AKTUALIJOS
2024.09.11.Apie Astravą – „elektros neperkame ir paveikti negalime“
Habilituotas technikos daktaras Leonas Ašmantas
Pirmasis Lietuvos energetikos ministras
Karinio konflikto su Ukraina metu Rusija 2022 kovo mėnesį užėmė didžiausią branduolinę jėgainę Europoje, priklausančią Ukrainai, eksploatuojančią šešis suslėgto vandens branduolinius reaktorius VVER, kiekvienas po 1000 MW. Vienodo tipo reaktoriai branduoliniame objekte palengvina jų eksploatacijos patikimumą, užtikrina didesnę branduolinės jėgainės saugą. Zaporižės atominė elektrinė (AE) pagamindavo 1/5 visos elektros energijos Ukrainai.
Su išoriniais elektros tinklais Zaporižės AE sujungta keturiomis 750 kV ir šešiomis 330 kV elektros linijomis. Palyginimui, Kursko AE su Rusijos vieninga energetine sistema sujungta devyniomis elektros perdavimo linijomis, kurių pakanka užtikrinti elektros tiekimą į atominę elektrinę, esant avariniam poreikiui.
TATENA generalinis direktorius Rafaelis Grossi ir misijos komandos nariai Zaporižės atominėje elektrinėje 2022 m. rugsėjo mėn.
Zaporižės AE 2024 gegužę neteko vienintelės likusios išorinės 750 kV elektros linijos, einančios Dnipropetrovsko kryptimi. Tarptautinė atominės energetikos agentūra (Tatena) perspėjo tarptautinę bendruomenę apie naujausią saugos pažeidimą, jos generalinis direktorius Rafael Grossi pranešė: įvyko trumpas jungimas elektros skirstykloje, esančioje okupuotoje Rusijos teritorijoje, elektrinė tris valandas liko priklausoma tik nuo vienintelės rezervinės elektros linijos, tai reiškia, kad branduolinė sauga ir patikimumas atominės Zaporižės elektrinės tapo itin pavojingi. Be to, Grossi pabrėžė, kad „didžiausios Europoje atominės elektrinės priklausymas nuo vienos ar dviejų rezervinių elektros linijų kelia didelį susirūpinimą ir yra akivaizdžiai netvaru“.
Tatena’os ekspertų grupė įvykdė apžiūrą visoje atominės elektrinės aikštelėje, apsilankė trečiojo bloko reaktoriaus pastate ir reaktoriaus saugos sistemų patalpose.
Tai tik keletas, tačiau esminių epizodų, įdomu, kaip jie susišaukia su mūsų elgsena ir požiūriu dėl Astravo atominės elektrinės? Tačiau pradžioje apie situaciją mūsuose.
Kalifornijos Diablo Canyon branduolinė stotis
Lietuvos jurisdikcijon Ignalinos atominė elektrinė perduota 1991m. rugpjūčio 26-27 d., derybos vyko geranoriškai ir sklandžiai. SSRS atstovai puikiai žinojo eksploatuojančio personalo profesionalumą, jos delegacijos sudėtyje buvo net Ignalinoje dirbusių. Protokolą pasirašė SSRS atominės energetikos ir pramonės bei Lietuvos respublikos energetikos ministerijų delegacijos, pirmame Protokolo punkte pažymima, kad tarpvalstybiniame susitarime gali būti susitarta ir kitaip. Sekantį mėnesį, rugsėjo 6 d. SSRS (B.Jelcinas) pripažino Lietuvą kaip nepriklausomą valstybę. Po atliktos apklausos, kolektyvui pritarus, Viktor’ą Ševaldin’ą 1991 m. lapkričio 6 d. paskyriau Ignalinos atominės elektrinės (IAE) direktoriumi, šiose pareigose sėkmingai darbavosi 28 metus.
