AKTUALIJOS
2023.10.30. Lietuvos didvyrio kapas, prabilęs mums Maironio žodžiais...
Zigmas Tamakauskas
Prieš keletą dienų Lietuva palaidojo, o ne perlaidojo, kaip skelbė kai kuri žiniasklaida, savo tautos didvyrio – Pietų Lietuvos partizanų apygardos vado, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriaus pulkininko Juozo Vitkaus – Kazimieraičio surastus palaikus, kurie gražiame karste buvo pašarvoti Šv. Jonų bažnyčioje Didžiojo altoriaus papėdėje. Bažnyčioje sklandė ne liūdesio, o kažkokia kita – gyvybės ir pasididžiavimo Lietuvos laisvės kovotojo dvasia, kurio gyvybingumą, jo kilnaus gyvenimo kelią, tarsi atspindėjo šventovės prieangyje pagarbiai padėta ką tik Vytauto Vitkaus išleista trečioji papildyta knyga „Pulkininkas Kazimieraitis“. Jo nuotraukos kilnus akių žvilgsnis lyg ragino mus pakilti savo tautinės dvasios sparnais į gražių darbų aukštumas, išlaikant savo tautinės kultūros dvasią, gyvąjį patriotizmą.
Knygos viršelyje pateikti Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko- Vanago žodžiai vaizdžiai apibūdina karžygio Juozo Vitkaus- Kazimieraičio asmenybę:
„... visuomet kaip pavyzdį kėliau Kazimieraičio asmenybę: žmogų, kuris visas savo dvasines ir fizines jėgas paskyrė Lietuvos išlaisvinimo kovai, karininką, kuris iki paskutinio atodūsio tesėjo duotąją priesaiką; kovotoją, kuris pelnytai buvo ir yra laikomas partizano idealu. Per savo partizaninės veiklos laikotarpį jis įgijo meilę ir pagarbą visų partizanų ir jų vadų ne tik kaip aukštesnysis vadas, bet ir kaip vyresnysis brolis. Visiems partizanams Kazimieraitis turėjo didžiulę įtaką dėl to, kad buvo išsižadėjęs asmeniškos gerovės, be galo pasišventęs sąjūdžio reikalams, nepaprastai darbštus, teisingas, kantrus, blaivus ir labai religingas žmogus“.
Šiuos žodžius prisiminė ir Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas, vadovavęs šventų Mišių aukai už Tėvynės didvyrio - Juozo Vitkaus- Kazimieraičio sielą universitetinėje Šventų Jonų bažnyčioje.
Partizanų vado Kazimieraičio vaikaitis – Vilniaus universiteto kapelionas Gintaras Vitkus Mišių eigoje pasakytame pamoksle (homilijoje) nusakė savo senelio, kaip žmogaus savybes: jis buvo ne tik karo ir valstybės vadas, bet ir paprastas žmogus, kupinas meilės kitiems ir savo artimiesiems, ir savo tautai, savo šaliai, ir visiems geros valios žmonėms.
Laidojant Antakalnio kapinių Lietuvos karių šlovės kalnelyje Juozo Vitkaus – Kazimieraičio palaikus, kalbėjo jo sūnus, LR Ministrė Pirmininkė, Krašto apsaugos ministras, LR Seimo Pirmininkės pavaduotojas Paulius Saudargas. Savo kalboje profesorius Vytautas Landsbergis, pabrėžė, kad J. Vitkus ėmėsi telkti Lietuvą į vieną pasipriešinimo jėgą. Jis kūrė ir politinius, ir statutinius karinius dokumentus, kaip Lietuva turi kariauti šį laisvės karą prieš pavergėją ir atlikti savo pareigą. Kalbėtojas palinkėjo, kad šio didžio kario gyvenimas ypač šviestų jaunimui ir stiprintų mus nesibaigiančiuose išmėginimuose.
1946 m. balandžio 23 d. priimtoje Deklaracijoje, Kazimieraitis pateikė pagrindinį kovos tikslą – nepriklausomos demokratinės Lietuvos valstybės atkūrimą. Šis dokumentas turėjo įtakos ir 1949-ųjų metų vasario 16-osios Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio vadų susirinkime priimtai istorinei Deklaracijai apie būsimą laisvą Lietuvą.
Malonu pažymėti, kad laidojant partizanų vado Juozo Vitkaus –Kazimieraičio palaikus, dalyvavo ir atkurtos Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Kauno atstovai - LLKS štabo viršininkas ats. majoras Gediminas Reutas, LLKS štabo viršininko pavaduotojas dim. vyr ltn. Zigmas Tamakauskas, Lietuvos atsargos karininkų sąjungos centro valdybos pirmininkas dim. kpt. dr. Jonas Andriuškevičius, sąjūdiečiai Aldona Grigaitienė ir Raimundas Kaminskas.
Grojant orkestrui, nuaidėjo giesmės „Marija, Marija“ , Partizanų ir Lietuvos himnų žodžiai.
Supiltas didvyrio kapas lyg prabyla mums Maironio sukurto eilėraščio kalba:
Mylėk. Lietuvi, tą brangią žemę, / Kame nuo amžių tėvai gyveno: / Čia tavo kūnas sau maistą semia, / Čia grynai dvasiai tiek sveiko peno. / Mylėk jos kalbą, senovės būdą, / Jos girių kvapą, žaliąsias pievas: / Į jos dirvonus pasėjęs grūdą, / Žinai, jog vaisių palaimins Dievas. / Mylėk prabočių kapus garbingus, / Kur amžiais ilsis tėvynės sūnūs. / Mylėk tuos amžius vardais garsingus, / Kurie išugdė tautos galiūnus.
Atgal
