AKTUALIJOS
2024.01.23. Baltijos šalys jaučiasi išgirstos dėl Rusijos grėsmės, tačiau yra pažeidžiamos
Edwardas Lucasas
Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas
Kai kartu su tūkstančiais lietuvių apsnigtame Vilniuje sveikinau Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį jo kelionės po Baltijos šalis pirmojoje stotelėje, ore tvyrojo nebylus klausimas: ar mes būsime kiti?
Kontrastas tarp gražiai papuoštų, ramių Lietuvos sostinės gatvių ir nuniokotų miestų ir miestelių, į kuriuos grįš Ukrainos delegacija, buvo ryškus. Dėl Ukrainos padėties Baltijos šalyse, kurios per savo istoriją patyrė panašių kančių, labai išgyvenama. Aną savaitgalį trys milijonai lietuvių minėjo 1991 metų sovietų žudynių – kruviniausio kovos už nepriklausomybę epizodo – metines. Vilnių nuo sienos su Baltarusija, artimiausia Rusijos karine sąjungininke, skiria vos trys dešimtys kilometrų kelio neįtvirtinta kalvota kaimiškąja teritorija.
Skaičiuojant vienam gyventojui tenkančią sumą, Lietuva padėjo kariaujančiai Ukrainai daugiau nei bet kuri kita šalis. Per V. Zelenskio vizitą ji pažadėjo padaryti dar daugiau. Tačiau šis nepaprastas dosnumas ir solidarumas negali kompensuoti Berlyno neryžtingumo, Paryžiaus taupumo ir Vašingtono šaltumo. Kas bus, jei Ukrainai pritrūks karių, amunicijos, oro gynybos priemonių, ginklų ir pinigų? Karinės žvalgybos vertinimais, Rusija, kurios karo ekonomika veikia visu pajėgumu, vos per dvejus metus būtų pasirengusi vėl kariauti.
Kalbant apie kitą Kremliaus agresijos etapą, NATO turėtų būti bauginantis taikinys. Bet, tiesą sakant, jis yra viliojantis.
Teoriškai Lietuvai, kaip ir jos kaimynėms Latvijai ir Estijai, galioja galingos Aljanso kolektyvinio saugumo garantijos. Tačiau kol kas daugiausia remiamasi tripwire pajėgomis (tai tarsi laidas, perspėjantis, kai kas nors įvyksta – BNS): britais Estijoje, kanadiečiais Latvijoje, amerikiečiais visur. Naujojoje bazėje Lietuvoje bus nuolat dislokuota sustiprinta vokiečių brigada; šiuo metu vyksta statybos, kurių metu bus įrengtos prabangios (pagal vietos standartus) apgyvendinimo patalpos, vaikų darželis ir kiti atvykstantiesiems reikalingi objektai.
Tačiau kas atsitinka, jei perspėjimo „laidas“ nukertamas? Saugumo konferencijoje Vilniuje, kurioje dalyvavau, diskusijos buvo išblaivinančios. Regioninės gynybos planai vis dar kuriami, jiems reikia pinigų ir politinės valios. Kol kas logistika yra netolygi, atsargos menkos, pajėgų trūksta. Nemaloni tiesa ta, kad NATO didžiąja dalimi priklauso nuo JAV. Tačiau Ukrainos pamoka yra ta, kad Joe Bideno administracija labiau nerimauja dėl branduolinės eskalacijos, o ne dėl konfrontacijos su Kremliumi ar jo suvaržymo. O Donaldo Trumpo administracija bus dar mažiau patikima.
Visapusiškas Rusijos ginkluotas puolimas prieš NATO šalį tikriausiai aktyvuotų Aljanso 5-ojo straipsnio kolektyvinės gynybos sąlygą ir rimtą karinį atsaką. Tačiau labiau tikėtina ir didesnį nerimą kelia tai, kad Kremlius bando šio slenksčio nesiekiančius dalykus. O mes jau leidome, kad Rusijos provokacijos palaipsniui mažintų mūsų atgrasymo svorį. Žmogžudystės. Įsiveržimai į oro erdvę. Sabotažas. Raketos, praskrendančios ar net nukrentančios NATO teritorijoje – visa tai pastaraisiais metais liko nenubausta. Panašų poveikį daro ir nuovargis nuo Ukrainos karo. Išsekindamas mūsų dėmesį V. Putinas taip pat mažina mūsų patikimumą.
