AKTUALIJOS
2024.08.22.Lietuviškos „monarchijos“ pabaigos pradžia
Gediminas Jakavonis
Ekonomistas
Jeigu prieš tris dešimtmečius Vytautą Landsbergį būtų karūnavę Lietuvos karaliumi Mindaugu III, šis užsitęsęs „absurdo teatras“ su jo anūko Gabrieliaus odisėja siekiant eurokomisaro posto neatrodytų idiotizmu, eilinį kartą valdžią supriešinant su savo tauta. Monarchams, kad ir laikantis Konstitucijos, galioja kitokios taisyklės negu mums, eiliniams mirtingiesiems. Bet mūsų šalis yra demokratinė Respublika, kur pagal 5-ąjį Konstitucijos straipsnį: „...valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas“.
Vis bandau suprasti, kaip teisiškai galima būtų paaiškinti situaciją, kai lig šiol mūsų valstybę „šokdina“ LTSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis. Na tai, kad jis savo įkurtą konservatorių partiją padovanojo anūkui, tai jų pačių politinės organizacijos „virtuvės“ ir Landsbergių giminės vidiniai tarpusavio santykių reikalai, bet mes kalbame apie Lietuvos valstybę, su kuria bando tapatintis šios dvi pusės. Žiūrint iš šalies, viskas atrodytų lyg ir teisinga. Baigiantis kadencijai, valdančioji koalicija siūlo savo kandidatą į Europos Komisijos narius užsienio reikalų ministrą Gabrielių Landsbergį, jei ne bet...po kurios ir eina pagrindiniai dalykai.
Arogantiškas, save įsimylėjęs, net ir su koalicijos partneriais nesišnekantis V. Landsbergio anūkas pademonstruoja visišką nekompetenciją, asmenines ambicijas būti pasaulinės žiniasklaidos centre, nesidomint Lietuvos žmonių reikalais. Nenuspėjamo ir neprognozuojamo Gabrieliaus, mano manymu, savo sudėtyje nenori matyti ir Europinės institucijos, šį kandidatą iš Lietuvos valstybės matydamos kaip savo galvos skausmą, kurį, kaip jau ne kartą buvo, šis savimyla gali sukelti visai Europos Sąjungai.
Todėl, mano nuomone, visos Lietuvos valdančiųjų pastangos nelabai vykusį V. Landsbergio anūką, Austėjos Čijauskaitės vyrą padaryti Eurokomisaru, nepavyko.
Gerai pagalvojus, net pačiai konservatorių partijai, galvojant apie ateitį, anūkas tapo ją skandinančiu inkaru arba lagaminu be rankenos, kurį ir tempti su savimi sunku, o palikti „faktinis“ valstybės vadovas neleidžia.
Bandau suprasti, kodėl pas mus Lietuvoje vyksta tokie dalykai. Kartą į LR Seime vykusią valstybinę šventę, kurion pirmojo Sąjūdžio Seimo narius pakvietė nenuilstanti Atgimimo laikų „bitutė“ Angonita Rupšytė, nuvykom kartu su anūkais. Kai viduj visur skalambijo, kad dabar kalbės „šalies vadovas“, mano jaunėlis nustebę pratarė:
-Šitas? Bet juk čia visai ne Gitanas Nausėda!
Vaikai meluoti nemoka, jei sako, ką mato, ką galvoja, tad ir supratau, kad matau pasakos „Karalius nuogas“ lietuvišką variantą, kurio taip bijo mūsų LRT ir visa sisteminė žiniasklaida. Pamenat „Smaragdo miesto burtininką“, kuris visiems pavaldiniams ir svečiams įsakė dėvėti žalius akinius, kad jo valdos atrodytų kaip prabangus stebuklas. Ir pabandykit ginčytis, kad pasakos nėra puikus tikrovės atspindys. Jei Kęstutis Genys Atgimimo laikotarpiu rašė eiles apie „raudonąjį melą“, tai kyla klausimas, apie kokios spalvos melą ir netiesos sakymą reikėtų rašyti landsbergizmo laikotarpiu. Stojęs ginti apsimelavusio savo sūnaus, keiksmažodžiais prapliupo ir pats santūriausias iki šiol buvęs šio dinastijos atstovas V. V. Landsbergis.
Dzūkijoje yra posakis, kad „po obelim grūšių nebūna“, ypač, kai paliečia tavo šeimos finansinius reikalus. Viešojoje erdvėje aptarinėjant anapilin išėjusio milijonieriaus R. Karpavičiaus palikimo reikalus, vis išlenda ir mūsų save Lietuvos monarchais įsivaizduojančių Landsbergių giminės atstovai. Nors pats „patriarchas“ teigia, kad visko neprisimenantis, mirusiojo našlė pasakoja apie vis finansinės paramos prašiusį V. V. Landsbergį. Neprisimenu nieko labiau nevykusio už apie mūsų pokarį pasakojantį filmą „Partizano sūnus“, kuris, jo motiną prievartaujant stribams, guli po lova, meno kūrinį. Vėliau ėjo neva dokumentinis filmas apie A. Ramanauską-Vanagą, kurio pagrindu tapo žinomo mano tėvo gimto Mardasavo kaimo melagio išgalvoti įvykiai. Vėliau – filmas „Poetas“, nors pastatytą su „holivudiniu“ patosu, žinantis tikrąją istoriją, žiūrėti antrą kartą vargu ar kas eis.
Įdomu, ką apie šiuos, dvaro žiniasklaidos liaupsinamus kino filmus, kalbėtų meno kritikai, jeigu režisieriaus pavardė būtų kita. Čia turim klasikinį „Kas galima Jupiteriui, tas negalima jaučiui“, pavyzdį, kur išskirtinumą mūsų šalyje garantuoja Landsbergių pavardė. Ir visai nesvarbu, ar tai būtų V. Landsbergio „genialus“ koncertas keliems „Draugystės“ sanatorijos poilsiautojams Druskininkuose, ar siejamo su šia gimine Šarūno Stepukonio ištaškyti pensininkų milijonai, ar bandymas nevykėlį anūką įtaisyti į šiltą, gerai apmokamą vietą.
Ar neatrodo, kad Briuselin susiruošęs išvykti A. Kubilius, kaip ta pasirodžiusi pavasarį kregždutė, pranašauja visiems apkartusios lietuviškųjų „brežnevų“ epochos pabaigą?
Atgal
