AKTUALIJOS
2024.08.22. SUOKALBININKUS IŠDAVĖ ŠUNIUKAS
Kęstutis Trečiakauskas
Publicistas
Tuo metu, kai kartu su Gintautu Iešmantu (1930-2016) teko kartu dirbti savaitraštyje „Liaudies sargyboje“, šios iškilios asmenybės pavardė buvo žinoma tik nedideliam artimųjų ir bendradarbių ratui. Kuklus ir užsisklendęs atsakingasis laikraščio sekretorius netgi keldavo šiokį tokį nepasitikėjimą. Tais laikais atvirauti negalėjo niekas. Su poetu Stasiu Žlibinu, fotografu Algiu Žižiūnu visiškai nuoširdžiai kartais užsimindavome vienas kitam ir apie Gintautą: „Gal geriau su juo net neužsiminti apie politiką...“ O kad šis žmogus giliai širdyje nešiojo skausmą dėl okupuotos tėvynės, kad rašė vadinamus „antitarybinius“ eilėraščius, negalėjome net pagalvoti… Tik po daugelio metų, kai iš aukščiausios tribūnos okupuotos Lietuvos veikėjas pareiškė, kad buvo išaiškinta, jog tas Iešmantas buvo „užsimaskavęs nacionalistas“, netekome žado. Bet tuo metu Gintautas jau buvo visiškai sudorotas. Šiandien „Lietuvos žiniasklaidos enciklopedija 1988-2023“ skelbia, jog Gintautas Iešmantas yra žurnalistas, rašytojas, politinis kalinys. Sąjūdžio dėka atgavęs laisvę jis dar spėjo pasirašyti istorinį dokumentą kaip Nepriklausomybės akto signataras.
.jpg)
Gintautas Iešmantas. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Tik atkūrus nepriklausomybę buvo išleistos jo kūrybos knygos – „Prisikėlimo šventė“, „Šventieji Nemuno krantai“, „Esmės ieškojimas“, „Peilis į širdį“, „Lietuviškoji misterija“, „Tikrovės pažinimas“, „Pavasario šalnos“, „Pasilenk prie versmės“ ir daugelis kitų. Garbingi apdovanojimai, premijos, tiesa apie šios asmenybės veiklą ir svarbą… Deja, šešeri metai griežto režimo lagerio ir penkeri metai tremties – tokia buvo okupacinės temidės bausmė, negalėjo nesuardyti poeto sveikatos. Kalintas Permės srities Čiusovojaus rajone, paskui kentėjęs tremtyje Komijoje, tik 1988 metais bundančios Lietuvos bendraminčių dėka sulaukęs amnestijos grįžo į tėviškę... Kelis kartus mane aplankė dar „Minties“ leidykloje. Dirbo kiek jėgos leido, kol priglaudė Antakalnio kalnelis… Bet noriu papasakoti, ką išgirdau iš Gintauto dar tada, kai jis iš visur išvarytas dirbo Knygų rūmuose už menkutį atlyginimą .Paklausiau, kaip jį išaiškino, kai buvo toks fantastiškai užsikonspiravęs lietuvininkas. Kas jį įskundė, deja, negalėjo pasakyti. Bet kad saugumiečiai viską sužinoję ne kartą lankėsi jo bute, išdavė Gintauto šuniukas. Kartą į redakciją atvyko saugumiečiai, įsisodino į mašiną ir privežę prie Gintauto buto, liepė jį atrakinti. Vos įėjus į kambarį, labiausiai apsidžiaugė Gintauto šuniukas, kuris saugumiečius sutiko kaip geriausius draugus. Kad kagebistai jį „nupirko“ ir prisipratino, puikiai pademonstravo ir „krata“. Tiesiog tiesiai prieita prie rašomojo stalo ir atidarytas būtent tas stalčius, kuriame gulėjo „antitarybinių eilėraščių“ rankraščiai... Šuniukas tiesiog netilpo savo kailyje vizgindamas uodegą ir laukdamas atlygio… Įdomu tai, kad tais laikais neegzistavo jokia spyna, kurios per kelias sekundes negalėtų atrakinti kvalifikuoti „specialistai“. Kartais būdavo organizuojamos inscenizuotos vagystės, kurios padėdavo sudaryti bylą. Matyt nebuvo vengiama ir kriminalinių nusikaltėlių „pagalbos“. Panašių istorijų yra pasakojęs ir poetas Stasys Žlibinas. Kartą iš sekamos moters „pavogė“ lietpaltį. „Vagį“, aišku, tuojau pat pagavo. Tačiau lietpalčio kišenėje „rado“ moterį kompromituojantį laišką. Aišku, kas jį ten įkišo ir kas organizavo lietpalčio vagystę. Niekada ta moteris laiško nesinešiojo kišenėje! Bet „atsitiktinumo“ dėka buvo nuteista ir įkalinta... Specialiųjų tarnybų veiklos arsenalas buvo toks platus ir toks turtingas, kad visiems nuotykinės literatūros kūrėjams dar reikėtų ilgai mokytis. Papasakota istorija tik paliudija, kad net jūsų sargelis šunelis lengvai gali tapti prieš jus suokalbį rengiančių bendrininku ir bendradarbiu. Mūsų laikais galimybės apie bet kurį asmenį rinkti žinias yra tiesiog neribotos. Galima tik įsivaizduoti, kad tavo privatumas užtikrintas. Iš tikrųjų dar Džonatanas Sviftas juokaudamas atskleidė teisybę, kad pagal jūsų išmatų spalvą, kvapą ir skonį specialiosios tarnybos nustato, ką jūs galvojate. Kai persikelti į Vakarų pasaulį buvo galima tik kaip nors pabėgant per sieną, egzistavo toks anekdotas. Žydas bėgo per sieną, bet akylūs sovietų pasieniečiai jį sugavo. Vargšelis ėmė teisintis, kad jis nebėgo. Prispirtas „reikalo“ bėgo į krūmus pasituštinti. Pasieniečiai nutarė dar ir pasityčioti. Liepia jam parodyti, kur jis tą „reikalą“ atliko. Vaikšto, vaikšto, o nieko neranda... Staiga pamato pasieniečių šuns paliktą krūvelę. „Taigi va, va!“ –džiaugiasi bėglys. „Betgi čia šuns!“ – rėkia jam pasieniečiai. Žydas visuose anekdotuose gudriausias už visus. Jis ir atsikerta pasieniečiams: „Ui, koks gyvenimas, toks ir šūdas!“ Kaip čia neprisiminti to Gintauto Iešmanto šuniuko ir Džonatano Svifto atskleistos „valstybės“ paslapties apie išmatų spalvą, kvapą ir skonį… Kažin, gal tie anekdoto pasieniečiai ne tik apžiūrėjo, apuostė, bet ir paragavo to šuns palikto „įkalčio“?
Atgal
