AKTUALIJOS
2023.10.06.PRIKLAUSOMYBĖ TIK ĮŽŪLĖJA
Kęstutis Trečiakauskas
Publicistas
Šį pokalbį reikėtų pradėti nuo 1492 metų datos. Tais metais ispanų karavelės, ieškoję tiesaus kelio į Indiją, atsidūrė prie Amerikos krantų. Tas tolimo žemyno atradimas perrašė ir pasaulio istoriją. Bet ją jūs puikiausiai žinote, tad prisiminkime tik du, iš pirmo žvilgsnio visiškai nereikšmingus, faktus. Kurį paminėti pirmą? Bulves ar tabaką? Mes, lietuviai, neturėtume skanių cepelinų, o milijardai kitų planetos gyventojų būtų buvę „nuskriausti“, negalėdami indėnų papročiu rūkyti tabako. Mes pasigriebėme ir bulves, ir tabaką. Pastarąjį ypač sudievinome. Rūkome kaip garvežiai. Taigi mūsų bendravimui tenka rinktis kitą datą – 2003 metų rugsėjo 23. Tačiau nuo Amerikos niekur nepabėgsime. Teigiama, kad ir nusikaltėlis linkęs sugrįžti į nusikaltimo vietą. Ir šįkart, 2003 metais, kai vyksta simbolinis aktas, jis vyksta Niujorke. Amerikoje! Tabako gimtinėje. Čia išdidžiai stūkso Jungtinių Tautų būstinė, o jos menėje kuklus Lietuvos Sveikatos apsaugos ministras Juozas Oleka deda kuklų parašą po Pasaulio Sveikatos Organizacijos Tabako kontrolės pagrindų konvencija. Jo tvirtas parašas po šiuo dokumentu penkiasdešimt septintas. O tvirtas ne tik todėl, kad daktarui puikiai žinoma, kokia nelaimė yra rūkymas, o ir todėl, kad jo ranka įpratusi tvirtai laikyti už plauką plonesnį skalpelį, kai mikrochirurgas su kolegomis gelbsti žmogų... Ar padės žmones gelbėti išmintingas ir jau seniai vėluojantis atkeliauti į civilizaciją dokumentas? Juk ir įsigalios jis ne iš karto. Kol pasirašys kitos šalys, ateis 2005 metų kovo 16 -oji…
Kaip neprisiminti prieš keletą dešimtmečių vykusio pokalbio solidžioje mano darbovietėje. Mano mažutis kabinetas su langu į gatvę buvo tokiame apendikse, kuris kažkodėl pasirodė labai tinkamas rūkaliams. Neiškentęs iš po durų plyšio sklindančio bjauraus kvapo, kartą pravėriau duris ir moterų kompanijai (vyrai rūkė tiesiog savo kabinetuose) gana taikai bandžiau paaiškinti, kad moterys kenkia savo sveikatai… Viena dama, sarkastiškai išpūsdama dūmus tiesiog į mano pusę, atrėžė: „O aš girdėjau, kad rūkymas labiau kenkia tiems, kurie uosto dūmus!“ Kitos damos pritariančiai kikeno. Atsakiau vienu sakiniu: „Pamatysime, kas pirmas gulės ant lentos.“ Užbėgdamas už akių pasakysiu tiesiai – nė vienos to pokalbio liudininkės jau seniai nebėra gyvųjų tarpe. Nė vienos! Tačiau po to pokalbio aš pasistengiau, kad būtų uždrausta įstaigoje rūkyti kur nori. Rūkaliams skyrėme atskirą kambarį. Dieve, koks triukšmas kilo! Kaip mes drįstame drausti rūkyti, kokiu įstatymu remiamės? Pažeidinėjame žmogaus teises! Pasipylė net skundai. Atėjo atsakinga profsąjungų veikėja, tačiau ir ji „kovotojų“ už žmogaus teises pykčiui patvirtino, kad pasielgėme teisingai. Juk rūkyti neuždraudėme. Tik apgynėme nerūkančiųjų teises… Be mažiausio vargo galėčiau pateikti dešimtis faktų apie nelaiku mirusius (net artimus giminaičius), kurie tiktai tyčiojosi iš bandymų aiškinti apie nikotino žalą. Vos keletą pensijos išmokų spėjęs gauti Petras V., aiškinęs, kad jo rūkantis tėvas išgyveno 94 metus, pats mirė operuojant vėžio suėstus plaučius… Teisingumo dėlei turiu pridurti, kad amžiną atilsį Petro tėvas gyveno Dzūkijos miškuose. Gal būtų gerokai perkopęs per šimtą… Laidojant Romualdą Ozolą, Antakalnio kapinėse viena moteris irgi stebėjosi ankstyva mano kolegos ir bendražygio mirtimi. Esą jis nerūkė… Deja, tai neatitinka tikrovės. Dar „Kultūros baruose“ per dieną sutraukdavo po du pokelius! Tada draugiškai traukdavo dūmą ir Kultūros ministro pavaduotojas V.Jakelaitis. Ozolas metė rūkyti po ilgų mano baksnojimų. Ta proga jam įteikiau iš molio nulipdęs rūkaliaus galvą. Prisiminimui. O atsisveikinimą su nikotinu Romualdas priderino prie nelengvos operacijos, sutaręs su prof. Barkausku, kad po operacijos neberūkys.
