AKTUALIJOS
2024.07.10.ŽMOGUS IR ŽODIS
Dr. Algirdas Kavaliauskas,
Nusipelnęs Lietuvos kaimo rašytojas, LŽS narys
Mamutė sakydavo, kad laimingas tas žmogus, kuris gerai moka savo gimtąją kalbą. Prieš poliglotą, mokantį keletą kalbų, reikėtų nukelti kepurę, o neišmokęs gimtosios kalbos esąs vargšelis, gal negalėjęs išmokti, gal jam niekas neišaiškino: moki žodį – žinai kelią, kurio nevalia mesti dėl takelio. Žodžius sukuria žmonės. Jie ir takelius pramina. Visus juos keičia žmogus, o jie keičia žmogų. Ir išgelbėti žmogų žodis gali.
Vaikio tėtis augo kaimynystėje su rusų šeima. Abi šeimos gražiai sutarė. Kaimynų berniokai tarpusavyje kalbėjo gimtąja kalba ir tėtis, su jais draugaudamas, pramoko jų kalbos. Anot mamutės, ką išmoksi, turėsi, nereikės sunkiai ant kupros, ant pečių nešioti. Nenešiojo. Užaugo, persikėlė į kitą vietą, vedė, augino savo šeimą.
Moki žodį – žinai kelią
Kartą pas jį atėjo kaimynas, linksmų akių vyras, kaip sakė jo žmona, dėl tų akių ir atkreipė į būsimą savo sutuoktinį dėmesį, o jau paskiau pažino jo gerą būdą ir už jo ištekėjo. Tačiau šį kartą kaimyno žvilgsnis buvo lyg ir nesavas, kažkoks prigesęs, pasislėpęs už tankių, tamsių antakių.
Kalbos mokytojas neklausinėjo, kodėl kaimynas taip susidomėjo svetima kalba. Pats nesako, nereikia. Pasikeitus laikams, gal reikėjo pramokti kalbos tų, kurie dėjosi esą tikrieji krašto šeimininkai. Kaip mokėjo, taip žmogų mokė. Mokslų pabaigoje mokinys atsinešė pusbutelį naminukės. Pokalbyje paklaustas kodėl vis dėto mokėsi svetimos kalbos, paklaustasis kiek palaukęs apsisprendė ir nusivilko marškinius, kurie dengė jo randuotą, šautuvų plieniniais šampalais išmargintą, sučaižytą nugarą. Naujosios valdžios atstovai tai padarę todėl, kad jis nė trupučio nesuprato jų kalbos. Jie net pasakė, kad jis galimas liaudies priešas ir kam reikia, pranešiantys, su tokiais reikėtų elgtis griežčiau, bet jis pats turėtų susiprasti ir, jei norės, tai pats išmoks ir vaikaitį išmokys – vnuka naučit. Jie bet kada galėjo vėl pasirodyti, o žmogus nebenorėjo naujos egzekucijos kęsti.
Vėl keitėsi laikai, bet vnukas-anūkas jo galvoje pasiliko kaip okupacinių laikų reliktas. Žmogus nei apsidžiaugė, nei kaip nors kitaip sureagavo, kai atitinkami specialistai šį žodį, anot jo, okupacinių laikų reliktą, įtraukė į nevartotinų svetimybių sąrašą, tepasakęs, kad teisingai padaryta. Suprantama, artojo ir kalbos specialisto požiūris į žodį ir vienokį ar kitokį jo vartojimo ar nevartojimo motyvą buvo skirtingas, tik sutapo, kad nevartotinas pats žodis. Teisingai, tai teisingai. Tačiau visada atsiras tokių, kurie net ir baisiausios praeities gailėsis, kaip, sakykime, gailėjosi panaikintos vergijos, neribojusios vergvaldžių teises su vergais elgtis kaip su nuosavais daiktais, taip kaip nori. Vadinasi, anot jų, buvo labai nuskriausti garbingi respublikos piliečiai. Taigi, užtarėjų atsiranda.