Ignalinos AE atsidūrė Lietuvai pripažintoje teritorijoje, tačiau su sovietinės kariuomenės daliniais. Energetikai dirbo prižiūrimi okupanto, nes ir juos reikėjo aprūpinti energija, prieš ginklą daug nepašokinėsi, tą daugelis pamiršta. IAE sunkaus incidento ar avarijos atveju mes privalėjome pasirūpinti elektros tiekimu, tam būtinos rezervinės linijos iš išorės į IAE. Reglamentas reikalavo turėti tris tokias nepriklausomas linijas. Patikimiausias mums rezervas buvo Elektrėnai ar Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė, jie buvo mūsų valdomi, bei dvi pagalbinės elektros linijos, viena iš Smolensko AE ir antra nuo Daugpilio.
Rafaelis Grossi Kursko atominės elektrinės valdymo kambaryje rugpjūčio 27 d.
Maskvos oficialiai nepaskelbta energetinė blokada truko 72 paras 1990 m. balandžio18 – birželio 30 dienomis. Pirmiausia vakare man pranešė apie naftos tiekimo nutraukimą į Mažeikius, vėliau nutrūko gamtinių dujų tiekimas įmonėms, tame tarpe ir Elektrėnų elektrinei, paliktas tik minimalus tiekimas gyventojų buitinėms reikmėms, sustabdytas skystų degalų tiekimas į Lietuvą.
Ignalinos atominės elektrinės dėka Lietuva nepatyrė elektros stygiaus, nors elektros energetinė sistema išlikus integruota į SSRS. Elektrinių generacija, aukštos įtampos elektros linijų apkrova buvo reguliuojama iš Centrinės dispečerinės Maskvoje. 1992 m. Rygoje trys šalys: Estija, Latvija ir Lietuva įsteigėme DC „Baltija“, Centriniam dispečeriniam centrui įrodėme, kad galima sėkmingai dirbti decentralizuotai. ELTA 2021 metų lapkrityje praneša, kad „Baltijos šalių elektros perdavimo sistemos operatorės – Lietuvos „Litgrid“, Estijos „Elering“ ir Latvijos AST – sutarė kartu įsteigti Baltijos šalių regioninį koordinavimo centrą, kuris veiks Taline.“ Prieš trisdešimt metų mūsų pasirinkta bendradarbiavimo kryptis buvo pratęsta.
Blokados metu Maskvos Centrinės dispečerinės reikalavimus padidinti piko valandomis galią Elektrėnuose turimu mazutu, nevykdėme. Maskva nebuvo patenkinta, nors puikiai žinojo, kad gamtinių dujų tiekimas Elektrėnams buvo sustabdytas. Centrinė dispečerinė baudžiamųjų sankcijų netaikė, Prano Noreikos autoritetas tarp SSRS energetikos vadovybės buvo didelis. Mazuto atsargomis Elektrėnų elektrinės generalinis direktorius Pranas Noreika buvo pasirūpinęs kaip įprastai, tuščių saugyklų nelaikydavo. Spaudimas buvo daromas deginti mazutą, kuris buvo skirtas aprūpinti elektra Ignalinos atominę elektrinę jos nenumatyto atsijungimo atveju, be to, negalėjome visiškai „užšaldyti“ Elektrėnų elektrinės. Blokados trukmės neįmanoma nuspėti, keršto logika neprognozuojama.
Ignalinos poreikis avariniu atveju sudarytų apie pusę pirmo Elektrėnų bloko pajėgumo, todėl tokiu galingumu ištisą parą ir dirbo. Išjungtą reaktorių tenka aušinti, nes liekamos šilumos išsiskyrimas branduoliniame kure gali sudarytų iki septynių procentų buvusios galios, be to, būtina aušinti ir panaudoto kuro baseiną, dabar tai akivaizdžiai liudija Fukušimos avarijos atvejis.
Lietuvos elektros energetinė sistema nuo 1990 m. iki 2001m. dirbo kaip ir prieš paskelbiant nepriklausomybę SSRS vieningoje žiedinėje elektros sistemoje. Materialus turtas, techninė įranga, tinklai, buvo paskirstyti tarp valstybių, bet sistemos valdymas (reguliavimas) – palaikant elektros dažnį liko po senovei, tai buvo racionalu ir priimtina abiem pusėms – Lietuvai ir Rusijai.
