AKTUALIJOS
2023.07.14. Dvasingos tautos ir bedvasiai jų atstovai
Marius Kundrotas
Politologas
Šiuos apmąstymus įkvėpė kelionė į Turkiją. Tai – pirma aplankyta musulmoniška šalis ir pirma išvyka į rytus nuo Bosforo. Prisiklausius gandų apie musulmonų migrantų išpuolius Europoje ir susidūrus su tikrove ištiko tikras kultūrinis šokas.
Neteko sutikti nė vieno turko, kuris primintų Europos dešiniųjų radikalų piešiamus saracėnus agresijos iškreiptais veidais. Sutikau tik daug linksmų, draugiškų ir mandagių žmonių.
Turkų vyrai – tikri džentelmenai, gal kiek familiarūs, tai mums nėra įprasta, bet tai tik sukuria jaukų intymumo įspūdį. Jie dažniausiai kreipiasi „tu“, bet tai skamba pagarbiau nei dažno europiečio „jūs“.
Turkų moterys irgi tikros damos. Stulbinantis orumo ir kuklumo pavyzdys. Jų aprangoje, gestuose ir bendravime nėra emancipuotoms europietėms būdingo koketiškumo ar tuštybės, bet iš pirmo žvilgsnio matai: jos turi ribas, kurias peržengęs susilauksi tvirto atsako.
Turkai mėgsta pinigus, kaip ir dauguma pietiečių, įskaitant mūsų likimo brolius ukrainiečius. Bet investicijos šiame krašte visada atsiperka su kaupu. Turkai – europietiškesni už daugelį vadinančių save europiečiais.
Čia rūšiuojamos šiukšlės, prižiūrimos gatvės, rūpinamasi gyvūnais. Savivaldybės stato automatus su gyvūnų maistu, gyventojai ir turistai vos už vieną lirą gali pasitarnauti mažesniesiems broliams. Gi mūsų miestai europėja tik sodomiečių paradais.
Žinoma, Turkija musulmoniškų šalių kontekste yra tam tikra išimtis. Modernios Turkijos kūrėjas Mustafa Kemalis-Atatiurkas atvirai orientavo savo šalį į Europą.
Bet jau kurį laiką šią šalį valdo atviras islamistas Redžepas Tajipas Erdohanas. O turkai Vokietijoje mažai skiriasi nuo arabų Prancūzijoje.
Štai ir priėjome prie esminio klausimo. Kaip iš kultūringų tautų kyla barbarai, niokojantys civilizaciją? Čia galimi mažiausiai du atsakymai. Pirmiausiai, migrantai – būtent ekonominiai migrantai – yra atskira kategorija, išsiskirianti iš bet kurios tautos.
Tai – žmonės, siekiantys sau gerovės bet kokia kaina. Dažniausiai – svetima sąskaita. Parazituojantys tautose, uoliu darbu susikūrusiose gerovę. Iš tokių galima tikėtis bet ko, įskaitant kriminalines praktikas.
Žvilgtelkime į lietuvių budulius, kuriais norvegų, airių ir anglų tėvai gąsdina vaikus. Mums tik ramiau, kad šis kontingentas paliko Lietuvą. O Vakarų šalių dešinieji radikalai iš jo sprendžia apie darbščią, kuklią ir taikią lietuvių tautą.
Bet svarbus ir kitas momentas. Pažiūrėkime į rusų karius, iš Rusijos stovyklos perėjusius į Ukrainos pusę. Kariai tai tie patys, bet koks skirtingas elgesys. Iš marodierių, plėšikų ir prievartautojų tie patys žmonės virto tvarkingais ir padoriais kombatantais. Nes suprato, kad naujoje aplinkoje tam tikri veiksmai išeina už tolerancijos ribų.
Taip kinta ir musulmonų migrantų elgesys, tiktai priešinga kryptimi. Iš itin griežtų autoritetinių ar bent jau konservatyvių visuomenių jie patenka į šalis, kuriose vyrauja moralinis chaosas.
Įpratę gyventi priežiūros sąlygomis jie sunkiai išlaiko išbandymą laisve. Nutrūkę nuo grandinės jie nusprendžia, kad viskas čia galima. O čia dar prisideda ir trečias veiksnys – karštas pietiečių kraujas.
Laisvė svaigina. Nebelikus išorinių varžtų susikurti vidinius visad reikia laiko. O jo nėra. Globalizacijos procesai – greitesni už natūralią visuomenių raidą.
