AKTUALIJOS
2023.06.22. Kuo mums brangus litas?
Česlovas Iškauskas
Politologas
Birželis yra kupinas įvairiausių datų bei sukakčių – nuo tragiškų trėmimų iki siautulingų Joninių. Karo Ukrainoje fone jos ne visos mums mielos ir linksmos, tačiau – juk toks gyvenimas! Negalime vien tik virkauti, godoti ar piktintis. Šįkart atkreipsiu dėmesį į vieną sukaktį, kurios liudininku prieš 30 metų teko būti…
1993 -ųjų birželio 25 d. Lietuvos bankas į apyvartą išleido taip pasiilgtą lietuvišką pinigą – litą. Neperlenksiu pasakęs, kad tai reiškė ir nacionalinį pasididžiavimą, ir galingą nepriklausomybės porciją, ir valstybės sustiprėjimą. Turbūt lito įvedimas prilygo po kelių mėnesių vyksiančiam sovietinės kariuomenės išvedimui iš Lietuvos.
1993 -ųjų birželio 25 d. į apyvartą išleistas lietuviškas pinigas litas
Iš viso nacionalinė valiuta nepriklausomoje Lietuvoje gyvavo 41-rius metus – nuo 1922 m., kai Vladas Jurgutis paskelbė, kad įvedamas litas prilygsta JAV doleriui santykiu 10:1, iki pirmosios okupacijos 1940 metais ir nuo 1993-ųjų iki euro įvedimo 2015 m. sausį. Okupacinis rublis, kuris iki šiol kai kam kelia nostalgiją (ypač pigi buvo kone vienintelė dešra „šlapianka“), buvo svetimas, bet pagal to meto kainas gana skalsus. Ko gero, pirmas savos valiutos idėją susitikime su Estijos mokslininkais 1988 m. Mokslų Akademijoje iškėlė profesorius Stasys Uosis, nors tuomet kalbėta tik apie ekonominį savarankiškumą, o ne apie nepriklausomybę. Reikia pripažinti, kad perėjimas į savus pinigus neteikė daug optimizmo. 1992 m. gegužę išleisti jų pakaitalai – talonai arba „vagnorkos“, netrukus tapę vienintele teisėta mokėjimo priemone, virto lyg ir pajuokos objektu: negi tokia popierinė ir mūsų nepriklausomybė?
Kaip dabar laikraščiui „Lietuvos aidas“ pasakoja „lito tėvu“ vadinamas buvęs Lietuvos banko valdytojas Romualdas Visokavičius, neperdedant galima tvirtinti, kad čiupinėdami pirmuosius savus pinigus žmonės verkė. Litas jiems buvo naudingas grynai gyvenimiška prasme: tada infliacija šalyje siekė net 1200 procentų, bankai išduodavo paskolas su 150 – 200 proc. palūkanomis. Tarptautinis valiutos fondas reikalavo infliaciją sumažinti iki 7 proc., o kai buvo pasiekta 11 proc., TVF pranešė leidžiantis įvesti litą.
Tiesą sakant, šie litai buvo išspausdinti dar 1991 – aisiais JAV firmoje „US Banknote Corporation“, tačiau jų kokybė buvo gana prasta, o pinigams naudojami dažai netgi nuodingi. Mat, tik stambios kupiūros buvo atspaustos giliaspaude, o smulkesnės – ofsetu, tai yra, paprasta knygine spauda. Dalį jų teko sunaikinti, didesniąją – perspausdinti. Tačiau 1993 m. birželio 14 d. Lito komitetui – Prezidentui, Premjerui ir LB vadovui – priėmus nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos nacionalinių pinigų įvedimo ir laikinųjų pinigų – talonų išėmimo iš apyvartos“, šis drąsus žingsnis buvo žengtas, dar Lietuvoje tebesiaučiant sovietinei okupacinei kariuomenei ir jos saugumo struktūroms. R. Visokavičius sako, kad vėliau jo kabinete buvo rasta „blakių“…
Šių eilučių autorius buvo pakviestas dirbti į LB atsakingu už informacijos skleidimą visuomenei. Ruošiantis įvesti litą, visos naujausios žinios buvo teikiamos Lito žurnalistų klubui, kurio žurnalistai pirmieji naujus pinigus pačiupinėti buvo įleisti ir į banko saugyklas. Gal ir tai padėjo, kad talonų keitimas į litus per tam skirtą mėnesį vyko ramiai, be didelių nesusipratimų. O vis dėl to, kaip negali nutylėti ir R. Visokavičius, kai kuriam verslui, jo importui ir eksportui doleris buvo patogesnis, todėl per valdžios struktūras prasidėjo nežabotas spaudimas ir priekaištai Lietuvos bankui…
Į klausimą, ar litas dar kada nors galėtų atgimti, netrukus savo 80 – metį pažymėsiantis buvęs LB valdytojas nepritaria tokioms viltims: nebent neliktų pačios Europos Sąjungos… Lietuva jau glaudžiai integruota į pasaulio struktūras, į ES ir jos vieningą pinigų sistemą. Ypač tai reikia suvokti šiandien, kai tas pasaulis toks neramus, o mes gyvename lyg šalia rusenančio laužo.
Kita vertus, litą pakeitusį eurą vis labiau blaško pasaulinės bangos. Bendra recesija, karas Ukrainoje, nacionalinės ekonomikos ir politikos klaidos menkina jo vertę. Euras kaip stabili antroji pasaulio valiuta patiria vis naujus sukrėtimus. Dar būdamas SEB banko prezidento patarėju, ekonomistas Gitanas Nausėda 2013 m., kai jau kelerius metus siautė ekonomikos krizė, vykusioje Lietuvos makroekonomikos apžvalgoje ir diskusijoje „Ar verta Lietuvai jungtis į euro zoną?“ nebuvo tikras, kad šis žingsnis pagyvins šalies ūkį. Tada buvo pateiktas Estijos, kuri pirmoji įsivedė eurą, pavyzdys: čia ekonomika ilgą laiką beveik neaugo, prekės ir paslaugos brango gerokai labiau nei Lietuvoje, privatus sektorius, įklimpęs į skolas, tempė visą ūkį žemyn. Bet estai išsiropštė iš bėdų, kaip ir Lietuva, atsisakiusi lito.
Taigi, verkšlenti dėl lito ar net siūlyti rengti referendumą dėl jo sugražinimo tėra neapgalvotas populizmas. Savo valiutą tebeturi lenkai, danai, švedai, tačiau jų ekonomikos didelės, sutvarkytos per amžius, o Lietuva maža, jos atkurta nepriklausomybė tėra Kristaus amžiaus, be to ji tebėra ir dar ilgai bus lyg pafrontės valstybė. Todėl lito ilgesį padėkime į gilų stalčių, o jį išsitrauksime, kai prispirs didelė bėda. Visko gali būti.
Atgal