Nesant teisinio bendradarbiavimo reglamento, pirmasis atkreipė dėmesį Rusijos energetikos ir elektrifikacijos akcinės bendrovės „Rusijos vieninga energetinė sistema“ (ЕЭС России) Valdybos pirmininkas, anksčiau dirbęs Rusijos Federacijos pirmuoju vicepremjeru Anatolij’us B. Čubais’as. 1998 metais Lietuvai pasiūlė pasirašyti bendros žiedinės elektros sistemos technologinio valdymo sutartį su visomis į energetinę sistemą įeinančiomis šalimis: Baltarusija, Rusija, Estija, Latvija, Lietuva, sutrumpintai BRELL. Valstybės Gynimo Taryba BRELL sutarčiai nepritarė, „specialistai“, ruošę jai medžiagą, matyt nesuvokė ir nesugebėjo paaiškinti, kad Ignalinos atominė elektrinė be šios didelės ir galingos sistemos saugiai negalėtų dirbti, tai draudžia ir atominių elektrinių eksploatavimo reglamentas. Pagal instaliuotą vieno reaktoriaus galią 1350 MW (nors projektinė 1500 MW) jam automatiškai dėl kažkokių priežasčių išsijungus, trijų Pabaltijo valstybių energetinė sistema užgestų, įvyktų blackout’as. Tai bet kuriai valstybei skausmingas įvykis – brangiai kainuojantis, praktiškai sustotų gyvenimas, sunku įsivaizduoti gyvenimą be elektros ir vandens! Sistemos atstatymas truktų kelias paras.
Juk ir arklys, nepajėgdamas traukti arklą, sustoja, taip ir elektros generavime turbinos apsukos lėtėja, jas per daug užkrovus, pradeda gaminti elektros energiją, neatitinkančią naudojančių įrenginių reikalavimams.
1983 m., išsijungus Estijos – Baltarusijos elektros tinklų linijai, kitoms linijoms persikrovus ir išsijungus, be elektros energijos liko beveik visa Baltarusija. Su tokiu reiškiniu, visišku elektros energijos praradimu, situacija vadinama blackout’u, dėl įvairių priežasčių, su tokia situacija yra susidūrusios ir didžiosios valstybės Vokietija, JAV, Italija. Pvz., JAV per daug elektros linijų buvo atsijungusios dėl oro karščio. Tai gali nutikti ir dėl vėjo, Lietuva turi kuklią patirtį, kovą tik su audros pasekmėmis, įgytą 2024 metų vasarą. Baltarusijos atveju atitinkamų institucijų buvo ieškoma ne priežasties, o kaltųjų.
Lietuvoje vėjo išdaigos atsitiko dėl netinkamos skirstomųjų tinklų priežiūros. Dėl audros padarytų nuostolių kaltė tenka konkretiems vadybininkams, galimai, ir energetikos patronui D.Kreiviui, atsipirkusiam nerealiu pažadu, kad per dešimt metų į elektros tinklus investuos 3 mlrd. eurų. O jei D.Kreivio nebus? Galutinai taip ir neaišku, kas iš tikrųjų energetikai vadovauja: Finansų ministerija (susirenkanti likučius nuo privatininkų dividendų) ar Valstybinės energetikos kontrolės taryba, juk negali būti, kad jos pareiga nustatinėti tarifus, pradinė tarybos įkūrimo idėja buvo užduotis kontroliuoti. Laikai keičiasi, nepastovūs, kaip ir Energetikos ministerija – atsiranda, dirba, dingsta ir vėl atgimsta.
