VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

AKTUALIJOS

2024.07.03. K. Škirpa, istorija ir propaganda

Pastarojo  meto įvykiai, susiję su Birželio 23-iosis sukilimo minėjimu, atgaivino smilkstantį, bet neužgesusį ginčą ne tik dėl Kazio Škirpos asmeninio vaidmens Lietuvos istorijoje bei jo atminties įamžinimo. Kalbama apie standartus, kurie taikomi istoriniams asmenybių ir reiškinių vertinimams. Taigi, aptarkime šiuos reikalus be sapalionių. Dėl ko gi vėl Vilniaus savivaldybė plėšo paminklines lentas, o policija mušasi su protestuotojais?

Tomas Čyvas

Taigi, Nacionalinis transliuotojas – LRT – atkakliai transliuoja žinią, o gal propagandos tezę, apie tai, kad pats Birželio 23-iosios sukilimas yra „prieštaringai vertinamas“. Jam prikišama tas pats, kas politiniam, visuomeniniam, kariniam veikėjui K. Škirpai – kolaboravimas su okupantais naciais. Partija Nacionalinis Susivienijimas – toliau NS – su bendražygiais pakabina, o Vilniaus merija naktimis nudrasko. Kam visa tai? Juk tai ne pabaiga.

 

Prorusiškas pasakojimas

 

Reikia pasakyti, kad šioje vietoje LRT, Vilniaus merija, su meru Benkunsku priešaky ir visi šiuos propagandinius gardumynus brukantys ruporai idealiai, atkakliai ir garsiai čepsėdami atkartoja Kremliaus naratyvą apie visur ir visada „Pribaltikoje“ knibždančius nacius, kurie ir neva nacistinei Ukrainai pagalbas, girdi, teikia tik todėl, kad nori sutrukdyti Rusijai „denacifikuoti“ užpultos šalies visuomenę bei valdžią.

 

Net ir vaizdines priemones K. Škirpos „demaskuotojai“ naudoja tas pačias. Pavyzdžiu, nuotrauka, kur jis ir generolas bei diplomatas Stasys Raštikis matomi kartu su Adolfu Hitleriu, vis kaišiojama Rusijos „žiniasklaidoje“, o kartu seniai tapo kiekvieno Lietuvos „kovotojo su nacizmu“ atmintinės dalimi. Įsivaizduokite – Vokietijoje dirbantis diplomatas nufotografuojamas su tokiu kancleriu, koks yra, o ne tokiu, kokio jis nori... Siaubas, ar ne? Kokios ten gatvės, kokios paminklinės lentos. Ant laužo tik. Klonuoti ir teisti atbuline data  dar niekas nesugalvojo, bet, kai pristinga normalios fantazijos, galima ir šitaip.

 

Tik tada lieka neaišku, kaip niekam nekliuvo toje pat nuotraukoje matomas S. Raštikis? Jo vardu daug kas pavadinta juk. Įskaitant kariūnų mokymo įstaigas. Iš kur toks selektyvus uolumas? Dar primintina, kad „aršaus nacio“ K. Škirpos nacistiniai okupantai net neleido Lietuvon, kaip po Birželio 23-iosios buvo formuojama Laikinoji Vyriausybė. Neleido, nes nepasitikėjo. Perprato, kad jam reikia tik Lietuvos nors kokio nors valstybingumo. Taigi, pasidarbuoti, anot LRT „prieštaringai vertinamo“ laikinajame kabinete jam neteko. Teko kai kam kitam.

 

Paveldo šizofrenija

 

Taigi, jei pats Birželio 23-iosios sukilimas LRT vertintinas „nevienareikšmiai“, tai visus tada jame dalyvavusius, vadovybėje pareigas gavusius, ėjusius ir atstumtuosius vertinkime vienodai. Ir lai atmintis kiekvieno bus vertinama pagal tokias pat formules, jei tai tik įmanoma. Kam ir kokiais kriterijais vadovaujantis galima atminties lenta ant fasado ar skvero pavadinimas ir kam ne?