Pavyzdžiui, įsivaizduokite, kad kitąmet Rusija numuš lėktuvą, (vėl) atakuos ypatingos svarbos infrastruktūrą arba surengs nedidelį reidą į kitą valstybę (galbūt pasitelkdama įgaliotinius baltarusius). Prezidentas D. Trumpas pažadinamas vidury nakties, bet piktai pasako savo patarėjams, kad europiečiai patys turėtų spręsti savo problemas, ir vėl atsigula miegoti. Po kelių valandų Šiaurės Atlanto Taryba, svarbiausias NATO sprendimus priimantis organas, susirenka apsvarstyti Aljanso atsako – tik tam, kad išgirstų JAV nuolatinio atstovo pranešimą, kad jie negavo jokių nurodymų iš Vašingtono. Tai reikštų NATO pabaigą vos per kelias minutes, taigi, kur kas didesnį prizą V. Putinui nei Moldovos, Kazachstano, Sakartvelo ar kokio nors kito, atrodytų, labiau pažeidžiamo taikinio užpuolimas.
Užkulisiuose Šiaurės Europos šalys stengiasi užpildyti šią spragą. Viena iš galimybių – Jungtinės ekspedicinės pajėgos (Joint Expeditionary Force, JEF), dešimties šalių karinis projektas, kuriam vadovauja Jungtinė Karalystė. Į jį įeina trys Baltijos šalys, penkios Šiaurės šalys ir Nyderlandai, kurių bendras BVP ir gynybos biudžetas yra didesnis nei Rusijos. Pagal 5-ąjį straipsnį atskiros šalys, atsakydamos į ginkluotą užpuolimą, gali veikti savo iniciatyva. Tačiau atvirai plėtojant tokias vadinamąsias „mažos apimties“ sistemas kyla pavojus, kad bus pakenkta NATO pažadui „visi už vieną, vienas už visus“. Ir šie nauji susitarimai dar nėra parengti veikti. Atgrasymui ir gynybai reikia planų, pratybų, amunicijos atsargų ir gerai sustyguoto, greito politinių sprendimo priėmimo. Kol kas jų beveik nėra. Lenkija, neabejotinai didžiausia regiono karinė jėga, nėra JEF narė.
Lietuviai sunkiai dirba, kad sustiprintų savo gynybą. Karinės išlaidos sudaro beveik 3 proc. BVP. Horizonte matyti visuotinis šaukimas į kariuomenę. Lietuva pelnė svarbių taškų į Kiniją susikoncentravusiame Vašingtone dėl savo drąsios politikos Taivano atžvilgiu, apimančios aukšto lygio politinius kontaktus ir taivaniečių atstovybės atidarymą Vilniuje. Tai sukėlė įnirtingą Kinijos valdžios, kuri nori, kad Taivanas būtų laikomas diplomatiniu pariju ir kad jam būtų klijuojama tik „Taibėjaus“ etiketė, reakciją. Tačiau iš sąjungininkų panašaus požiūrio laikosi tik tvirtieji čekai. Europos solidarumas Pekino rūstybės akivaizdoje buvo, švelniai tariant, netolygus.
Vilniuje ar kaimyninėse sostinėse niekas nepanikuoja. Gyvenimas Rusijos šešėlyje nervus labiau užgrūdina, o ne pakerta. Ilgus dešimtmečius Baltijos šalių perspėjimai apie imperialistinę agresiją iš Rytų buvo negirdimi. Dabar jos jaučiasi įrodžiusios savo teisumą, tačiau vis dar pažeidžiamos. Paradoksas tas, kad pabrėžiant sunkią jų saugumo padėtį, ji gali dar labiau pablogėti.
Atgal
