasakytų, jei įgytų žodžio laisvę, korėjiečiai? Jie sunkiai dirbo ir gyveno skurde, kad apsigintų nuo „baisiųjų“ Pietų Korėjos, Japonijos ir JAV „kapitalistinių režimų“, bet jei tokie ginkluotės arsenalai keliauja į Rusiją, vadinasi, „baisūs komunizmo priešai“ visiškai neplanavo užpulti „šventos“ komunistinės Šiaurės Korėjos? Parama rusų oligarchijai yra komunizmo idealų išdavystė.

                      O tokios abejonės tiek Irane, tiek Šiaurės Korėjoje kyla milijonams šių šalių gyventojų. Negali nekilti.

                      Kaip teigė anglų literatūros klasikas Džordžas Orvelas (George Orwell), „valdžia yra tik dėl valdžios“. Jokių „šventų tikslų“ nėra, visa tai melas. Prisiimama tik tuo metu esama populiari ideologija. Svarbu išlaikyti valdžią rankose. Visi „izmai“ yra melas, valdžios demagogija, siekiant įsitvirtinti, nieko kito. Ir jau prasidėjęs „izmų“ saulėlydis. Kas dar gali jais tikėti?

                      Visuomenei naudos gali atnešti tik demokratija, ji gali augti ir tobulėti, o visi „izmai“ veda link autoritarinių sistemų, peraugančių į diktatūras.

                      Karas Ukrainoje yra rašistų pradėta pasaulinės demokratijos naikinimo pradžia. Kagėbistai, mafijozai ir visokio plauko sukčiai bei aferistai, tapę oligarchais ir įtakingais politikos veikėjais, priversti kariauti su demokratija, nes atėjusi į Rusiją ji sugriautų visas jų privilegijas. Tuo galima paaiškinti jų tūžmingą neapykantą demokratijai. Ši nusikaltėlių ir išsigimėlių gauja kristų į patį istorijos dugną.

                      Dėl to Rusija turi pralaimėti karą Ukrainoje, dėl to ši šalis po karo turi laisvai įžengti į NATO ir Europos Sąjungą, nes nuo to priklauso ir pasaulio išlikimas. Ir tvirta „geležinė uždanga“ turi apsaugoti Europą nuo žudikiškų karų serijos.

Atgal