Pabandykime įsivaizduoti blackout’to sąlygomis dirbant Seimą per blokadą, sausio tragiškus įvykius – tamsoje ir be vandens. Būtų kilęs visuotinis chaosas, įkalinimo įstaigose to tikėjosi, dėliojo galimus variantus ištrūkti į laisvę. Reiktų priminti Vidaus reikalų ministerijos įdirbį, kad to išvengta. Tik skaudžiai patiems patyrus dramatiškus blokados įvykius, galima sugrįžti praeitin ir įsivaizduoti Seimo rūmus, paskendusius tamsoje ir be vandens. To nebuvo – gelbėjo atsakingas Ignalinos atominės elektrinės darbas. Politinių įvykių pradžioje, kad išvengti galimų provokacijų, elektrinės vyriausiasis inžinierius Genadijus Negrivoda, surinkęs atsakingus darbuotojus, pareiškė: „Iki kol aš čia dirbu, žaisti su atomu neleisiu“. Kai kuriems sumaišties puoselėtojams tai buvo labai netikėta, bet tokių būta.
Grįžkime prie BRELL. 2001 metais tuometinis AB Lietuvos energija Generalinis direktorius Dangiras Mikalajūnas, išsiaiškinęs technologinius niuansus ir suvokdamas atsakomybę už sklandų Lietuvos energetinės sistemos darbą, šią sutartį pasirašė. Juk tai grynai ūkinė sutartis, už jos vykdymą jis asmeniškai atsakingas. Ši sutartis galioja ligi šiol, Rusijos priešiškų žingsnių pabaltijiečių atžvilgiu neteko girdėti. Priimtas sprendimas, kuris ir vykdomas – išeiti iš IPS/ UPS sistemos elektros žiedo, tai turime padaryti kartu su Estija ir Latvija 2025 metais, iš karto prisijungiant prie vakarietiškos sistemos. Atliktas daug kainuojantis ir sudėtingas darbas, tai rodo, kad dėl terminų ir situacijos politikams nederėtų balsavimu spręsti klausimų, susijusių su technika ir technologijomis, turiu galvoje tuos, kurie siūlė skubėti nukirpti laidus į Baltarusiją. Viskam yra savas laikas.
Ignalinoje paskutinis branduolinis reaktorius galutinai sustabdytas 2009 gruodžio 31 d. būtų negalėjęs veikti be vieningos energetinės sistemos, nes jo staigus sustojimas, dirbant nominaliu režimu, iššauktų blackout’ą. Bet koks darbas ar veiksmas reikalauja energijos, taip pat ir dažnio reguliavimas, kurį įžiedintoje elektros sistemoje atlieka Maskvos dispečerinis centras. Elektra panašiai kaip vanduo, kur tik turi galimybę, ten ir teka. Dažnio mažėjimas sistemoje reiškia elektros generacija nepajėgi tenkinti poreikio, reikia įjungti naujus galingumus, bet taip, kad nebūtų perkraunamos atskiros elektros linijos ir automatiškai neatsijungtų. Elektra turi atitekėti į regioną kur trūksta, esamais sujungtais laidais. Jeigu Lietuvoje silpnas vėjas, saulė blanki, elektra atitekės per Latviją ar Estiją ir pas mus jos dalis bus sunaudojama – rusiškos ir baltarusiškos, politikavimas fizikos dėsniams nesutrukdys, tik pademonstruos mūsų žemą techninį lygį – bendro išsilavinimo stygių.
Dėl Visagino atominės elektrinės: Lietuvos piliečiai negavo aiškaus ir išsamaus paaiškinimo dėl jos būtinybės ir saugos – įvykus pavojingam incidentui ar avarijai, radioaktyvios medžiagos nepatektų į aplinką. Abejojantys dėl atominės elektrinės ir nulėmė referendumo rezultatą. Visagino atominė jau galėjo būti pastatyta arba baigiama statyti – kokia reaktoriaus galia? Dėl kokios derėjosi atominės energetikos žinovai? Logiškai pagalvojus, galėtų būti tokia kaip jau buvusių, bet tuomet turėtume likti ir dirbti įžiedintoje sistemoje, pririšti prie Rusijos. Latvijos, Estijos, Lietuvos elektros generacija kartu su linijomis iš Švedijos, Lenkijos ir net Suomijos, kiekviena atskirai, nekompensuotų galios netekties, grėstų blackout’as.