Vieninteliai chamai, kuriuos teko sutikti Turkijoje, buvo rusai. Tiesa, ne visi. Kelionės pradžioje sutikome labai gražią ir malonią rusų šeimą, išgyrusią lietuvių kalbą vos ją išgirdus.
Bet kiti rusai keikė svetingus turkus, o pora patentuotų vatinukių iškoneveikė mus už tą pačią lietuvių kalbą. Girdi, lietuviai – fašistai, nes jie – prieš rusus.
Puolantys taikią ukrainiečių tautą, pasirodo, nėra fašistai. Fašistai – tie, kurie ginasi arba padeda besiginantiesiems.
Tai buvo vienas iš tų atvejų, kai teko apgailestauti dėl lėto savo mąstymo. Norėjosi paklausti, kiek Rusijoje kainuoja pavogti klozetai, kodėl rusų turistai poilsiauja NATO šalyje – Turkijoje, kai jų laukia išsvajotoji partnerė – Šiaurės Korėja, kaip sekėsi užkariauti Ukrainą per žadėtąsias tris dienas.
Bet pirmiausiai norėjosi paklausti, ką tokie turistai žino apie rusų klasikus – nuo Nikolajaus Berdiajevo iki Aleksandro Menio. Panašu, jog daugiau klausomasi Vladimiro Solovjovo ir Olgos Skabejevos.
O juk buvo kitokia Rusija. Masės rusų ėjo į gatves, reikalaudamos laisvės Lietuvai. Dar anksčiau rusai kūrė aukščiausios prabos humanistinius meninius ir animacinius filmus, su kuriais užaugo visa šių eilučių autoriaus karta.
Aukojomės su Prometėju, sėmėmės draugystės idealų iš Alisos Selezniovos, ugdėmės herojiškumą su d‘Artanjanu ir Robinu Hudu, dalijomės šiltomis šypsenomis su Šuriku ir Ostapu Benderiu, mąstėme su profesoriumi Filipu Preobraženskiu.
Šiandien šios Rusijos jau nėra. Ji ištremta, išžudyta, įkalinta arba tiesiog perdirbta. Kas nutiko Rusijai, kad ji taip pakito?
Adolfui Hitleriui užteko kelerių metų, kad iš Imanuelio Kanto, Johano Gotfrydo Herderio ir Georgo Hėgelio tautos padarytų bedvasių Adolfų Aichmanų ir Jozefų Mengelių visuomenę. Vladimiras Putinas turėjo daug daugiau laiko. Užaugo ištisa karta, mačiusi tik imperinę propagandą.
Rusų tautos dvasingumas nėra iš piršto laužta išmonė. Bet šis dvasingumas – jau praeitis. Rusų dvasią nužudė ne pikti Amerikos ar Europos fašistai. Tai padarė Kremlius. Ir labai sėkmingai.
Nėra vien gerų ar vien blogų tautų. Bet kiekviena tauta vertinama pagal labiausiai matomus jos atstovus. Taip Melas Gibsonas įsidėmėjo lietuvius kaip aštriadančius plėšikus su lazdomis.
Taip matome rusus ir musulmonų tautas, nors tose tautose esama labai įvairių žmonių. Ko gero, dvasingas tautas nuo bedvasių jų atstovų skiria motyvai: saugoti ir plėtoti tai, kas sava, ar gvieštis svetimo. Ir čia nėra esminio skirtumo tarp atviro imperializmo ir kolonizacijos, pridengtos ekonomine migracija.
Kiekviena tauta turi savų didvyrių ir savų išgamų. Smerkti ar garbinti ištisas tautas būtų klaida. Kiekviena tauta susideda iš atskirų asmenų ir grupių.
Parazitai yra tiesiog parazitai. Nėra skirtumo, ar tai – arabiški, ar turkiški, ar rusiški, ar lietuviški parazitai
Vis dėlto apibendrinimas yra prigimtinė proto funkcija. Sutikę penkis panašius ir vieną išsiskiriantį to paties sociumo atstovus natūraliai sakome: šiam sociumui būdingos tokios ir tokios savybės. Svarbu visad palikti išlygą: tai nėra šimtas procentų.
Kuo daugiau sociumo atstovų pažįstame, tuo tikslesnės gali būti to sociumo charakteristikos. Tai nėra vien individų sudėties aritmetika: gali būti, kad sutiksime penkis kriminalinio sociumo segmento atstovus ir tik vieną iš kito segmento.
Apibendrinimas pagal pirmuosius šiuo atveju bus klaidingas, nes visame sociume mūsų sutiktų individų dauguma gali būti absoliuti mažuma.
