AKTUALIJOS
2023.05.26. NE NUO TO GALO PRADEDAM
Kęstutis Trečiakauskas
Filologas lituanistas
Kai Lenkija, nežinia kodėl taip ilgai delsusi, pagaliau susirūpino autentiškais Karaliaučiaus krašto vardais, lyg iš letargo miego nubudę kai kurie mūsų valstybės „rūpintojėliai“ suskubo irgi įsėsti į tą jau seniai nuvažiavusį traukinį. Jie net nepastebėjo, kad tuo buvo susirūpinta dar tada, kai lietuvybės „gynėjai“ dairėsi prie kurių pritapti – prie „buvusiųjų“ išeinančių pasiliekant, ar prie tiesiog kailius išvertusių buvusiųjų. Šlitinėjimas iš vienos partijos į kitą šiandien bado akis nė kiek ne mažiau, kaip tais likiminiais „jedinstvos“, „burokevičiaus partijos“ ar „krasnyj solečnickij rajon“ autonomijos laikais. Ir visiškai nesvarbu, ar šiandien jie tupi po kokiu nors „laisvės“ vardu, ar kaire ranka žegnojasi „tomaševskio“ krikščioniškos žuvies paveikslėliui, ar palindę po „skverneliu“ skelbiasi, kad jie „vardan tos“. Niekam nuo to ne geriau. Šalto dušo ant įkaitusių makaulėlių užpylė buvęs Seimo narys S. Buškevičius, kuris trumpos atminties broliams priminė, kad lietuviai, o ne lenkai seniai grąžino tuos vardus į apyvartą. Beje, jo dėka. O kuo tada užsiiminėjo visokie išminčiai, prisiklausę gandų, teigdami, kad „Kaliningradas galėjo būti mūsų. Bet Sniečkus atsisakė.“ Dar priduria, kad tas žaltys (turima omeny draugas Sniečkus) labai gudriai padarė... Yra ne šimtai, o tūkstančiai įrodymų, jog tai gryniausias melas. Tik jis labai naudingas „draugei Maskvai“, kuri negrąžino net tų žemių, kurios iš tiesų nuo amžių priklausė Lietuvai, net buvo pažadėtos pagal 1920 metų sutartį. Redaktorius J. Iškauskas, beje, nepaprastai darbštaus žurnalisto Č. Iškausko dėdė, man pasakojo apie pokalbį su labai garsiu sovietiniu veikėju Juozu Vaišnoru. Kai vyko derybos dėl Lietuvos sienų, Vaišnoras asmeniškai dalyvavo Stalino kabinete ir priminė diktatoriui apie Lenkijos užgrobtą Suvalkų kraštą. „O kur tai?“ – paklausė kvailiu apsimetęs Stalinas ir pypke uždengė žemėlapio vietą. Neleidęs Vaišnorui net parodyti, numojo ranka „A, jerunda – tėritorii nam chvatajet! „Buvo visiškai aišku, kad visos „derybos“ tik formalumas. Viskas jau buvo nuspręsta iki tų derybų. Tai buvo tik spektaklis. Toks pats kaip ir visi kiti. Iš tiesų nebuvo grąžintos nei rytinės Lietuvos žemės, kaip ir nebuvo siūlytas Mažosios Lietuvos paveldas. O tai labai aukšto rango sovietinis valstybės veikėjas Juozas Vaišnoras, 1945 metais represuotas ir iki 1955 metų sėdėjo sovietų kalėjime. Gyvas liko tik per plauką. Po kelionės į Tolminkiemį su N. Kitkausku, kurio rūpesčiu atkurta ir bažnyčia, ir surasti K. Donelaičio palaikai, aš parašiau laišką į „Literaturnaja gazeta“. Laiške buvo tikrai labai gerai sudėlioti visi akcentai, nes savo plunksną pridėjo redaktorė rusistė Liubovė Čiornaja. Tačiau kuklus, labai mandagus ir tolerantiškas prašymas grąžinti Tolminkiemiui jo vardą, atsimušė į rusiškojo nacionalizmo sieną. Redakcija tiesiog atsakė, kad „nepredstavliajetsa vozmožnym“ paskelbti laišką. Kitas ne mažiau keistas šaršalas kilo, kai „Minties“ leidykloje nutarėme išleisti žinomo mokslininko P. Kušnerio knygą apie Prūsiją. V. Kazakevičius tvirtino, kad šį darbą užsakė pats Josifas Stalinas, kad prieš derybas su Vakarais dalinantis karo grobį, galėtų įrodyti, jog tai lietuviškos žemės... Tačiau Vakarams net nekilo jokių klausimų. Ko Stalinas prašė, tą ir gavo. Iš Vakarų malonės tas Hitlerio mokytojas Josifas Visarijonovičius užsigrobė pusę Europos. Tačiau leidžiant fotografuotinį knygos leidimą pasirodė, kad knyga specfonduose. Tik įžymaus Didžiojo Maskvos teatro dirigento A. Žiūraičio sesers Nijolės rūpesčiu knygą pavyko gauti. Bet tada jau ir pačioje leidykloje atsirado ištikimas „jedinstvos“ pakalikas, kuris lakstė ir visiems aiškino, kad mes, sovietiniai išperos, leidžiame knygą su Stalino vardu... Bet toks S.N., tiesiogiai per žmoną gaudavęs informaciją apie „jedinstvos“ kėslus, įspėjo, kad sąmoningai siekiama „suredaguoti“ autentišką tekstą reprintiniame leidinyje ir tai panaudoti kaip visos Sąjūdžio „propagandos“ nepatikimumą. Provokacija nepavyko. Nors ir visaip trukdant, knyga išvydo dienos šviesą. Nė kiek nesugadinta, taškas į tašką.
