AKTUALIJOS
2023.07.25. MATYTI, GIRDĖTI, SUPRASTI
Dr. Algirdas Kavaliauskas,
Nusipelnęs Lietuvos kaimo rašytojas, LŽS narys
Matoma, tai dar nereškia, kad bus pamatyta;
girdima, tai dar nereiškia, kad bus išgirsta
– juo labiau, bus suprasta.
Daugeliui mūsų iš mažumės buvo aiškinama kaip svarbu ne tik kitus suprasti, bet ir būti kitų suprastiems. Prisimenu kaip Aukštaitijos kaime dar vaikams motina kartojo, jog svarbu ką pasakysite, bet dar svarbiau, kaip pasakysite. Tai aktualu girdimo teksto supratimui. Mūsų dėdė buvo kunigas ir išmanė retorikos dalykus. Tėtis papildydavo: lygiai taip pat svarbiau ne ką matote, o kaip matote.
Tiek sakymas ir girdėjimas, tiek matymas visais laikais nuo daug ko priklausė, pavyzdžiui, nuo kalbančio sugebėjimų, nuo jo socialinio statuso, turto, nuo užimamų pareigų. Kuo aukščiau pakilęs socialinės hierarchijos laiptais, atrodo, turėtų būti labiau prakiutęs, daugiau žinantis, labiau gyvenimą išmanantis. Deja, dažnai taip nėra, bent jau ne visada, nors taip turėtų būti. Dabar koks nors, sakykime, teisėjas sprendžia lietuvių kalbos klausimus, nors aiškiai matosi, kad apie kalbą jam trūksta žinių. Trūksta gal ir ne tik to ar ano, tačiau jis sprendžia. Ir kartais nusprendžia bala žino kaip. O sprendimo pabaigoje dar maždaug taip prideda: sprendimas, nuosprendis galutinis ir neskundžiamas. Še, kad nori...Nuosprendis, žinoma, subjektyvus dalykas ir dažnai jame ryškėja jį rašiusio žmogaus profesinių žinių stygius. Bet jis galutinis ir neskundžiamas. Nors tautos kalba yra vertybė svarbi Valstybei ir visai tautai, bet ją gali tvarkyti ir nemokšos, tik nieko nepadarysi. Iš kitos pusės pažiūrėjus, tautai svarbūs dalykai lyg ir referendumu turėtų būti priimami.
Nuo vienų vertybių pereikime prie kitų, irgi svarbių dalykų. Dažnam tautiečiui romai /čigonai/ asocijuojasi su elgetavimu ir dažniausiai smulkiais nusikaltimais. Tai, žinoma, išankstinė nuomonė, nes bemokslių, mažamokslių dažniausiai klajojančių, klaidžiojančių tėvų vaikai beveik neturi normalių sąlygų gauti išsilavinimą. Ir panašių pavyzdžių rasime ne tik pas lietuvius. Rasime ir apie lietuvius, kitus Lietuvos žmones. Išankstinė nuomonė lyg ir apibrėžia kurios nors grupės, kurio nors klausimo ar problemos „atpirkimo ožį“. Netgi iš pirmo žvilgsnio vadinamuose neutraliuose socialiniuose epizoduose, siekiant primesti kitokį supratimą, suformuoti skaitančios visuomenės ir aplinkinių kitokį požiūrį į iškeliamą problemą, nuomonę, klausimą.
Sakysime, Lietuvoje etiketo žinovui svetimu pasirodė Lietuvos nacionalinio himno metu žmonių dešinės rankos pridėjimas prie krūtinės, įsivaizduojant – prie širdies. Iš tikrųjų tokio pagerbimo Lietuvoje iki karo lyg ir nebuvo. Žmonės dažniausiai rankas laikydavo nuleidę prie šonų. O kai kas už nugaros. Dar kai kas sukryžiuodavo rankas ant krūtinės. O kai kas susikišdavo į kelnių kišenes...
Dabartinis pagarbos valstybiniam himnui išraiškos būdas, sakoma, atėjęs iš Amerikos. Gali būti. Esmė, matyt, štai kur: kaip mes jaučiamės pagerbdami vieną svarbiausių Valstybės simbolių – laikydami ranką ant krūtinės ar kišenėje žaisdami kišeninį bilijardą, ar dar kaip nors kitaip. Ir dar svarbu, tai ne primestas tradicija tampantis būdas, o laisvanoriškas laisvų žmonių pasirinkimas. Laisvoje šalyje laisvai...
Tačiau ir laisviesiems visko pasitaiko. Reikia ir gilių žinių, ir gero matymo, pagaliau, supratimo. Svarstant Lietuvos Respublikos Teismų įstatymo projektą, praktiškai jis turėjo būti atmestas, nes po balsavimo, suskaičiavus visus balsus, trūko 1,33 balso. Nežiūrint į tai, balsavimas buvo įskaitytas. Kadangi dėl jo priėmimo niekam nekilo, nebuvo jokių pastabų – įstatymas priimtas!