Perėjūnai yra atskiras segmentas su sava išskirtine charakteristika, kuri gali skirtis nuo kitų segmentų bruožų.
Pagaliau, kaip jau įžvelgėme, aplinkos sąlygos gali gerus žmones paversti blogais ir atvirkščiai. Pažįstamas taksi vairuotojas skundėsi keleiviais ukrainiečiais, kurie taip priprato, kad Lietuva jiems kompensuoja tam tikras paslaugas, jog ėmė to reikalauti ir kitose srityse.
O tai – garbingos tautos vaikai. Pigus gyvenimas tvirkina ir geriausius.
Priešingai, patekęs į sąlygas, kurios reikalauja atsakomybės ir kitų dorybių, ligtol abejotino padorumo žmogus gali išsiugdyti gerbtinus bruožus, kaip minėti rusų kariai.
Taigi, dėl asocialaus migrantų elgesio Europos šalyse reiktų kaltinti ne šių migrantų kilmės šalis, o pačių europiečių politines ir socialines sistemas, kuriose tarpsta tinginystė, veltėdžiavimas ir smurtas.
Vakarų pasaulio pimpačkiukai taip bijo būti išvadinti rasistais, kad leidžia atvykėliams lipti ant galvos. Būtų keista po to stebėtis, jog tam tikra atvykėlių dalis tai ir daro.
Tai, kad dalis perėjūnų smurto dangstoma dvasingumu, irgi vargu, ar turėtų stebinti. Daugelis Vakarų visuomenių taip ištuštino savo dvasinį pasaulį, kad vargu, ar gali ką nors pasiūlyti atvykėliams, išskyrus savo storas pinigines ir pigų seksą.
Natūralu, kad atvykę iš turtingo dvasinio paveldo kraštų atvykėliai mieliau renkasi savo tradicijas. Šios tradicijos dažniausiai savaime nėra blogos, tiesiog kitokios. Požiūrių skirtumai sąlygoja konfliktus, o jie prasiveržia smurtu.
Prie nuoširdžių fanatikų visais laikais dėdavosi paprasčiausi banditėliai. Dalis jų tik dėl akių dedasi aukštesnių vertybių atstovais, kiti gi išties save įtikina, jog smurtauja dėl aukštesnių paskatų.
Žmogaus psichinėje struktūroje veikia galingas savęs teisinimo mechanizmas. Retas nori būti tiesiog vagimi, žudiku ar prievartautoju. Dažniau ieškoma pasiteisinimų, kad taip kovojama už tariamus idealus.
Yra tekę sutikti vagių, kurie teisinosi tuo, jog valdžioje – dar didesni vagys. Komunistų šūkis „grobk tai, kas pagrobta“ – tik vienas iš daugelio šio požiūrio pavyzdžių.
Islamu besidangstantys perėjūnai Vakaruose prievartauja moteris, teisindamiesi, jog šios rengiasi ir elgiasi kaip paleistuvės. O Kremliaus armijos banditėliai Ukrainoje, kovodami su tariamais fašistais, nesibodi grobti ir klozetų.
Visada smagiau jaustis didvyriu nei nusikaltėliu, todėl daugelis nusikaltėlių ieško ir randa sau didvyriškumo ženklų.
Lietuva kol kas patiria tik pirmuosius ir dar labai lengvus Vakaruose vykstančių procesų įspūdžius.
Šimtmečius darniai gyvenę su savo tautinėmis mažumomis ir bendrijomis lietuviai šią turtingą patirtį keičia į Vakarų kairuolių primetamas madas ir jau skleidžiasi pirmieji jų vaisių žiedeliai.
Silpstant lietuvių imunitetui dalis kitataučių bendrijų atstovų jau ima reikalauti sau išskirtinių teisių ir privilegijų, siekdami tapti lygesniais už lygius.
Tai reiškiasi tiek siekiais uždrausti net pačią švelniausią kritiką išrinktųjų bendrijų atstovų atžvilgiu, tiek pretenzijomis perrašyti Lietuvos istoriją. Šimtmečius mes turėjome savo, jie – savo, ir gebėjome gyventi kartu su savo skirtingais požiūriais.
Dabar tikimės, kad kuo daugiau nuolaidžiausime, tuo labiau mus gerbs. Iš tiesų vyksta priešingai.
Ant palinkusio karklo visos ožkos lipa. Tautinio ar religinio smurto atvejų dar kaip ir nėra, išskyrus išpuolį Draučiuose.
Bet visa tai laukia priešakyje, jei toliau lankstysimės.
Atgal
