AKTUALIJOS
2024.08.22.Naujos laisvos valstybės: Rusijos sutriuškinimas
Vladimiras Dovdanovas
Oiratų-kalmukų tautos kongreso vicepirmininkas
Kruvinas karas ir dažnėjantys grasinimai Vakarams branduoliniu ginklu, kaip nusikalstamos Rusijos agresijos Ukrainoje pasekmė, sąlygoja aiškų suvokimą ne tik apie visiškos Ukrainos pergalės karo lauke ir užgrobtų teritorijų išlaisvinimo, bet ir galutinio Rusijos sutriuškinimo būtinybę. Tai reiškia jos likvidavimą, sukuriant naujas nepriklausomas tautines valstybes Rusijos pavergtų tautų pagrindu.
Vakarų šalys, suvokdamos egzistencinius iššūkius ir potencialias grėsmes, padeda Ukrainai ginklais, pinigais ir priimdamos ukrainiečių pabėgėlius, bet ar šios pagalbos pakanka Ukrainos pergalei?
Daugiau nei dvejus metus Ukrainoje vyksta sunkūs mūšiai. Galbūt šiandien būtent Ukrainai tenka istorinė misija sunaikinti Rusiją, net jei patys ukrainiečiai tai dar ne iki galo supranta. Peržvelkime galimus scenarijus.
Pirmas scenarijus – Rusijos stalinizacija: represijų stiprinimas, šalies uždarymas, ekonomikos perkėlimas ant karinių bėgių. Šiuo metu pasaulis kaip tik tai ir mato, bet tai – trumpas kelias, vedantis Rusiją į prarają. Visgi šis scenarijus vestų į karo Ukrainoje tąsą ir šis karas gali įtraukti į savo orbitą ir kaimynines šalis. Pačiai Ukrainai tai nėra palanku.
Antra galimybė – Rusijos kolapsas, išplaukiantis iš ekscesų putininėje viršūnėlėje: valdžios vertikalės griūtis, valdymo sistemos suirimas, karinių grupuočių susikūrimas, ginkluoti pilietiniai susidūrimai. Šis scenarijus vestų į nekontroliuojamą branduolinio ginklo išplitimą ir masinę pabėgėlių krizę. Šį paveikslą piešia ir Vakaruose platina rusų pseudoliberalai. Jis mažai tikėtinas, bet nėra pavojingas Ukrainai ir kurtų jai palankias perspektyvas.
Trečias variantas – santykinai taikus Rusijos imperijos suirimas: jos pavergtų tautų į(si)traukimas į įvykius Ukrainoje ir tiesioginis dalyvavimas kare sukurtų jėgas, kurios galėtų performatuoti griūvančios imperijos sritis. Šis atvejis sukurtų didžiules galimybes galutiniam Maskvos problemos išsprendimui, kaip Ukrainai, taip ir visai likusiai žmonijai.
Du pirmieji scenarijai gali sąlygoti Kinijos galios augimą, dar vienos imperijos, likusios Azijoje ir taip pat keliančios grėsmę egzistuojančiai pasaulio tvarkai. Trečiasis variantas vyktų be Kinijos dalyvavimo, nes didžiulės teritorijos dabartinėje Rusijoje priklauso pavergtosioms tautoms. Nerusiškos tautos, gyvenančios savo istorinėse žemėse, yra jų šeimininkės, o ne kas kitas. Kinijai nėra galimybės tapti nauja šių žemių šeimininke, jei tik tam sutrukdys JTO, kitos tarptautinės organizacijos, JAV ir Europos šalys.
Deja, vis dar stokojama supratimo, gausu klaidingų vaizdinių apie tariamas grėsmes iš drovių ir baugščių JAV ir Europos elitų pusės. Būtent tai yra trukdis visuotinei pagalbai Ukrainos atžvilgiu. Karo užtęsimas reiškia žmogiškųjų ir ekonominių nuostolių augimą, o engiamoms tautoms – tolesnę asimiliaciją ir genocidą. Tai sąlygoja itin menkas supratimas apie pavergtųjų tautų potencialą.
Ši situacija nėra nauja. 1991 m. su ja susidūrė ukrainiečių tauta, įtikinėta užmiršti laisvos valstybės idėją ir saugumo atributus kaimynystėje su istorine agresyvia pabaisa. JAV prezidento kalba vos prieš tris savaites iki Ukrainos valstybingumo paskelbimo ironiškai pavadinta „Kyjivo kotletu“. Šiuo metu regime analogišką padėtį, kai JAV ir Europos elitai pasisako prieš pavergtų tautų išsilaisvinimą, regėdami tariamas grėsmes, kurias jiems piešia tariami liberalai, kurie iš tiesų tėra imperialistai.
Ukrainos pajėgos
Šiandien taip pat matome analogijų su 1917 m.: imperija – ant visiškos griūties slenksčio, o vyraujančios pasaulio šalys pasirengusios padaryti viską, kad tik ją išsaugotų. Net jei ši imperija įgautų dar baisesnę formą – taip įvyko saugant Rusiją bolševikams. Kuo tai baigėsi imperijos tautoms – visiems žinoma.