Panašiai nutiko Visagino savivaldybės Taryboje svarstant Visagino miesto Garbės piliečio vardo suteikimą visaginiečiams. Taryba šio garbingo vardo praktiškai keliems Visagino gyventojams nesuteikė, nes, suskaičiavus balsavusius Tarybos narius, trūko daugumos visų išrinktų Tarybos narių balsų, kaip numato įstatymas. Mat posėdyje dalyvavo toli gražu ne visi Tarybos mariai. Tačiau Tarybos posėdžiui pirmininkaujantis suskaičiavo posėdyje dalyvaujančių ir už sprendimo projektą balsavusių Tarybos narių skaičių ir balsavimą įskaitė, ko nebuvo galima daryti. Sprendimą priimti galėjo tik dauguma visų išrinktų Tarybos narių, o ne dauguma posėdyje dalyvaujančių. Į šį Tarybos sprendimą neatkreipė dėmesio nei Vyriausybės atstovas Utenos apskrityje, nei kas nors kitas. Sprendimas įsiteisėjo!
Teko nemažai skaityti apgintų disertacijų. Istorikams, teisininkams ir kt. buvo atseikėta už sovietinę istoriografiją ir, kaip pastebėjo skaitytojas, anais laikais buvo tylima. Prabudimas nutiko šias laikais. Kai kas išsijuosęs kritikavo, kirto iš peties, net profesoriaus vardą užsitarnavo, bet praleidžiamas esminis dalykas – kontekstas, nematyti jokio ryšio, kad ir istorinio, su šalimi, to laikotarpio žmonėmis. Jau šiais laikais dienraštyje pasirodė straipsnis: kada pamilsime Vytautą už jo nuodėmes. Tokių nuodėmių turėjo ir karalius Mindaugas ir kiti ne tik Lietuvos valdovai, bet ir Prancūzijos, bei kitų monarchijų patvaldžiai, monarchai-Saulės ir pan. Nėra konteksto nors su Europos valstybėmis ir atrodo, kad mes turėjome labai ne kokį valdovą, kurio karūną nugvelbė vakariniai kaimynai.
Istoriškai pažvelgti į asmenybes nėra paprasta. Imkime publikacijas tik apie du lietuvių literatūros korifėjus, lietuviško žodžio grandus Salomėją Nėrį ir Justiną Marcinkevičių. Nei juodoji saulė, nei sunkūs švininiai debesys nepajėgė užgožti jų neeilinio talento. Tačiau be istorinio konteksto, be savo tautiečių likimų konteksto, kaip rodo publikacijos, yra nesuprantančių, todėl ir peikiančių šiuos asmenis, nematančių jų meilės gimtajam kraštui, jo darbštiems gyventojams.
Matome, kad į faktą, įvykį, asmenybę ir pan., įvairiai žiūrima arba nežiūrima, matoma esmė arba nieko nematoma. Gal galvojama, kad laisvoje šalyje žmonės turi laisvai rinktis. Europos valstybių pavyzdys rodo, kad ne visada laisvumas, kitų priimamas laisvai, o jiems, tiems kitiems, tiesiog jis yra primetamas.
Kitoks atvejis. Dabar daug kur pasaulyje plinta arbatpinigių davimas, linksmuolių pavadintas almūžnos (išmaldos) ubagams dalijimu. Kai kam tai tikrai atrodo lyg išmalda skurdžiams. Tačiau vieniems taip atrodo, bet kitiems ne. Vieni tokį poelgį palaiko, jį platina, kad jaustųsi komfortiškai, nes arbatpinigiai jų šalyje paplitęs reiškinys, bet, kaip aptarnavimas, jis neįtrauktas į sąskaitą. Yra šalių, kurių žmonėms sunku suprasti, kodėl dar reikia papildomai mokėti. Ir tai jau yra ne kokio ten dėkingumo išraiška, o žmogaus orumą žeminantis gestas. Yra valstybių, pvz., Kuba, Šiaurės Korėja, kur arbatpinigių davimas prilyginamas nusikaltimui ir reikia atsakyti pagal tų šalių Baudžiamąjį kodeksą.
Arbatpinigių tradicija Lietuvoje nėra labai paplitusi, taigi nebūdinga mūsų kultūrai, bet kai kurių verslininkų palaikomas poelgis jei ne dabar, tai ilgainiui, manau, virs tradicija. Taip dažnas gyventojas galvoja. Svetimų primesta tradicija. Dar viena svetima tradicija, atnešta pinigų ir kitokios kultūros žmonių, kitaip matančių ir aplinką kitaip suprantančių. Tikriausiai mes, lietuviai, bijome pasirodyti neišmanantys laikmečio. Veiksminga ir globalizacijos įtaka. Laikmetis. Taigi palaikome svetimą tradiciją, supraskime, mes viską kaip reikia matome ir nesame nesusipratėliai ar bent jau silpni bet kokioms kitų įtakoms.
Taip, reikia ne tik matyti, bet ir pamatyti. Reikia klausyti, bet ir išgirsti, reikia suprasti!
Atgal
