AKTUALIJOS
2023.11.17. Vilniaus krašto gyventojai 1942 m. surašymo duomenimis
Nastazija Kairiūkštytė
Lietuvos istorikė, humanitarinių mokslų daktarė
Nuo XX a. pradžios Vilniaus krašte sparčiai mažėja senųjų gyventojų lietuvių ir daugėja lenkų. Šio proceso tikrąjį vaizdą gerokai iškreipė neobjektyvi statistika, ypač Lenkijos valdžios.
Pagal 1931 m. gruodžio 9 d. gyventojų surašymą Vilniaus mieste tik apie 1 % gyventojų buvo lietuviai, o visame Vilniaus krašte lietuviai sudarė 25 %, lenkai – 35 %, žydai – 15 %, gudai – 5 %, rusai – 5 % ir t. t.
Kitokia gyventojų statistika pateikta, kai Vilniaus kraštas buvo grąžintas Lietuvai. Pagal apytikrį paskaičiavimą 1940 m. pradžioje atgautos Vilniaus krašto dalies gyventojų tautinė sudėtis buvo tokia: 45,8 % lietuvių, 29,3 % lenkų, 19,3 % žydų, 4,0 % gudų bei rusų ir 1,6 % kitų tautybių žmonių.
Vilniaus mieste atitinkamai 19,2 % lietuvių, 39,3 % lenkų, 34,5 % žydų, 4,5 % gudų ir 1,7 % kitų.
***
Vokiečiai, norėdami gauti tikslių duomenų apie Lietuvos gyventojus, 1942 m. gegužės 27 d. organizavo gyventojų surašymą.
Vokiečių okupacijos metais Lietuvoje buvo įvestas naujas administracinis-teritorinis paskirstymas. Pagal jį vadinamoji Lietuvos generalinė sritis buvo suskirstyta į Vilniaus, Kauno miestus ir Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio apygardas. Vilniaus apygardą sudarė Ašmenos, Eišiškių, Svyrių, Švenčionių, Trakų ir Vilniaus apskritys. Apygardos ribos ne visai atitiko lenkų okupuoto Vilniaus krašto ribas.
Pagal 1942 m. gegužės 27 d. gyventojų surašymo duomenis Vilniaus mieste ir apygardoje buvo daugiau kaip 743,7 tūkst., o be Ašmenos ir Svyrių apskričių – 570,3 tūkst. žmonių. Gyventojų didžiumą, be Ašmenos ir Svyrių apskričių bei Vilniaus miesto, sudarė lietuviai ir lenkai. Jų skaičius buvo beveik vienodas: lietuvių – 280,2 tūkst., lenkų – 245,3 tūkst. Tačiau šios tautybės Vilniaus apygardos vietovėse buvo netolygiai pasiskirsčiusios.
Lenkų gyventojų sutelktumu išsiskyrė Vilniaus miestas. 1942 m. gegužės 27 d. jame buvo užregistruota 143,5 tūkst. žmonių, iš jų 103,2 tūkst. buvo lenkų, kurie sudarė 71,9 % visų Vilniaus miesto gyventojų. Lietuvių atitinkamai buvo 29,5 tūkst. – 20,9 %.
Vilniuje lenkų padaugėjo ne tik dėl 1920–1939 m. atvykėlių iš Lenkijos, bet ir dėl aktyvios vietos gyventojų polonizacijos.
Kitų tautybių žmonių mieste buvo nedaug, jie sudarė tik 7,2 % visų gyventojų. 1942 m. surašymo metu Vilniuje buvo užregistruota 6,1 tūkst. rusų, 3,1 tūkst. gudų ir 1,6 tūkst. kitų tautybių asmenų.
***
Nevienodas gyventojų skaičius, ypač jų pasiskirstymas tautybėmis buvo ir apskrityse bei valsčiuose. Didžiausias gyventojų skaičius buvo Vilniaus apskrityje: 150,1 tūkst. t.y. daugiau kaip 35 % Vilniaus apygardos apskričių (be Ašmenos ir Svyrių) gyventojų.
Iš 1-os lentelės matyti, kad Vilniaus apskrityje daugiausia buvo lietuvių – beveik pusė visų gyventojų (49,1 %), antrąją vietą užėmė lenkai – 44,7 % apskrities gyventojų, trečiąją – gudai (4,0 %), daugiausia susitelkę Turgelių ir Šumsko valsčiuose. Iš kitų tautybių dar galima išskirti rusus, kurių buvo 2,7 tūkst., arba 1,8 % visų gyventojų. Nuo vienetų iki kelių dešimčių buvo priskaičiuojama latvių, vokiečių, totorių ir kt. Be to, net per 0,5 tūkst. žmonių nežinojo, kokios jie tautybės.
Todėl valsčius pagal lietuvių ir lenkų skaičių galima suskirstyti į tuos, kur gyventojų daugumą sudarė lenkai, ir tuos, kur daugumą gyventojų sudarė lietuviai. Pastarajai grupei priklausė Jašiūnų, Rudaminos, Naujosios Vilnios, Šumsko ir Turgelių valsčiai, kuriuose 72,8 %, 65,5 %, 62,6%, 51,2 % sudarė lietuviai, lenkams juose teko nuo 21,7 % iki 36,8 % visų valsčiaus gyventojų.
Lenkai daugumą sudarė Riešės, Nemenčinės, Mickūnų valsčiuose, nors pastarajame, kaip ir Maišiagalos bei Paberžės valsčiuose, buvo nedideli lenkų ir lietuvių skaičiaus skirtumai.