Netikiu, kad šiandien kam nors įdomu, kiek baisių rūkalių sukeltų gaisrų sunaikino miškų, namų, kiek dėl degančių pievų žuvo įvairių gyvūnų, bičių ir žiogų. Apie su cigarete dantyse užmigusius ir žuvusius taip pat neverta kalbėti. Kaip ir apie nikotino žalą. Nors visą gyvenimą buvau atkaklus kovotojas už blaivybę, daugybę savo bičiulių esu išgelbėjęs nuo rūkymo. Kurį laiką su prof. A.Veryga teko darbuotis Blaivybės fonde prie Lietuvos Respublikos vyriausybės. Šių tikslų siekė ir mano sukurtas, deja, lengvai nužudytas almanachas „Blaivybė“. Ar visos tos kovos su priklausomybėmis nuo alkoholio, nikotino, narkotikų ir kitų ligų, tarptautinėse ligų klasifikavimo sistemose išskiriamų kaip atskiras sutrikimas, turi prasmės? Iš dalies atsakymą pateikia minėtos Konvencijos preambulė: „Vis daugiau merginų, vis jaunesnių vaikų bei paauglių rūko ir kitokiomis formomis vartoja tabaką.“ Neskubėkime nuleisti rankų. Protingi žmonės nerūko! O į nemąstančius ir turinčius tam tikrų psichikos sutrikimų, turime žiūrėti pakančiai. Privalome jiems padėti. Nors minėtos Konvencijos dėka pagaliau nebeliko įžūlios rūkalų reklamos, „Šios Konvencijos šalys susirūpinusios tabako vartojimo ir priverstinio kvėpavimo tabako dūmais kenksmingu poveikiu sveikatai ir aplinkai bei socialinėmis ir ekonominėmis pasekmėmis visame pasaulyje.“ Mes susidūrėme su baisesniu nei pasakų slibinu. Nukirtus vieną, reklamos, galvą, išauga naujos. Milžiniški pinigai suplaukiantys į rūkalus gaminančių ir juos platinančių kišenę randa itin galingų būdų neprarasti šios „aukso gyslos“. PSO konstatuoja, kad „cigaretės ir kai kurie kiti tabako turintys gaminiai yra sukurti taip, kad sukeltų priklausomybę, kad daugelis iš juose esančių junginių ir jų dūmai yra farmakologiškai aktyvūs, toksiški, mutageniški bei kancerogeniški“. Atkreiptas dėmesys, kad itin daug rūko mažos tautelės, atsidūrusios ant išnykimo ribos. Ar lietuviai nepriskirtini prie tų „mažų tautelių“? Vien Maskvoje 13 milijonų gyventojų! O visoje Lietuvoje kiek mūsų? Tabakas ne tik rūkomas. Jo gaminiai čiulpiami, kramtomi, uostomi... Pasibaisėtinu greičiu išpopuliarėję skystu marmalu užpildomos cigaretės kasdien savo aukas renka ir Lietuvoje. „Elektroninės“ cigaretės yra psichotropinis ginklas. Tai puikiai veikianti moderni giljotina. Tik ji pirmiau apsvaigina, o paskui tą galvą nukerta. O Seimas, „žiniasklaida“ ant kiekvieno kampo leidžia rėkauti apie būtinybę įteisinti… narkotikus. Morgą (lavoninę) primenanti pavardė atkakliai gina teisę į savižudybę įteisinant narkotikus rekreacijai… Ne kartą siūliau dar „anoms“ Sveikatos ministerijoms įvesti Nacionalinį sveikatos registrą, o apie priklausomybę alkoholiui, rūkymui ar narkotikams įrašyti žymą asmens sveikatos kortelėje. „Yra ir taip tų visokių registrų“, – atsakė man. Bet štai vėl neduodu ramybės. Rašau. Per