AKTUALIJOS
2024.02.06. Kaip susimokėsime už gynybą?
Vytenis Šimkus, „Swedbank“ vyresnysis ekonomistas
Ekonomistas Džonas Meinardas Keinsas 1940-aisiais parašė neilgą knygelę „Kaip susimokėti už karą“, kurioje išdėstė planą kaip tvariausiu būdu perskirstyti Jungtinės Karalystės valstybės resursus ir finansuoti vieną brangiausių karų pasaulio istorijoje. Šiandien mums nereikia finansuoti totalinio karo, o finansiniai iššūkiai yra daug mažesni. Vis dėlto iš šio ekonomisto minčių galime pasisemti įkvėpimo, kad geriau suprastume Lietuvos situaciją.
Diskutuojant tik apie pinigus galima „pamesti“ diskusijos esmę. Reikšmingas gynybos finansavimo didinimas reiškia, kad turės pasikeisti mūsų sukuriamo BVP pasiskirstymo proporcijos. Lietuvos visuomenė savo visas šalies pajamas išleidžia tokia proporcija: namų ūkiai suvartoja 60 proc. BVP, valdžios sektoriaus vartojimas sudaro beveik 14 proc. BVP, investicijoms išleidžiam beveik ketvirtadalis nacionalinių pajamų (viešosios investicijos sudaro šiek tiek daugiau nei 5 proc. BVP). Likusią BVP dalį sudaro prekybos perteklius ir atsargų pokyčiai.
Darant prielaidą, kad ekonomikos galimybės stipriai augti trumpuoju laikotarpiu yra ribotos, todėl siekiant reikšmingo ir greito gynybos pajėgumų didinimo, turės keistis išlaidų struktūra ekonomikoje.
Kaip keisis ekonomikos proporcijos?
Gynybos išlaidas galima vertinti kaip investicijas, kai perkama nauja ginkluotė ir statoma karinė infrastruktūra, ir kaip valstybės vartojimą, nes kariuomenei reikalingas nuolatinis išlaikymas. Šiuo metu gynybai skiriame apie 2,5 proc. nuo visų savo pajamų, bet tikslas yra gynybai tenkančią pajamų dalį padidinti dar 1 procentiniu punktu, o gal ir daugiau. Vadinasi, viešojo sektoriaus investicijos ir vartojimas turės užimti didesnę dalį ekonomikoje. Kurios kitos ekonomikos dalys gali sumažėti?
Privačios investicijos didele dalimi užtikrina ateities ekonomikos augimą, todėl jų mažinti nevalia. Bendras valstybės vartojimas ir taip yra itin mažas, šioje srityje gal ir ne visi resursai naudojami optimaliai, bet išteklių, kuriuos būtų galima laisvai perskirstyti, nėra daug. Todėl lieka tik du pasirinkimai: arba mažesnis santykinis vartojimas, arba prastesnis prekybos balansas.
Du keliai finansuoti gynybą
Būdų, kaip surinkti daugiau pinigų gynybai, galima sugalvoti daugybę, bet realybėje juos galima suskirstyti į du tipus. Pirma, pasitelkus mokesčius galima sumažinti paklausą privačiame sektoriuje ir taip „padaryti vietos“ didesnėms valstybės išlaidoms.
Antra, galima skolintis ir rizikuoti didesne infliacija bei išaugsiančiais palūkanų mokėjimais ateityje.
Didesnių mokesčių kelias gana aiškus. Padidinus mokesčius galima surinkti daugiau lėšų gynybai, bet dėl to sumažėja realios namų ūkių pajamos. Pats paprasčiausias būdas tokiu atveju būtų PVM padidinimas, kuris mažina namų ūkių paklausą. Šis būdas sulaukia kritikos, nes labiau paveikia nepasiturinčių gyventojų perkamąją galią.
Jau svarstytas, bet užstrigęs mokestinių lengvatų mažinimas taip pat galėtų padidinti efektyvų mokesčių tarifą daliai visuomenės ir lemtų didesnį socialinį teisingumą mokesčių atžvilgiu. Didesnių išlaidų finansavimas mokesčiais, žinoma, tvariausias sprendimas ilgalaikėje perspektyvoje, tačiau ilgi debatai dėl konkrečių mokesčių gali atitolinti ir taip ilgai užtrunkantį reikalingų gynybinių pajėgumų išvystymą.
Gynybos finansavimas skolinantis yra sudėtingesnis ir reikalauja labiau atsižvelgti į Lietuvos verslo ciklo padėtį. Šiuo metu Lietuvos BVP yra keliais procentais mažesnis nei ekonomikos potencialas. Tai lemia per maža paklausa, dėl kurios gaminame mažiau nei galėtume. Esant tokioms aplinkybėms didesnis deficitas gali užpildyti paklausos trūkumą ir taip padėti vienu šūviu nušauti du zuikius – ir paskatinti ekonomiką, ir patenkinti gynybos poreikius.
Kita vertus, taip skatinama ekonomika gali greitai atsiremti į savo galimybių ribas, o išaugusios paklausos nesugebant patenkinti turimomis gamybos priemonėmis, pablogėtų prekybos balansas ir, tikėtina, išaugtų infliacija.
Persistengus su deficitu ir ekonomikos potencialą bandant išnaudoti daugiau nei 100 proc., santykinė vartojimo dalis sumažėtų, nes kainų augimas vėl imtų „graužti“ gyventojų perkamąją galią. Šiuo atveju „pabėgti“ nuo realių išteklių apribojimo galiausiai nepavyks.
Reikės ir skolintis, ir mokesčius didinti
Tiek didesnių mokesčių, tiek skolinimosi keliai turi savų pranašumų, todėl protingiausia būtų juos kombinuoti. Vyriausybės skaičiavimu, nuo 2030 m. nuolatinės kariuomenės išlaidos išlaikyti didesnę infrastruktūrą, ginkluotę ir personalą padidės 0,4 proc. BVP arba maždaug 300 mln. eurų šiandienos kainomis. Ši suma nuolatiniam išlaikymui turėtų būti finansuojama didesniais mokesčiais.
Tuo metu vienkartinės išlaidos, t. y. investicijos į gynybos galimybių sukūrimą, reikalingą infrastruktūrą, ginkluotės įsigijimus, vidutiniu laikotarpiu galėtų būti finansuojamos skolinantis. Platesnė problema, kad auga ne tik gynybos, bet ir kitų viešųjų paslaugų poreikiai, todėl prie didesnių mokesčių klausimo teks grįžti dar ne kartą.
Atgal