***
Trakų apskritis buvo lietuviškiausia ir Vilniaus krašto apskričių. Joje gyveno 77,2 tūkst. lietuvių, arba 70,9 % visų apskrities gyventojų. Tiek Vilniaus, tiek Trakų apskrities valsčiuose lietuvių ir lenkų gyventojų santykis buvo skirtingas. Iš 10 valsčių šešiuose (2 lentelė) lietuvių buvo daugiau kaip 90 %.
Ištisai lietuviški liko nepatyrę lenkų okupacijos valsčiai: Onuškio, Aukštadvario, Kaišiadorių, Žąslių, Žiežmarių, Vievio ir t. t.
Trijuose apskrities valsčiuose gyventojų daugumą sudarė lenkai: Lentvario (81,4 %), Rūdiškių (70,8 %) ir Trakų (57,7 %). Trakų mieste gyveno įvairių tautų žmonės. Tačiau didžiausią jų dalį sudarė lenkai (49,2 %), antrąją vietą užėmė lietuviai (35,6 %), trečiąją – rusai (3,6 %) ir t. t.
***
Švenčionių apskrityje 66,5 % visų gyventojų sudarė lietuviai, 20,5 % – lenkai, 5,4 % – gudai, 7,0 % – rusai. Pastarųjų skaičius (7,1 tūkst.) buvo didžiausias iš visų šių 4 Vilniaus apygardos apskričių.
Švenčionių apskrityje beveik vien lietuviai gyveno Saldutiškio (99,9 %), Kaltanėnų (93,9 %), Joniškio (92,3 %) valsčiuose. Adutiškio, Daugėliškio, Ignalinos, Mielagėnų, Švenčionėlių, Švenčionių, Tverečiaus valsčiuose gyventojų daugumą taip pat sudarė lietuviai.
Taigi apskrityje iš 12 valsčių tik Pabradės valsčius išsiskyrė lenkų gyventojų dauguma (88,7 %). Vidžių valsčiuje lenkai sudarė didžiausią gyventojų dalį (46,6 %), tačiau čia gyveno nemaža ir kitų tautybių žmonių. Gudų skaičiumi išsiskyrė Adutiškio valsčius (24,0 %), o rusų – Daugėliškio valsčius (10,9 %).
Švenčionėlių, Švenčionių miestuose nebuvo ryškios kurios nors tautybės žmonių persvaros. Švenčionėliuose buvo beveik vienodas lietuvių ir lenkų skaičius, o Švenčionių mieste, nors skaičiumi buvo gausiausia grupė (43,0 %), lietuviai irgi nesudarė ryškios gyventojų daugumos, nes mieste gyveno nemažos grupės ir kitų tautybių žmonių: lenkų (32,9 %), rusų (16,6 %).
***
Kaip Eišiškių apskrities gyventojai pasiskirstė valsčiuose ir tautybėmis, rodo 4 lentelė.
Eišiškių apskritis buvo mažiausia gyventojų skaičiumi. Joje gyveno mažiau kaip perpus žmonių negu Vilniaus ir 1,7 karto mažiau negu Trakų, Švenčionių apskrityse. Eišiškių apskrityje buvo ryškūs valsčių gyventojų skaičiaus skirtumai. Antai Šalčininkų valsčiuje, kuris buvo mažiausias gyventojų skaičiumi, gyveno 3,8 tūkst. žmonių, o net 5 kartus daugiau žmonių buvo Eišiškių, 3,2 karto Dieveniškių valsčiuose.
Nors Eišiškių apskrityje lietuviai iš kitų tautybių žmonių sudarė didžiausią dalį (47,1 %), tačiau, palyginti su kitomis Vilniaus apygardos apskritimis, joje lietuvių skaičius ir dalis buvo mažiausia. Nedaug nuo lietuvių bendru skaičiumi, taip pat ir dalimi skyrėsi lenkai. Nors pastarieji sudarė 45,3 % – daugiausia, palyginti su kitomis apskritimis, – bet bendru skaičiumi nuo jų atsiliko. Šioje apskrityje lenkų buvo 2,4 karto mažiau negu Vilniaus apskrityje.
***
1942 m. gyventojų surašymo duomenys rodo, kad Vilniaus apygardos, išskyrus Vilniaus miestą, apskrityse lietuviai sudarė didžiausią dalį gyventojų.
Be to, pokario metais, repatrijavus į Lenkiją šios tautybės žmonėms, lenkų skaičius Lietuvoje sumažėjo 168,8 tūkst. žmonių, ir Vilniaus kraštas, iš kurio išvažiavo daugiausia lenkų, atrodo, turėjo smarkiai sulietuvėti. Tačiau taip neįvyko. Baltarusijos TSR lenkėjimo procesas buvo sustabdytas, o Rytų Lietuvoje – ne.
Į pietryčių Lietuvą atsikėlė gyventi nemaža lenkų iš Baltarusijos TSR. Lenkijos Liaudies Respublika per Maskvą rūpinosi lenkų interesais. VKP(b) CK priėmė nutarimą „Dėl priemonių pagerinti darbą su Lietuvos TSR gyventojais lenkais“, o 1950 m. lapkričio 1 d. panašų nutarimą priėmė ir LKP(b) CK. Pradėta masiškai uždarinėti lietuviškas mokyklas ir steigti lenkiškas. Lietuviai Vilniaus krašte vėl pasijuto diskriminuojami vietinių valdininkų, kurie daugiausia buvo kitataučiai.
***************
Sutrumpintas straipsnis „Vilniaus krašto gyventojai (1942 m. gegužės 27 d. surašymo duomenimis)“ iš leidinio Rytų Lietuva: Istorija, kultūra, kalba (Redakcinės komisijos pirmininkas Vacys Milius, Vilnius: Mokslas, 1992), p. 116–123.
Parengė Dainius Razauskas
Atgal