mažai padarėme savo Tėvynės ir jos piliečių labui. Per mažai! Vis dar negirdime tarptautinių institucijų raginimo, kad kovai už sveiką gyvenseną būtų svarstomos veiksmingos įstatyminės, vykdomosios, administracinės ir kitokios priemonės. Šiandien rytą stotelėje vėl skaitau idiotišką pastabą, jog „Transporto laukimo paviljonuose“ draudžiama rūkyti. Čia pat kone viena koja stotelės paviljone rūko neaiškios išvaizdos žmogėnas. Nuorūką jis numeta po autobuso ratais, o dūmus išpučia jau įlipęs į autobusą. Žinau, kad buvo siūlyta uždrausti rūkyti ne paviljonuose, o stotelėse. Bet atsirado asilas, kuris paklausė: „O kas su metru matuos, kur stotelės riba?“ Asilo klausimas viską sugadino. Kaip šaukštas deguto medaus statinę. Kodėl iki šiol klausome asilų? Taip, jų nuomonė įdomi. Bet ar priimtina? Kodėl protingi žmonės paklūsta kvailiams ir kenkėjams?
Kad rūkymas mūsų Lietuvėlėje apima net kūdikius (prie lopšelio dūmais juos žudo pačios motinos), nieko nebestebina. Pripratome. Kad net pereiti gatvės neaprūkytam nemandagių rūkalių taip pat negalime, irgi nestebina. Pripratome. Net prie Santaros klinikų, po pačia iškaba, jog rūkyti negalima, ramiai, „morgos-morganos“ žodžiais tariant, „rekreacinuojasi“ senas invalidas. Jis irgi nestebina. Pripratome! Nors visi tie turintys „žmogaus teises“ mus nuodyti, nepaiso mūsų „žmogaus teisių“. O gal mes tų teisių neturime? Tik kodėl mokame už jų gydymą, už jų apnuodyto oro susargdintus asmenis, už jų sukeltų gaisrų sunaikinto turto atstatymą? Mokesčių „kūrėjai“ sugalvojo daugybę būdų kaip nulupti devynis kailius. Kaip Petro Pirmojo laikais. O štai rūkaliai kažkodėl ne šudrų kasta. Jie „išrinktieji“. Nei už oro taršą, nei už numestą nuorūką, nei už tūkstančiams (!) sugadintą sveikatą jie nemoka nė cento. Akcizas?! Nejuokinkite. Žinot, kur susikiškit tą savo akcizą? Rašiau garbiems ponams. Įveskite bent simbolinį mokestėlį rūkaliams. Tris eurus už mėnesį. Nesusimokėjusiam bauda – trisdešimt. Surašiau viską, kaip tai padaryti. Kaip administruoti. Nė cento tai nekainuotų! O šiokia tokia nauda atsirastų jau po kelių mėnesių. Tikriausiai geru pavyzdžiu pasektų ir kitos šalys. Neprašau už pasiūlymą patento. Ir į autorines teises nepretenduoju. Tik padarykite tai. Labai prašau. Bet kaip jūs padarysite, jei „Lietuvos aido“ akyse nesat matę. O jeigu ir matėt, tikriausiai jau nebemokate skaityti. Mokate tik plepėti. Iš tuščio į kiaurą. Apie nieką. Oi, atsiprašau – apie narkotikų įteisinimą ir septyniasdešimt dvi lytis kalbate. Suprantu, kad tai ne niekas. Tai daug svarbiau nei mūsų piliečių sveikata. Kai išmirsime, atkris ir tas perteklinis rūpinimasis ja. Priklausomybė, apie kurią čia kalbėta, taip suįžūlėjo, kad keliame ir gulamės jos nė nepastebėdami. Ne tik toleruodami ją. Bet ir gindami. O kaip Seime? Ar ten irgi yra „RŪKYMO KAMBARYS“?
Atgal
