AKTUALIJOS
2023.08.23. Apie ežiuką ir reformas
Virginijus Savukynas
Apžvalgininkas
Ar prisimenate seną anekdotą. Ežiukas susirūpino, kodėl jis toks spygliuotas ir niekas jo neglosto. Nuėjo pas išmintingą apuoką patarimo. Šis pagalvojęs tarė: tapk kiškučiu. Puiku. Parpuškavo ežiukas namo ir tuomet pradėjo galvoti, kaip jam tapti tuo kiškučiu. Niekaip neišėjo. Vėl nutipseno pas apuoką su klausimu, kaip jam tai padaryti. Apuokas atšovė: „Ežiuk, aš užsiimu strateginiais klausimais, o ne taktiniais“.
Panašiai man atrodo ir viešojo sektoriaus vadyba. Ministerijų ir departamentų koridoriuose gimsta įvairiausios mintys, kokių pakeitimų reikėtų, tačiau kaip konkrečiai tai padaryti, turi susigalvoti tie darbuotojai, kurie tuos pokyčius privalės įgyvendinti.
Geriausias pavyzdys – švietimo sistema. Ministerijoje gimė mintis atnaujinti programas. Kaip teigiama, tikslas labiau priartinti prie gyvenimo. Juk reikia žinoti ir apie klimato kaitą, ir apie darnų vystymąsi, ir suprasti kultūrines bei geopolitines transformacijas.
Štai aukštesnių gimnazijų klasių mokiniai galės mokytis astronomijos, inžinierinių technologijų, ekonomikos ir verslumo, netgi geografinių informacinių technologijų. Tačiau ar mokyklos turės tinkamų specialistų? Ar jais turės tapti patys mokytojai? Ir kaip organizuoti mokymą pagal šias naujas programas? Panašu, kad šiuos klausimus paliekama spręsti pačioms mokykloms.
Daugelis mokytojų rudens laukia su nerimu, nes jiems iškyla gausybė klausimų, į kuriuos nelabai girdi atsakymų. Juk vadovėlių dar nėra. Ir jei užsidegęs, tikintis savo darbu mokytojas dės visas pastangas, ieškos informacijos internete, ruoš savarankiškai užduotis, sąžiningai norėdamas įgyvendinti šių atnaujintų programų tikslus, labai tikėtina, kad pavasarį jis jau bus perdegęs. Todėl nenuostabu, kad dalis jų paliks mokyklas. O jau dabar juntamas mokytojų trūkumas. Ne vieną dešimtmetį stebint švietimo sistemą, matosi, kad vis daugiau funkcijų atlikti priskiriama mokytojui, lyg jis paroje turėtų kokias 72, o ne 24 valandas.
Tačiau tai nėra vien tik mokyklų problema. Panašius procesus galime matyti ir universitetuose, kur mokslininkai ir dėstytojai vis apkraunami naujomis biurokratinėmis pareigomis, nepaisant to, jog šiose organizacijose dirba daug administratorių.
O kaip sveikatos apsaugos sistema? Valdininkai sugalvoja naujus pertvarkymus, tačiau jie dažniausiai reiškia papildomą darbą gydytojams. Ypatingai šeimos gydytojams užkraunama vis naujų funkcijų.
Kalbantis su tarnautojais, išgirstu vieną ir tą pačią istoriją. Per paskutinius penkiolika-dešimt metų daugelyje organizacijų išaugo darbuotojų skaičius. Tačiau tie, kurie tiesiogiai dirba darbą, jų skaičius labai lėtai didėja. Daugiausiai didėja vidinių organizacijos biurokratų, kurie turi organizuoti darbą. Žinomas dėsnis – kuo daugiau tokių biurokratų, tuo dirbti sudėtingiau, nes jie susigalvoja, kaip kontroliuoti darbuotojus, kaip jiems pavesti vis naujų funkcijų, kurias turės įgyvendinti kiti, bet ne jie.
Išryškėja bendra schema: vis daugiau ir daugiau atsakomybių bei pareigų gauna tas asmuo, kuris yra biurokratinėje sistemoje žemiausiai. Tačiau didėjančio darbo krūvio nelydi smarkiai didėjantis atlyginimas. Kaip dabar madinga sakyti, tokios tendencijos nėra tvarios, jos veda tik į dar didesnes problemas ateityje.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
Atgal