 

„< … Gabrielius Vytautas Landsbergis. 1941 m. Laikinosios vyriausybės narys, ėjo komunalinio ūkio ministro pareigas. 1944 m. pogrindžio prieš nacių okupaciją dalyvis. ...>

 

„<...K. Škirpa  1939 Lietuvos Vyriausybę ragino jėga atsiimti Vilnių ir Vilniaus kraštą. 1940 06 SSRS okupavus Lietuvą Berlyne su kitais suorganizavo Lietuvių aktyvistų frontą. 1941 antisovietinio Birželio sukilimo vienas rengėjų; jam prasidėjus Lietuvių aktyvistų fronto paskelbtas Lietuvos laikinosios vyriausybės ministru pirmininku (Vokietijos valdžia neleido išvykti iš Berlyno, taikė namų areštą). 1940–41 K. Škirpos viešuose pasisakymuose ir veikloje būta antisemitizmo apraiškų. 1944 memorandume Vokietijos vyriausybei siūlė Lietuvos valdymą perleisti lietuvių vyriausybei, dėl to 06 - 14 suimtas, internuotas. ….>“ Šaltinis: Visuotinė Lietuvių Enciklopedija.

 

Pagaliau, tas pats S. Raštikis. Matydamas, kad gali būti sovietų suimtas, 1941 m. kovo 19 d. pasitraukė į Vokietiją. 1941 m. birželio 23 d. iš Vokietijos grįžo į Lietuvą. Iš pradžių dirbo Lietuvos laikinojoje vyriausybėje krašto apsaugos ministru, vėliau – Karo muziejuje. Paskui emigravo ir okupuoton Lietuvon negrįžo.

 

K. Škirpa irgi negrįžo, o štai Landsbergis-Žemkalnis laimingai parvažiavo į LTSR. Tuo metu šiai okupacinei administracijai vadovavo kraujarankis bolševikas Antanas Sniečkus, beje. Ir nieko – jokio fašistinio šleifo? Laimės paukštis. Ir nepavydu – tikrai.

 

Bet štai kokia šiandienos Lietuvos „antifašisto“ paistalo keistenybė:

 

Pats Birželio 23-iosios sukilimas neva „prieštaringas“, jo pagimdyta Laikinoji vyriausybė – irgi. Joje nedirbęs ir nieko nepridirbęs K. Škirpa – prieštaringas ir net neva įtartinas. Gi Landsbergis su Raštikiu, kurie ten dirbo, aiškiai tobuli. Vienam gatvių ir lentų nebus, o anų – pilni turistiniai maršrutai ir internetas. Kas tai – valstybingumo atminties skilimas? Kame nuoseklumas?

 

Kas galimai nutylima?

 

K. Škirpa ir jo veikla, jos pieštaringumas yra tiesiog labai nepatogi tema vadinamiesiems „raudonžydžiams“ - taip Izraelyje pavadino imigrantus iš SSRS, o Lietuvoje patys žydai vadina raudonuosius kolaborantus.

 

Yra 2020 metais, birželio 3 dieną „Valstiečio laikraštyje“ ir portale valstietis.lt skelbtas straipsnis: „Ar naciu apšauktas Lietuvos Respublikos diplomatas ir karininkas Kazys Škirpa prisidėjo gelbėjant žydų rabiną ir jo pasekėjus? Ar tai darydamas jis bendradarbiavo su Trečiojo Reicho žvalgyba? Tikras istorinis detektyvas.“  Pokalbis su ilgamečiu LRT laidos apie Lietuvos žydus „Menora“ autoriumi, Stasio Lozoraičio premijos laureatu Vitalijumi Karakorskiu.

Stasio Lozoraičio premijos laureatas Vitalijus Karakorskis

Ten aprašoma ir papasakojama dramatiška ir įdomi rabino Šnejersono šeimos išgelbėjimo iš jau Hitlerio okupuotos Lenkijos tema. Pasak žydo, kuris dar ir Nacionalinio susivienijimo steigikas, Vitalijaus Karakorskio, tam, kad pasiektum į Latvijos ir tolesnes žemes, reikalinga buvo Lietuvos viza išduota Berlyne. O išduoti gali 1939 m.  - kai Hitleris jau ten bet dar ne pas mus - tik Lietuvos diplomatai Berlyne. Gi Lietuvos ambasadoriumi Vokietijoje tuo metu juk buvo kaip tik K. Škirpa.  „Kas išgelbėjo bent vieną žydą – jau pasaulio teisuolis,“ - primena V. Karakorskis. Gal ir jis dabar bus LRT paskelbtas „prieštaringu“?