Kol kas nėra galimybių kliautis perdėtai atsargių ar abejingų pasaulinių galybių parama pavergtųjų tautų išsilaisvinimui. Bet tai nereiškia, kad joms nėra kelio ar vilties pradėti laisvą gyvenimą. Galima ir būtina keisti tarptautinės bendruomenės mąstymą, jei tik tai bus daroma išmintingai, atkakliai ir nuosekliai. Čia ypač svarbi Ukrainos parama, tai – svarbiausia strateginė pavergtųjų tautų sąjungininkė.
Potencialiems simpatikams reikia pateikti keletą svarbiausių idėjų.
Pirma: „Rusijos tautos“ monolitiškumas yra mitas. Pavergtos tautos nėra praradusios nei savo tapatybės, nei istorinės atminties, nei kitų savo tautiškumo aspektų. Antra – kiekvienoje tautoje yra kritinė masė, siekianti savo tautos atgimimo ir laisvės. Yra potencialus pogrindis, yra diasporos, yra ryžtingų žmonių, bręsta suvokimas, kad laikas keisti padėtį, bet tam reikia sąjungininkų ir tarptautinės bendruomenės paramos.
Trečia – kiekvienoje tautoje yra atsakingų lyderių, suvokiančių grėsmes, kurios baugina pasaulį: branduolinių ginklų, pabėgėlių, etninių valymų, Kinijos autoritarų stiprėjimo, rusiškojo revanšizmo iššūkius. Ketvirta – ateityje naujos laisvos valstybės orientuosis į laisvojo pasaulio šalis – Europą, JAV, Japoniją – , o ne į Kiniją, Iraną ar kitus autoritarinius režimus. Naujos laisvos valstybės tik sustiprins demokratinių šalių pozicijas, įskaitant pozicijas JTO, palaikydamos demokratines vertybes ir taiką.
Jau dabar reikia šias idėjas skleisti tarp galimų sąjungininkų: pirmiausiai – Ukrainą remiančiose Rytų Europos šalyse, o ilgainiui – ir Vakarų Europoje bei Amerikoje. Pradedant politikais, baigiant žiniasklaida ir universitetais.
Neužteks Ukrainai susigrąžinti okupuotas teritorijas, įskaitant Krymą. Ateities Ukraina pražys tik tada, kai iš jos kaimynystės dings kraugeriška Rusijos pabaisa. Tam reikia likviduoti Rusijos imperiją su jos dabartiniu valstybiniu ir teritoriniu formatu. Tuo suinteresuoti tiek ukrainiečiai, tiek Rusijos pavergtos tautos.
Nerusiškos tautos dabartinėje Rusijos valdomoje teritorijoje – tai milžiniškas resursas, kurį būtina išnaudoti. Šiose tautose gausėjantys režimo ir imperijos priešininkai gali sėkmingai įsijungti į tarptautines taikdarių pajėgas ir palaikyti taiką buvusioje šios imperijos teritorijoje. Būtina debiurokratizuoti nacionalinių savanorių batalionų formavimą Ukrainos pusėje, koordinuojantis su NATO atstovais.
Išsilaisvinusių tautų valstybės gali išvis atsisakyti branduolinio ginklo, gal net Ukrainos naudai. Tai – susitarimo reikalas, tad nėra pagrindo baimintis branduolinės grėsmės Rusijos išformavimo atveju.
Privalome suprasti, ko siekia tariama tariamai liberali rusų opozicija. Ji – kategoriškai prieš Rusijos dekolonizaciją, dezintegraciją ir branduolinio ginklo atsisakymą. Ji siekia išsaugoti centralizuotą imperiją nuo Ramiojo vandenyno iki Baltijos ir Juodosios jūrų, su branduoliniu ginklu ir demokratijos fasadu.
Tai reiškia, jog liberalioji rusų opozicija yra tos pačios imperijos projektas. Jis ir sudaro didžiausią grėsmę pavergtųjų tautų laisvei, tiek Vakarų politikos lauke, tiek ir pačioje imperijoje. Jau dabar šie veikėjai reikalauja atšaukti Rusijai skirtas sankcijas, ir tai – pačiame imperinio karo įkarštyje.
Kintant Vakarų požiūriui Rusijos pavergtų tautų atžvilgiu svarbu numatyti centralizuotą tiek nacionalinių, tiek internacionalinių antimaskvėniškų dalinių valdymą. Besikuriančių dalinių apmokymai Ukrainoje ir Vakarų šalyse, šios idėjos plėtra per lobistinę veiklą ilgainiui pakeistų šių šalių darbotvarkę ir priartintų Rusijos kolonijinės imperijos likvidavimo tikimybę. Šios formuotės saugotų ir nuo rusiškojo revanšizmo.
Politinės darbotvarkės kaita šiuo klausimu galiausiai atneštų daug naudos visam laisvajam pasauliui. Žlugus Rusijos kolonijinei imperijai sumažėtų branduolinio ir bet kokio kito karo pavojus. Kolektyviniai Vakarai taptų dar stipresni. Ekonomikoje prekyba ištekliais leistų tautinėms valstybėms plėtoti ir tarptautines rinkas. Naujos laisvos valstybės taptų natūraliomis dabartinio laisvojo pasaulio sąjungininkėmis, partnerėmis ir draugėmis.
Atgal