Bandoma visuomenei įteigti, kad trukdymą atsijungti nuo Rusijos lėmė kaimynų – latvių ir estų – nepasiruošimas šiam aktui. Kiekvienas turi savo argumentų technikoje staigiai realizuoti norus, ne visada pavyksta. Pas mus jau užsimenama ir apie elektros kainos padidėjimą, susijungus su vakarų sistema, tai nieko nestebina, nes energetikos ministras prisipažino bejėgis kovoti su anticiklonais, debesimis, slenkančias per Lietuvą, kurie reguliuoja energijos kainą, bet ne karas Ukrainoje.
Estijos situacija labai savotiška, jų apsisprendimas sudėtingas, bet užtrukimą galima dalinai paaiškinti jų strateginiu mąstymu. Turi skalūnus, bet jų naudojimą stabdo aplinkos tarša, tačiau visą laiką tai buvo bazinis aprūpinimas elektra, kitaip tariant, kada būna poreikis, tuomet ir naudoji, nuo gamtos malonių ir kaupiklių nepriklauso. Jie savalaikiai susirūpino branduoline energetika kaip baziniu elektros energijos tiekėju. Viskas sudėliota taip, kad pirmoji, priimtinos bendrai sistemos galiai, branduolinė jėgainė Estijoje turi pradėti veikti 2035 metais.
Praeitų metų pabaigoje, kalbėdama TS-LKD tarybos posėdyje Vyriausybės vadovė Ingrida Šimonytė teigė: „...daug kas nebuvo padaryta tada, kai galėjo būti padaryta, ta pati elektros generacija, kurios stygių pajutome šiais metais...“
Tenka priminti ypatingai svarbias Lietuvos energetikai datas, apie kurias premjerė matyt neinformuota, jos susijusios su Kruonio hidroakumuliacine elektrine, matomai, tuo metu premjerė dar studijavo. 1992 m. vasario 18 d. paleistas pirmasis, o rugpjūčio 5 d. – antrasis agregatas pagal pilną veikimo schemą turbina-siurblys –
generatorius-variklis. Jos didžiausia vertė – manevringumas ir efektyvumas reguliuojant apkrovų grafikus, elektrinė per keletą minučių, atominei elektrinei tai per ilgai, gali kompensuoti avarijos padarinius elektros energijos tiekimo sistemoje. Žaliųjų įkyrus trukdymas statyboms truko dvejus metus, reikia pripažinti, atgimstančiai Lietuvai jie tenorėjo gero, bet nesuprato savo veiklos esmės. Tai esmingai atsiliepė statybų finansavimui. Techninės priežiūros vadovo-inžinierius hidrotechniko Stanislovo Danilos duomenimis: jeigu 1989 m., vienuoliktaisiais statybos metais, investicinių lėšų įsisavinta už 41 mln. rub, tai 1990 tik už 8 mln.rub. (negavome jau sutartų 25 mln. rub. dėl žaliųjų akcijų). Per metus dirbančiųjų statyboje žmonių sumažėjo nuo 2724 iki 1865. Tolimesnis statybų finansavimas jau tik iš mūsų šalies lėšų.
Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė atsirado ir pastatyta sąžiningų energetikų profesionalų dėka. Nereiktų stebėtis, nors išsilavinimą ir darbo įgūdžius įgiję dar sovietmečiu, iš to gūdaus laikotarpio mes visi išsiveržę. Profanams vietos energetikoje nebuvo.
Sudėtingomis sąlygomis buvo dirbama, gaila, kad dėl politinio nesusivokimo nesugebame pilnai išnaudoti KHAE esamas galimybes, keista, nuspręsta statyti penktą bloką. Keturių blokų neužtenka? Manau, esamų deramai nepanaudojame!
„Igničio grupės“ galimybės projektų vystyme energetikoje labai abejotinos. Pirmiausia, tai Vilniaus kogeneracinės jėgainės projekto įgyvendinimas, kuris nuolat atidėliojamas ir Vilniaus gyventojai be reikalo šaldomi. Tuo nepatenkinta ir pagrindinė akcininkė Finansų ministerija, atsakomybės kratosi tiek „Ignitis grupė“, tiek energetikos ministras D.Kreivys.
