AKTUALIJOS
2024.06.19.Spartėja integracija į Europos transporto sistemą
Marius Skuodis
Susisiekimo ministras
Jau skaičiuojame ketvirtą mūsų atkurtos nepriklausomybės dešimtmetį, bet vis dar neturime greitojo traukinio jungčių su mūsų strategine partnere Lenkija. Nors tris Baltijos šalis jungia tie patys bėgiai, vis dar nėra traukinio, jungiančio Vilnių, Rygą ir Taliną. Kažkada pasistatėme Europos standarto bėgius (juos vadinu „lėtaisiais“) nuo Lenkijos iki Kauno, bet niekaip negaliu suvokti, kodėl jie tuomet pastatyti „kreivi“ (dėl ko juos dabar turime „ištiesinti“) ir kaip tuomet nebuvo kartu įdiegta signalizacijos sistema. Tiesa pasakius, negali suvokti ir dabartinė LTG vadovybė. Ką reiškia jos trūkumas? Kad eismą, šiek tiek sutirštinus, reguliuojame vėliavėlėmis ir mobiliaisiais telefonais. Dėl to negalima rizikuoti ant bėgių statant keleivinius traukinius, o dabartinis krovininių traukinių pralaidumas yra keturis kartus mažesnis, nei galėtų būti. Tai kur kritikai buvote pastaruosius dešimtmečius?
Susisiekimo ministras Marius Skuodis lankosi „Rail Baltica“ statybvietėse Jonavos rajone
Pilnų atsakymų, kodėl esame ten, kur esame, neturiu. Bet pastarieji 3,5 metais susisiekimo sistemoje visgi leidžia daryti tam tikras išvadas. Reikia pripažinti, kad anksčiau LTG keleivių vežimas nebuvo prioritetinė sritis. Jungtys su Vakarais pirmiausia buvo matytos kaip per didelė grėsmė pralaimėti konkurencinę kovą (kas, jeigu atvažiuos Vakarų vežėjai?). O ką ir kalbėti apie visas ilgametes sąsajas (įskaitant asmeninius ryšius) su Rytais ir iš to generuotą puikų pelną. Tai kam tie keleiviniai maršrutai? O kad jau buvome priversti (?) pasistatyti europinę vėžę, gal geriau be signalizacijos sistemos, kad ja nebūtų šansų kažkam atvažiuoti? Nenoriu kurti konspiracijos teorijų, bet pripažinkime, kad tokia situacija atitiko mūsų Rytų kaimynių interesus.
Pažvelgus į susijusią kelių sritį, ką ir kalbėti, kad tik kitąmet turėsime pilną aukščiausio lygio automagistralę tarp Kauno ir Varšuvos „Via Baltica“... Visgi asmeniškai išties džiaugiuosi, kad mums pavyko ir būtent ši strateginė (įskaitant kariniam mobilumui) kelių jungtis su Vakarais bus vienas kertinių šios Vyriausybės darbo rezultatų.
Kodėl taip sunku visa tai pakeisti? Turbūt reikia konstatuoti tai, apie ką kalbame pernelyg mažai – mūsų transporto sistemos (pirmiausia geležinkelių) integracija į Vakarus yra bene paskutinis mūsų „grįžimo“ į Vakarus etapas. Per atkurtos nepriklausomybės dešimtmetį pergyvenome politinę transformaciją, transformavome mūsų ekonomiką (šio etapo gražia kulminacija laikyčiau narystę euro zonoje), integravomės į Vakarų saugumo struktūrą, jau beveik pasiekėme pilną energetinę nepriklausomybę. Gal pamenate, kiek pastarojoje srityje Lietuvai teko įveikti kliūčių? Taigi dabar žengiame per įvairiausių panašių kliūčių ruožą mūsų susisiekimo srityje. Kurioje, patikėkit, daugybė galvų vis dar, kaip tas vilkas, negalintis nežiūrėti atgal į mišką, žvelgia į Rytus...