 

Dvaro istorikams informacija neatrodo svarbi, kaip ir jie patys banaloki – patogiau aiškinti, kad viskas aišku – K. Škirpa vis tiek neva antisemitas  ir fašistas.

 

Kam muštis?

 

Bet nesigilinkime į konkretaus Rabino šeimos reikalus – kas nori, tas paskaitys, kol tingi gilintis profesionalai istorikai. Kai kurie, beje,  prisipažino, kad bijo prarasti net akademines pozicijas, jei tik pabandys pasukti kažkaip kitaip, nei liepta bei reikalauja finansavimo kriterijai.

 

 Kas gi nutiko dabar? Kam policija ir kokios prielaidos muštis paveldo vardan?

 

2024 m. Birželio 23 d., minint antibolševikinio „prieštaringai vertinamo“sukilimo eilines metines, partija NS su šalininkais paskelbia atidengianti K. Škirpai atminties lentą ant buvusio KGB pastato kampo. Patriotai ploja, raudonoji kolaborantė Faina Kukliansky piktinasi ir baugina tarptautiniu atpildu. Vilniaus savivaldos šulai nesugalvoja geriau, kaip lupti lentą „fašistui“ lauk ir pasitelkti policininkus, idant anie „palaikytų tvarkų“, t. y. - „pamokytų fašistus“.

 

Toliau, kaip visada – piketai, ylos ir viešojo eterio kovos. Policija ir apeliacijos į Vilniaus merą Valdą Benkunską, reikalaujant atšaukti policinį draudimą lankyti ir pagerbti K. Škirpos atminimo lentos vietą, kuri nulupta kur kas uoliau nei statomas Nacionalinis stadionas. Draudžiama gyventojams net degti žvakutes ir palikti gėles, kaip pagarbos įamžintam rezistentui ženklus.

 

***

 

Vietoje išvados.

 

NS ir lentos pusiau partizaniniai lentos kabintojai yra ginkluoti kultūros paveldosaugininkų raštu, kad šie neprieštarauja lentos kabinimui. Bet rašte, kurį skaitau, nurodoma, kad reikia savivaldos administracijos sutikimo. Bet gal tokios kvailo mero reakcijos ir buvo siekiama?

 

Pati minima norma yra idiotiška. Nuo politinės daugumos miesto ar rajono taryboje valios tai reikia atriboti. Tad aš, NS šulo vietoje, partizaniškai lentos nekabinčiau, eičiau teisiniu keliu. Peticijos ir pan. Bet, politika yra politika, rinkimai yra rinkimai. Dabar merijai duotas kad ir skystas teisinis argumentas - „mes juk neleidome“. Merija prarijo  ir NS socialiniuose tinkluose skelbia video bei foto kolekcijas apie savo didvyriškumus bei merijos idiotizmus.

 

Bet tokios realijos. Politinis rezonansas yra, o V. Benkunskas ir visa jo gauja, pelnytai atrodo panašiai, kaip plastilininis Putinas su savo chebra. Tik anas raketas turi ir kariauja, o Vilniaus meras tik „Grindos“ pagalba lentas lupa bei policininkus siundo niekuo neprasikaltusius žmones mušti. Norai ir mentalitetas - tie patys. Tik galios visai ne tos. Eik stadiono statyt, mere menkysta. K. Škirpa niekada ne tavo reikalas. Bandyti politiniu balsavimu nustatyti kas patriotas, o kas nacis  - panašu į cirko kvailiones. Eik cirkan, Benkunskai. Ir draugus pasiimk. Šapito bus puikus. Pabaigai, replika LRT: kiekvienas žmogus ir reiškinys vertinamas prieštaringai. Mat šventieji žeme nevaikšto.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Atgal