Sekantis, sakyčiau gėdingas projektas, bandymas pastatyti ant Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės viršutinio baseino plūduriuojančią saulės jėgainę. Matomai neturėjo, nors vieno, inžinieriaus mechaniko, neparuošė tinkamos techninės užduoties projektavimui. Tikiuosi, įvertintas saulės jėgainės poveikis ne tik baseino ekosistemai, bet ir už jo ribų. Gamta pasijuokė iš projekto ir ilgai nelaukusi jį sukūlė. Šią veiklą užsakovai linkę vertinti kaip eksperimentinę, bet ar ne per brangu? Juk kainavo 239 tūkst. eurų. Ketinant eksperimentuoti, reikia pasiruošti.
Pradėjau rašyti apie tai, kokie slypi pavojai, tikri ar įsivaizduojami eksploatuojant atominę elektrinę. Nerimą tarptautinei visuomenei sukėlė karo veiksmai prie Zaporižės (Ukraina) ir vėliau Kursko (Rusija) atominių elektrinių. Kartais pamirštama, kad ir pačiai atominei elektrinei, išimtinais atvejais, gali prireikti pagalbos – elektros energijos.
Ignalinos AE, pastatyta ant geologinio lūžio, neišgąsdino Lietuvos žmonių. Tai labai silpna argumentacija prieštarauti AE statybai, kalbant apie šį regioną.
Astravo AE atveju mūsų valdžios politine iniciatyva nutraukta elektros linija, jungianti su Kruonio hidroakumuliacine elektrine (KHAE) tuo pačiu padidinama Astravo AE saugos rizika, ji tampa pavojingesnė. Turėdami KHAE, galėjome dalinai išvengti Ignalinos atominės elektrinės pereinamų režimų – pastovia galia dirbti dieną ir naktį. Tamsiu paros metu, sumažėjus paklausai, nemažindami galios, galėjome pumpuoti vandenį į KHAE viršutinį baseiną. Atominės elektrinės darbo kintantis režimas yra vienas rizikos elementų, vedantis avarijos link, tai vaizdžiai pademonstravo Černobylio avarija. Kitas pavyzdys – lėktuvų skrydžiai, dažniausiai avarijos atsitinka jam kylant ar leidžiantis, nes keičiami variklių režimai.
Europos branduolinės saugos reguliavimo institucijų grupės (ENSREG), 2017–2018 metais įvertinusios Astravo AE testavimo nepalankiausiomis sąlygomis rezultatus, neaptiko grėsmių saugai, tačiau pateikė papildomų rekomendacijų. Reikia nepamiršti, kad rekomendacijos tėra pageidavimų išsakymas, tai nėra reglamentas, kurio privalu laikytis.
Europos Saugumo ir bendradarbiavimo Parlamentinėje Asamblėjoje (ESBO), sudarant darbotvarkę, buvo balsuojama ar įtraukti klausimą dėl Astravo AE statybos netinkamos vietos. Tik 8 valstybės pritarė, 20 valstybių balsavo prieš, 29 susilaikė. Klausimas išbrauktas iš darbotvarkės.
Lietuvos žmonėms ir taip pakanka stresų, tad nederėtų juos aitrinti, naudojant žurnalistines-populistines įžvalgas, būtina remtis įpareigojančiais tarptautiniais dokumentais. Būtina tiksliai vartoti sąvokas, tam lietuvių kalba publikuota eilė vadovėlių branduoline tematika, nesišvaistyti lengvabūdiškais samprotavimais.
Tikslinga priminti šiemet išėjusį anapilin, energetiką pagal pašaukimą, Sauliaus Kuto Pirmosios vyriausybės energetikos ministro pirmąjį pavaduotoją, vėliau Energetikos ministras, po to Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos vadovą: dėl Astravo AE „viskas nuo pradžių vyksta ne taip, kaip turi vykti“ ir „...tai demonstruoja, sakyčiau, nepagarbą ne tik Lietuvai, bet ir visai branduolinei energetikai.“
Atgal