Strateginiams infrastruktūros projektams spartinti kertinė sąlyga – pakankamas ir laiku skiriamas europinis finansavimas
Vienas Lietuvos karinio mobilumo projektų – pradėtas tiesti Jonavos aplinkkelis
Gal kada bus proga papasakoti, kiek visgi teko įveikti pačių įvairiausių trukdžių ir elementaraus skepsio startuojant su reguliariais traukiniais į Varšuvą ir Rygą. Taip, dabartinė kelionės trukmė – ypač į Varšuvą – nėra tai, ko visi norėtumėme. Taip, šie maršrutai nėra kažkas iš fantastikos srities. Bet kodėl tuomet niekas jų nepaleido iki šiol? Kas trukdė? O ir skaičiai rodo, kad tai yra vieni populiariausių Lietuvos geležinkelių maršrutų, viršiję visus pirminius lūkesčius. Užduokim ir klausimą, kas anksčiau trukdė LTG dirbti Vakaruose? O visgi būtent pastaraisiais metais – o ne kažkada tolimoje praeityje – startavo reguliarūs krovininiai maršrutai į Vakarų šalis. Kodėl to nebuvo anksčiau?
Daug kas teisingai pabrėžia, kad visą šią situaciją „Rail Baltica“ pakeis iš esmės. Deja, jos statybos tempai vėluoja nuo pirminių grafikų. Ir mane išties erzina daug matomos komunikacijos, kaip kažkada, dar tik ateityje, per 4 val. pasieksime Varšuvą ar per 2 val. Rygą, kai didingus „Rail Baltica“ „statybų pradžios“ renginius pamenu vykus dar prieš turbūt kokį dešimtmetį.
Bet faktas tas, kad statybas visgi pradėjome. Kad įsitikintumėte jų mastu, pakanka nuvykti į Jonavos raj. Kada pradėjome „Rail Baltica“ tikrosios sankasos statybas beveik 30 km atkarpoje? Nepamirškim, kad pastaraisiais metais! Rudenį – jeigu LTG planas nebus pakoreguotas – planuojame pridėti dar 40 km.
Kad išsikuoptumėme ir susitvarkytumėme projekto įgyvendinimo srityje, pradėjus darbus ministerijoje, rankoves teko pasiraitoti iš esmės (nepamirškim COVID kliūčių, karo ir kitų iššūkių, kurie viską tik komplikavo). Visų pirma, buvo pakeista „Rail Baltica“ projektą koordinuojančios bendros Baltijos šalių įmonės „RB Rail“ vadovybė, iš esmės keitėsi valdybos sudėtis. Apie tokius dalykus nesu linkęs trimituoti garsiai (nors tai ir prieštarauja politinei „logikai“), bet būtent po šių pokyčių atsirado gerokai daugiau šviesos tunelio gale ir elementaraus susikalbėjimo.
Vienas svarbiausių pokyčių, kurį pavyko pasiekti praėjusių metų pabaigoje – LTG perdavėme tas bendros Baltijos šalių įmonės funkcijas, su kuriomis ji nesusitvarkė. Būtent dėl „RB Rail“ nesugebėjimo suvaldyti sudarytų kontraktų ir LTG laiku pateikti statybos projektų bėgiams nuo Kauno iki Latvijos sienos tiesti realiai ir praradome dvejus metus. Dvejus statybų metus! Ir šitoj vietos atsakomybė turi būti.
Be to, tik pastaraisiais metais „Rail Baltica“ projektas buvo integruotas į visą LTG grupės strategiją, LTG pertvarkyta visa projekto įgyvendinimo struktūra, paskirti nauji atsakingi asmenys. Turbūt daug kam net sunku tuo patikėti, bet anksčiau to nebuvo. Ir tai yra sisteminis pokytis, pagrindas ateičiai, kurį įgyvendinome kartu su LTG valdyba.
Kolegos kartais užduoda klausimą, ar žinot bent vieną tokio masto tarpvalstybinį projektą (jau nekalbant apie tris Baltijos šalis), kuris buvo sėkmingai įgyvendintas? Tai kalbant apie „Rail Baltica“, visgi reikia tai turėti galvoje.