Dabar tariamas bandymas susireikšminti „grąžinant“ Prūsų arba Mažosios Lietuvos vardus irgi nekelia pasitikėjimo. Kai nesugebame „grąžinti“ net Lietuvos kaimų, miestelių ir gatvių vardų, tos „krokodilo ašaros“ dėl Karaliaučiaus, Tilžės ar Gumbinės, kelia tik pasišlykštėjimą. O ar mes turime autentiškus vardus Punske, Seinuose, Suvalkuose? Ar turime juos kaimyninėje Baltarusijoje? O kokiame mieste „batenka“ susirentė atominę elektrinę? Kad mes, būkime „biedni, bet teisingi“, patys nusispjauname į tai, ką turėtume šventai gerbti ir saugoti. Dabar, iškėlę žąsino galvas, dairomės, kaip čia prisišlieti prie brolių lenkų iniciatyvos. Bet, ponai seimūnai, ar kada nors skaitėte Konstituciją, ant kurios padėję ne itin švarią savo letenėlę prisiekėte? Tai dar kartą prasikrapštykite akutes ir perskaitykit, kas parašyta jos preambulėje. O ten labai iškilmingai deklaruojama: „LIETUVIŲ TAUTA [...] – išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius, [...] atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią KONSTITUCIJĄ“. O jūs, ponai, ar saugote tą konstitucinį priesaką? Ar tauta, „išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą“, davė jums mandatą darkyti jos išsaugotą raštą? Juk tai jūs, negerbiami mankurtai ir sovietiniai išverstaskūriai, be sąžinės graužaties ir be jokių tautos leidimų įsileidote į kalbą tris svetimas raides. Ar esate tokie buki, kad net nepasidomėjote, kaip su ta, kiaušinio lukšto neverta problema, tvarkosi latviai? Tai velniams tas antras paso lapas? Viena labai svarbi ponia iš Lenkijos net dėkojo už itin išmintingą latvių elgesį. Dėkojo! Bet mes, kaip sakė toks garsus Iljičius, „pošli drugim putiom“ – nuėjome kitu – išdavystės keliu. Į raidyną įrašėme dar tris raides. Mes mielai, su paties Jo Ekscelencijos, Konstitucijos garanto (!), parašu įsileidome lapę į vištidę. Ta laputė kūmutė ilgai nekentėjo. Gerokai išalkusi lietuviško raidyno kraujo, drąsiai kėsinasi sudergti jį ir savais diakritiniais ženklais. Tai gal tiesiog neblūdinėkime šunkeliais – imkime ir „grąžinkime“ kirilicą! Tai apsidžiaugtų draugas Putinas! O mes, apsidergę savo kalbos neišmanymu, bandome apsimesti, kad mums labai rūpi vietovardžiai okupuotose žemėse. Nė velnio jie mums nerūpi. Ir pradedame ne nuo to galo. O pradėti reikia nuo kalbos. Nuo VALSTYBINĖS kalbos. Jeigu ji iš tikrųjų dar yra valstybinė kalba, o ne tik Konstitucijos 14 straipsnio „rekomendacija“. Pageidautina, bet neprivaloma.
Visos tautos rūpinasi išsaugoti sakralinį savo paveldą. Ar kas nors aukščiausiuosiuose ne akademiniuose, o, atsiprašant, politiniuose sluoksniuose yra girdėjęs apie tokią organizaciją kaip UNESCO? Aš apie ją labai daug sužinojau iš paties tokio šviesaus ir talentingo profesoriaus dirigento Sauliaus Sondeckio. Tada užsakiau jam gana garsiai nuskambėjusį straipsnį, kurį paskelbėme „Kultūros baruose“. Tai štai tame UNESCO turėtų būti ir lietuvių kalba paskelbta kaip nematerialaus kultūros paveldo objektas. Rašiau apie tai ne vienai „kontorai“. Niekas net neatsakė. Suprantu, vyžas ar raugintus kopūstus lengviau įteisinti kaip paveldą. Bet lietuvių kalbą ?!!! Ką pasakys kaimynai, priešai ir vietiniai jedinstvininkai? Taigi vėl apšauks naciais, žydmušiais, „vatnikais“ ar kitokiais „žmogomis“. Bet kodėl niekas nenori suprasti, kad paveldo statusas suteiktų tikrą, o ne įsivaizduojamą teisę išsaugoti ir kalbą, ir vietovardžius, ir vandenvardžius. Ne tik čia, tėvynėje. Bet ir už etnografinių ribų. Gal tada ir „iskonno“ rusiško Karaliaučiaus gyventojai pradėtų susiprotėti, jog Kuršių marios neturi nieko bendra su Kursku, o yra kuršių, baltų kalbos grupės, paveldas, kurį taip pat privalu ir gerbti, ir saugoti. Keista, bet net iškilūs rusų kalbininkai yra kėlę šią idėją, tvirtinę, jog lietuvių kalba turėtų būti įteisinta ir saugoma kaip paveldas. Užuot rėkavę apie Karaliaučiaus vietovardžius, nuoširdžių pastangų dėka gaukime pasaulio pritarimą, kad mūsų kalba verta visokeriopo dėmesio, o ne vien tyčiojimosi iš jos rašto, kaip kad dabar nevėkšliškai elgiamės mes patys. Imkimės rūpintis iš esmės. Nuo paties svarbiausio. O ne nuo antro galo.
Atgal