Kaip ten bebuvo praeityje, bet slenkant laikui žodis anūkas buvoįtrauktas į nevartotinų svetimybių sąrašą. Ne visi priėmė ir siūlomą jo pakaitalą vaikaitį. Lietuviškas tai lietuviškas, bet neperseniausiai atsiradęs. Yra ir senesnių lietuviškų atitikmenų, bet tai kai kam atrodo jau tyčiojimusi iš gimtosios kalbos. Gal ir tyčiojamasi, nes po kurio laiko supeiktas žodis buvo reabilituotas, lyg gelbėjantis nuo baisios svetimybių gimtojoje kalboje griūties ir kai kurių asmenų labai palankiai sutiktas. Netgi buvo rašoma, kad savos literatūros klasikas vartojo senovinius, ne lietuviškos kilmės žodžius, nežinodami ar ignoruodami tą aplinkybę, jog klasiko kūriniai buvo sukurti iki gimtosios kalbos sunorminimo. Publicisto straipsnyje rasime skatinimą niekuo dėtą žodį vartoti kiek galima plačiau, nes, kaip žinome iš kitų šaltinių, pasirodo, nuo to gali priklausyti jo, to žodžio, likimas. Netgi surandama šaltinių, kuriais remiantis neva įrodoma aptariamo žodžio baltiška, lietuviška kilmė. Remiantis šaltiniais su tokiu pačiu pasisekimu galima įrodyti, pagrįsti priešingą nuomonę, paaiškinti jo reikšmę -senelis.
Gyvenant Čikagoje (JAV) ir dirbant laikraščio „Laisvoji Lietuva“ redakcijoje, teko dalyvauti laikraščio redakcijoje inicijuotame pokalbyje apie lietuvių išeivijos politines sroves. Praleidžiant viską, atkreipsiu dėmesį į vieną momentą, pabrėžtą laikraščio redaktoriaus Juozo Žemaičio: prisisiurbęs alaus išeivis paleido po savim srovę. Atsipeikėjo, apsigalvojo. Supratingas. Prakalbo apie politinę srovę. Išvada: ne viskas, kas ką paleidžia, padaro yra politinė srovė. Kaip ir gyvenime, ne viskas yra taip, kaip atrodo, kaip gali atrodyti, kaip norima, kad atrodytų...
Taip tai taip, bet gimtosios kalbos sistema! Tai ne kokie juokai. Pasitelkime kalbos žinovo nuomonę: svarbu prisilaikyti Lietuvių kalbos sistemos, nors ji kaip srovė, teka kur nori, o ,sakysim, po lietaus keičia kryptį. (...) Lietuvių kalbos sistema vėl ima tekėti priešinga kryptimi…(...) Tokių vienon ar kiton sistemos pusėn nuolat cirkuliuojančių žodžių yra kelios dešimtys.Štai koks sudėtingas dalykas yra kalba ir ją reguliuojanti sistema! Sudėtinga! Vienas išminčius taip išaiškino: jei esi lietuvis, susigaudysi!
Sunku numatyti, kaip bus ateityje, kokie niuansai laukia gimtosios kalbos, nes tie, nuo kurių nuomonės priklauso, persigalvoja ne taip jau retai. Nevartotinomis svetimybėmis buvo įvardytianūkas, balius, kaladė, pliažas irkiti, o po kurio laiko vėl leista! Pasirodo, atitinka lietuvių kalbos sistemą! Anksčiau neatitiko, vėliau atitinka, o kaip bus ateityje? Šiuo klausimu kalbos žinovas rašo: Kelerius metus lietuvių kalbos sistema, lietuvių kalbos mokslas veikia pagal vienokius dėsnius, bet gali kurį laiką paveikti ir pagal kitokius. (...) Vadinasi, praeis kiek laiko, ir, jei nenustosime vartoti, tuomet žodžiai-skoliniai:fainas, blatnas, firanka, basanoškė, kalnierius, bachūras, pacanas, biški, bilekaipir kt., dabar nevartotini, mūsų kalboje bus įteisinti. Gal, bet vargu... Suprantame rašančiojo nusivylimą ir sarkazmą. Kaip ir tolesnę mintį: Ar vienus kitus žodžius galima vartoti nelygu mėnulio fazės? O gal nuo to, kas šiandien valdžioje, arba nuo to, kuris Lietuvių kalbos komisijos narys kuria koja šiandien išlipo iš lovos…
Tai bent! O jeigu ne ta koja iš lovos išlipo koks nors publicistas ar kitas asmuo, nelabai susigaudantis gimtosios kalbos labirintuose, tada girdėtų motyvų ir pagal juos reabilituotų žodžių bus tiek, kad nors vežimu vežk. Ir paskatinimų: tinka ar ne, reikia ar nereikia, svarbu gausiai ir plačiai vartoti ir bus įteisinti! Manyčiau, bet kuriuo atveju yra abejotina pozicija. Pamirštama, jog yra atitikmenų su lietuviško žodžio šaknimi, lietuvių kalba labai turtinga.
Ar neatrodo, kad buvęs žmogaus kūrybos instrumentu žodis, pats tampa kūrėju, galinčiu daug ką keisti, tapo reikšmingu mūsų visuomenėje. Reikėtų labai apgalvotai vartoti žodį – žudantį, gydantį, griaunantį, kuriantį.
Atgal