Kad įsivaizduotumėte, kiek šis projektas užima Vyriausybės darbotvarkės, turbūt pakaktų paminėti, kad „Rail Baltica“ tema Lietuvos iniciatyva kelta visų be išimties pastarųjų metų Baltijos šalių Premjerų ir susisiekimo ministrų susitikimuose (jeigu kada rašyčiau atsiminimų knygą, joje neišvengiamai išvystumėte skyrių apie mūsų Premjerės išskirtinį vaidmenį bendraujant su kolegomis ir maksimalią paramą), taip pat susitikimuose su Lenkijos kolegomis. Patikėkit, kai kuriuose susitikimuose diplomatiją yra tekę padėti į šalį... Bet tai sudarė prielaidas išjudėti pirmyn. Visose šalyse.
Projektą pati Premjerė prižiūri per savo strateginių projektų portfelį, reguliariai jį bent kas ketvirtį (nors realiai daug dažniau, kada tik prireikia) aptariame mūsų susitikimuose arba konkrečios temos pristatomos Vyriausybės pasitarimuose. Būtent taip buvo užtikrintas šiai dienai vykdomų projekto etapų finansavimas ir einame į pabaigą tvirtinant teritorijų specialiuosius planus (kur eis bėgiai).
Kas ketvirtį vyksta visų su projektu susijusių vadovų formalus pasitarimas pas mane, kur pagal tam tikslui sukurtą ministerijos projektų valdymo sistemą atsiskaitoma už padarytus darbus, aptariamos rizikos ir t. t. (po pastarojo reguliaraus posėdžio – priešingai nei anksčiau – gal daug kas ir išgirdote daugiau viešos mano komunikacijos, ko, iš kieno ir iki kada laukiu). Dar dažniau, maždaug kas mėnesį, vyksta ministerijos, LTG, „RB Rail“, esant poreikiui ir rangovų susitikimai, reguliariai trys Baltijos šalys posėdžiauja ir su Europos Komisija.
Kad ir kas ką sakytų, bet dėl šio projekto vyksta visų susijusių institucijų bendras ir pilnai suderintas darbas. Svarbu paminėti, kad ši tema yra ir Prezidento darbotvarkės centre, įskaitant nuolatiniuose pokalbiuose su Lenkijos ir Baltijos kolegomis.
Viešai diskutuojant, kiek galiausiai „Rail Baltica“ mums kainuos, pabaigai tik paminėsiu, kad Vyriausybė iki šiol užtikrino visą reikalingą finansavimą. Tikiu, kad dėl to bus rasti sprendimai ir ateityje (vien praėjusį penktadienį Prahoje su Europos Komisija turėjome vertingą pokalbį ir toks dialogas vyksta nuolatos).
Šiai dienai projektui Lietuvoje skirta beveik 1 mlrd. eurų ES ir valstybės biudžeto lėšų. Deja, dėl minėtų priežasčių (pirmiausiai vėluojančių projektų) kol kas iš jų panaudota tik daugmaž penktadalis. Vien 2024 m. projekto įgyvendinimui skirta per 200 mln. eurų, iš kurių investuota vos 4,6 mln. eurų, arba 2,3 proc...
Taigi šiuo metu esminis iššūkis – ne finansai, o darbai! Realūs darbai, kuriuos turi pademonstruoti atsakingos įmonės.
Iššūkių daug. Vien ką ir kalbėti apie rangovų pajėgumus (čia galvoje turiu ne tik statybų įmones, bet ir projektuotojus, teritorijų planavimą, žemės išpirkimą, etc.).
Nepaisant viso to, judam į priekį. Su realiais darbais ir greičiau, nei kada nors anksčiau. Nors bent manęs tai neguodžia, dar ir greičiau už kaimynus.
Ir kitos išeities čia nėra. Nes mūsų integraciją į Vakarus galiausiai turi būti pabaigta.
Atgal.jpg)
.jpg)
